Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Lietuvos širdis – Dubysos slėnyje

Petras URBONAS

Šventės vedėjai Loreta Mukaitė-Sungailienė ir Stanislovas Kavaliauskas Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Lietuvos politiniai kaliniai, tremtiniai, laisvės kovotojai bei jų artimieji rugpjūčio 2-ąją 24-ąjį kartą rinkosi į Dubysos slėnį Ariogaloje. Ten vyko tradicinis sąskrydis „Su Lietuva širdy“.

10 valandą prie Ariogalos Šv. arkangelo. Mykolo bažnyčios išsirikiavo daugiatūkstantinė margaspalvė kolona. Jos priekyje su Lietuvos vėliava – Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, karinis pučiamųjų orkestras, šauliai, skautai, tremtiniai, politiniai kaliniai, Laisvės kovų dalyviai. Iškilmingai centrine Vytauto gatve žygiavusi kolona pasuko į šventiškai padabintą Dubysos slėnį. Čia pakelta sąskrydžio vėliava, sugiedotas Lietuvos himnas. Latvijos, Estijos atstovai pakėlė savo valstybių vėliavas, skambėjo šių valstybių himnai. Šventės vedėjai Loreta Mukaitė-Sungailienė ir Stanislovas Kavaliauskas skelbė tylos minutę kritusiems už Lietuvos laisvę, iš tremties negrįžusiems, nukankintiems ir nužudytiems mūsų tautos sesėms ir broliams. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) atstovai, šauliai išnešė gėles į Ariogalos kapines, prie Kankinių memorialo.

Lietuvos savaitė: euras, halal ir sankcijos

Valdas Kilpys

Nors paskutinį vasaros mėnesį kalbėti apie politiką yra tolygu žvejojimui baloje (visi atostogauja), tačiau ši savaitė buvo gana dinamiška. Nebus klaida sakyti, kad ji buvo pažymėta „sankcijų antspaudu“. Įdėmesni prekybos centrų lankytojai pastebėjo rusiškus užrašus ant pieno produktų. Taip, tai produkcija, kuri turėjo patekti į slavų skrandžius, bet atsidūrė ant lietuviško stalo. Tokia yra dabar realybė. Tačiau bandykime giliau pažvelgti, kas gi dabar vyksta? Ar didžiosios pieno perdirbimo įmonės elgiasi sąžiningai prašydamos valstybės kompensacijų už prarastus pelnus? Situacija nevienareikšmė: verslininko mentalitetas visada be išimčių pelno siekį stato į pirmą vietą prioritetų sąraše. Smerkti juos už tai, kad savo produkciją vežė pirmiausiai ten, kur didžiausias pelnas, būtų nei šis, nei tas. Tačiau reikia aiškiai suprasti, kad didžiausi pinigai tiesiogiai susiję su didžiausia rizika. Tad viešumoje nuskambėjęs klausimas – „Kodėl didelis pelnas eina į gamintojų kišenes, o už rizikas mokame mes visi?“ – nėra toks jau nekorektiškas, kaip atrodo žvelgiant iš politinės dešinės pusės. Turėdami galingus analitikos ir finansų skyrius, didieji gamintojai privalo skaičiuoti ir rizikos keliamus nuostolius ir tam ruoštis, nes už viską visada reikia mokėti patiems. Blogiausi dalykai nutinka tada, kai prisidengiant „aukos sindromu“, grietinėlė nusigraiboma sau, o likusias rūgtelėjusias pasukas priverčiami gerti visi. Kaip bebūtų, tačiau, matyt, geriausiai tiktų pacituoti Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus žodžius apie prieš mus pačius kitu lazdos galu atsisukusias sankcijas Rusijai: „Geriau šauti sau į koją, negu leisti, kad šautų mums į galvą“. Tai – teisingi žodžiai, žymintys esminį persilaužimą daugumos lietuvių protuose. Ukrainos įvykių fone būnant net didžiausiu Rusijos šalininku yra visiškai kvaila palaikyti Kremliaus vykdomą politiką. Tai – tiesiog banditiškas klikos elgesys, su kuriuo susitaikyti neįmanoma, todėl verslo nuostoliai niekaip negali būti traktuojami it argumentas sankcijas nutraukti.