Bažnyčios atsakas į Ebolos epidemiją Vakarų Afrikoje
Mindaugas BUIKA
|
Kun. Migelis Pacharezas
|
Aukos ir farmacijos biznio etika Pastaruoju metu tarptautinei katalikų žiniasklaidai telkiant dėmesį į neseniai įvykusį popiežiaus Pranciškaus vizitą Pietų Korėjoje ir į krikščionių kančias konfliktų apimtose Artimųjų Rytų šalyse, neužmirštama ir grėsminga Ebolos epidemija Vakarų Afrikos valstybėse (Gvinėjoje, Siera Leonėje, Liberijoje ir Nigerijoje), kurios aukomis tampa čia dirbantys misionieriai bei gausių bažnytinių sveikatos apsaugos institucijų darbuotojai. Štai didelė tragedija ištiko bonifratrų (Šv. Kryžiaus Jono hospitalerių) vienuolijai priklausančią Liberijos sostinėje Monrovijoje veikiančią Šv. Juozapo ligoninę, kurioje nuo gydomų ligonių Ebolos virusu užsikrėtė ir čia dirbęs personalas. Rugpjūčio pradžioje nuo Ebolos mirė pats ligoninės direktorius bonifratras kunigas Patrikas Nšamdzė (Petrich Nshamdze) ir jo padėjėjas brolis Džordžas Kombis (George Combey). Rugpjūčio 7 dieną skubiai į tėvynę Ispaniją buvo išgabentas Ebola apsikrėtęs čia dirbęs 75 metų misionierius bonifratras kunigas Migelis Pacharezas (Miguel Pajares), kuris po kelių dienų mirė vienoje Madrido ligoninių. Šis dvasininkas, ilgus metus tarnavęs Bažnyčiai ir žmonėms ir visomis išgalėmis stengęsis sielovadiškai padėti ligoniams, tapo pirmuoju europiečiu, kurį pakirto Ebolos liga.
|
Kas man yra Kristus?
Kun. Vytenis Vaškelis
Žinome, jog neįmanoma tarnauti dviem šeimininkams (plg. Mt 6, 24), nes kas tai daro, laikosi dvigubais standartais grindžiamos netvarkingos meilės, kuri asmenį iki ausų klampina dvasinės savigriovos pelkėje. Su apaštalu Pauliumi pripažįstame, kad nors Dievo įstatymas yra teisingas, bet dėl mumyse veikiančių ir mažiausių gimtosios kaltės padarinių neįstengiame jo visada laikytis ir neretai pakliūvame į nuodėmės nelaisvę (plg. Rom 7, 2223). Taigi žmogaus viduje kylanti gėrio ir blogio priešprieša tarsi dviejuose fronto pusėse kariaujantys pėstininkai... Kai į savo širdį kviečiame nenugalimąjį karvedį Viešpatį Jėzų, Jis sutrauko mūsų susipynusių minčių raizgynes, įlieja nežemiškai gydančio balzamo, sugrąžina sveiką loginį mąstymą, kuris padeda suvokti, kad pataikavimas egocentrizmui stumia į bedugnę (plg. Rom 8, 6), o besąlygiškas klusnumas Dievui bet kurią sumaišties dvasią veja lauk ir įveda į tikros santarvės sodą su savimi bei artimu.
|