Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Bažnyčios atsakas į Ebolos epidemiją Vakarų Afrikoje

Mindaugas BUIKA

Kun. Migelis Pacharezas

Aukos ir farmacijos „biznio“ etika

Pastaruoju metu tarptautinei katalikų žiniasklaidai telkiant dėmesį į neseniai įvykusį popiežiaus Pranciškaus vizitą Pietų Korėjoje ir į  krikščionių kančias konfliktų apimtose Artimųjų Rytų šalyse, neužmirštama ir grėsminga  Ebolos epidemija Vakarų Afrikos valstybėse (Gvinėjoje, Siera Leonėje, Liberijoje ir Nigerijoje), kurios aukomis tampa čia dirbantys misionieriai bei gausių bažnytinių sveikatos apsaugos institucijų darbuotojai. Štai didelė tragedija ištiko bonifratrų (Šv. Kryžiaus Jono hospitalerių) vienuolijai priklausančią Liberijos sostinėje Monrovijoje veikiančią Šv. Juozapo ligoninę, kurioje nuo gydomų ligonių Ebolos virusu užsikrėtė ir čia dirbęs personalas. Rugpjūčio pradžioje nuo Ebolos mirė pats ligoninės direktorius bonifratras kunigas Patrikas Nšamdzė (Petrich Nshamdze) ir jo padėjėjas brolis Džordžas Kombis (George Combey). Rugpjūčio 7 dieną skubiai į tėvynę Ispaniją buvo išgabentas Ebola apsikrėtęs čia dirbęs 75 metų misionierius bonifratras kunigas Migelis Pacharezas (Miguel Pajares), kuris po kelių dienų mirė vienoje Madrido ligoninių. Šis dvasininkas, ilgus metus tarnavęs Bažnyčiai ir žmonėms ir visomis išgalėmis stengęsis sielovadiškai padėti ligoniams, tapo pirmuoju europiečiu, kurį pakirto Ebolos liga.

Kas man yra Kristus?

Kun. Vytenis Vaškelis

Žinome, jog neįmanoma tarnauti dviem šeimininkams (plg. Mt 6, 24), nes kas tai daro, laikosi dvigubais standartais grindžiamos netvarkingos meilės, kuri asmenį iki ausų klampina dvasinės savigriovos pelkėje. Su apaštalu Pauliumi pripažįstame, kad nors Dievo įstatymas yra teisingas, bet dėl mumyse veikiančių ir mažiausių gimtosios kaltės padarinių neįstengiame jo visada laikytis ir neretai pakliūvame į nuodėmės nelaisvę (plg. Rom 7, 22–23). Taigi žmogaus viduje kylanti gėrio ir blogio priešprieša – tarsi dviejuose fronto pusėse kariaujantys pėstininkai...

Kai į savo širdį kviečiame nenugalimąjį karvedį Viešpatį Jėzų, Jis sutrauko mūsų susipynusių minčių raizgynes, įlieja nežemiškai gydančio balzamo, sugrąžina sveiką loginį mąstymą, kuris padeda suvokti, kad pataikavimas egocentrizmui stumia į bedugnę (plg. Rom 8, 6), o besąlygiškas klusnumas Dievui bet kurią sumaišties dvasią veja lauk ir įveda į tikros santarvės sodą su savimi bei artimu.

Lietuvos širdis – Dubysos slėnyje

Petras URBONAS

Šventės vedėjai Loreta Mukaitė-Sungailienė ir Stanislovas Kavaliauskas Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Lietuvos politiniai kaliniai, tremtiniai, laisvės kovotojai bei jų artimieji rugpjūčio 2-ąją 24-ąjį kartą rinkosi į Dubysos slėnį Ariogaloje. Ten vyko tradicinis sąskrydis „Su Lietuva širdy“.

10 valandą prie Ariogalos Šv. arkangelo. Mykolo bažnyčios išsirikiavo daugiatūkstantinė margaspalvė kolona. Jos priekyje su Lietuvos vėliava – Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, karinis pučiamųjų orkestras, šauliai, skautai, tremtiniai, politiniai kaliniai, Laisvės kovų dalyviai. Iškilmingai centrine Vytauto gatve žygiavusi kolona pasuko į šventiškai padabintą Dubysos slėnį. Čia pakelta sąskrydžio vėliava, sugiedotas Lietuvos himnas. Latvijos, Estijos atstovai pakėlė savo valstybių vėliavas, skambėjo šių valstybių himnai. Šventės vedėjai Loreta Mukaitė-Sungailienė ir Stanislovas Kavaliauskas skelbė tylos minutę kritusiems už Lietuvos laisvę, iš tremties negrįžusiems, nukankintiems ir nužudytiems mūsų tautos sesėms ir broliams. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) atstovai, šauliai išnešė gėles į Ariogalos kapines, prie Kankinių memorialo.

Žolinės šventė tarp Kauno daugiabučių – jau devynioliktą kartą

Žolinių šventės Kovo 11-osios gatvėje esančio daugiabučio namo Nr. 43 gyventojai Albinas ir Onutė Staugaičiai

Kaune, prie Kovo 11-osios gatvėje esančio daugiabučio namo Nr. 43, stovi kryžius. Jį padarė Lietuvos patriotai, sovietų kalėjimų ir konclagerių kaliniai, tame name jau seniai gyvenantys Albinas ir Onutė Staugaičiai. Jau devyniolika metų jų iniciatyva vyksta graži tradicija: rugpjūčio 15-ąją, per Žolinės šventę, prie šio namo kryžiaus, priešais buto, kuriame gyvena šie tėvynės mylėtojai, langus susirenka aplinkinių šios gatvės namų gyventojai, atvyksta svečių ir iš toliau. Staugaičiai šį Žolinės šventimą surengė, siekdami ir mieste, tarp penkiaaukščių, pratęsti iš Zanavykijos krašto atvežtas gražias krikščioniškas tradicijas – juk ši graži šventė su jau bebaigiančiomis žydėti gėlėmis ir lauko žolėmis mums primena, kad baigiasi vasara...

Dešimtasis Gyvojo Rožinio draugijos kongresas

Lina Kiršaitė

III slėpinys – Gimimas – Gyvieji paveikslėliai. Slėpinių vaizdiniai sukurti režisierės Ingos Talušytės trupės aktorių, įkūnijusių Evangelijos personažus

Rugpjūčio 3 dieną Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje buvo švenčiami Porciunkulės atlaidai, vyko X Panevėžio vyskupijos Gyvojo Rožinio draugijos kongresas „Kad Jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“, skirtas Panevėžio vyskupijos Gyvojo Rožinio draugijos įkūrimo dešimtmečiui ir Šeimos metams paminėti. Šventėje dalyvavo daugiau kaip tūkstantis Gyvojo Rožinio daugijos narių – 400 iš Panevėžio miesto, daugiau kaip 500 – iš Panevėžio vyskupijos dekanatų ir 140 svečių iš Vilniaus arkivyskupijos Vilniaus miesto, Kauno arkivyskupijos Jonavos ir Lapių parapijų bei Šiaulių vyskupijos Tytuvėnų ir Baisogalos parapijų.

Nuo ryto vyko Eucharistinio Jėzaus adoracija Švč. Sakramente. Buvo meldžiamasi Rožinio malda, einant procesijoje aplink Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą, sustojant prie 5 stotelių, pažyminčių pirmosios Rožinio dalies Džiaugsmo slėpinius. Apmąstymus ir maldą vedė pirmasis Gyvojo Rožinio draugijos dvasios vadovas kun. Andrius Šukys. Kiekvienas slėpinys buvo atskleidžiamas režisierės ir teologės Ingos Talušytės trupės atliekama misterija, simboliais ir judesiu vaizduojanti Jėzaus gyvenimo įvykius – Viešpaties angelo apreiškimą apie Įsikūnijimą, Marijos apsilankymą pas šv. Elzbietą, Jėzaus gimimą, paaukojimą ir atradimą šventykloje.

Prasidėjo renginiai atkurtos LKMS 20-mečiui

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kun. Albertas Kasperavičius pasakoja apie šventoriuje palaidotus kunigus

Lietuvos Katalikių Moterų sąjungos (LKMS) Pasvalio Katalikių Moterų draugija (pirmininkė – Aldona Petkevičienė, jos pavaduotojos – Vlada Čirvinskienė ir Birutė Simonaitienė) rugpjūčio 9 dieną organizavo konferenciją, skirtą Šeimos metams bei Saločiams ir LKMS Pasvalio katalikių moterų draugijos atkūrimo 20-mečiui. Renginyje, be Pasvalio katalikių moterų, dalyvavo viešnios iš Joniškio, Šiaulių, Pakruojo, Vilniaus.

Prie kunigų kapų Pasvalio bažnyčios šventoriuje

Renginys pradėtas Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje maldomis, poezijos posmais ir lyriniais pamąstymais prie kunigų kapų. Apie šventoriuje palaidotus kunigus kalbėjo, maldai vadovavo ir į Saločius išlydėjo Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kun. Albertas Kasperavičius.

...Kad jie matytų gerus jūsų darbus

Iš kairės: Šv. Onos bažnyčios vargonininkė Žydrūnė Kazlauskaitė, dr. Girėnas Povilionis, klebonas kan. Egidijus Zulcas ir vargonų meistras Bernardas Termenas prie atgimusių vargonų

Sakoma, viskas prasideda nuo svajonės, nuo didelio troškimo... Taip galbūt buvo ir Akmenės žmonėms. Šv. Onos bažnyčia artėjo prie šimtmečio, o jau kelios kartos žmonių nebuvo girdėjusios miestelyje ir jo apylinkėse galingai gaudžiančių varpų... Bažnyčios vargonai irgi prigesę ir šniokšdami akompanuodavo šv. Mišioms. Nesklido garsas nuo bažnyčios jau daug metų... Ir pasvajodavo akmeniškiai, kaip norėtųsi išgirsti varpą, kviečiantį pamaldoms iš tolimiausio miestelio kampo, iš aplinkinių kaimų, varpą, palydintį jų džiaugsmo ir sielvarto žingsnius. O ir vargonų gaudesio, oraus ir tyro, be pašalinio dūzgesio, šnaresio ieškojo ausis. Taip buvo iki tol, kol į Akmenės Šv. Onos bažnyčią atėjo klebonas kan. Egidijus Zulcas. Jautrią muzikalaus kunigo klausą žeidė, erzino prislopinti, traškantys garsai bažnyčios erdvėje. Ir bažnyčios pastatymo 100 metų jubiliejus artėjo. Tylius daugelio parapijiečių norus, nedrąsius pamąstymus apie toli ir aidžiai skambančius varpus bei švariai griežiančius vargonus tikriausiai Šv. Dvasios pakuždėta pagavo klebono širdis ir ausis. Ir ėmėsi kunigas, atrodė tada, sunkiai įveikiamo darbo – nuliedinti du naujus varpus, atnaujinti senąjį, dar skambantį varpą, restauruoti bažnyčios bokštą... Subūrė komandą, padedamas Akmenės rajono Vietinės veiklos grupės, rašė projektus... Atėjo Europos fondų pinigai, o ir patys Akmenės krašto žmonės, Akmenės miestelio bendruomenė prisidėjo, kas kiek galėdami. Varpai suskambo bažnyčios jubiliejiniais metais (apie tai „XXI amžiuje“ jau buvo rašyta). Betvarkant varpinės bokštą, keliant varpus, buvo matyti, kad vargonai neblogai išsilaikę, tik per laiką prigesę, apdulkėję, reikalingi restauracijos... Amžius jų jau solidus – pagaminti 1935 metais Karaliaučiaus ,,Bruno Goebel & Sohne“ vargonų dirbtuvėse, kurios XX amžiaus pradžioje Lietuvos bažnyčioms sukūrė kelias dešimtis vargonų. Nuo pastatymo Akmenės bažnyčios vargonai gal net nebuvo pajutę rimtesnio derinimo, o apie restauravimą net kalbėti netenka. Vėl kilo klebonui mintis imtis šio darbo. Vėl projektų rašymai, leidimų derinimai, meistrų ieškojimai...

Geras įspūdis su nemaloniu tvaiku

Paminėtos pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos 140-osios gimimo metinės

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Rugpjūčio 9 dieną 9 val. 50 vietų autobusas nuo Vilniaus įgulos karininkų ramovės pajudėjo Lėno miestelio Ukmergės rajone link. Netoli Lėno, Užulėnio kaimelyje, neturtingo, bet darbštaus ūkininko daugiavaikėje, septynių vaikų šeimoje gimė įžymus valstybės veikėjas Antanas Smetona. Atvykome į Lėną porą valandų anksčiau negu numatyta pagal programą, todėl majoras Antanas Burokas pasiūlė nuvykti į netoliese esančią vietovę, kurioje garnizono apsuptyje 1945 metais žuvo Vyčio apygardos vadas A. Smetonos sesers sūnus karininkas Juozas Krikštaponis su aštuoniolika partizanų. Tuo pačiu metu, iš anksto nesitaręs iš Ukmergės dviračiu, lydėdamas bėgančiųjų link Lėno jaunuolių koloną (Ukmergė–Užugiris), prie mūsų privažiavo 30 km atmynęs, aštuoniasdešimt perkopęs LLKS narys Algirdas Blauzdžius, kurio iniciatyva pastatytas paminklas apygardos partizanams. Partizanų būrys su J. Krikštaponiu priešakyje žuvo žiemos metu, netikėtai užklupti, nes kitu metų laiku okupantai į pelkėtas, sunkiai prieinamas vietas nedrįsdavo eiti. Pagal pasakojimus, J. Krikštaponis išsiveržė iš apsupties, tačiau karininko garbė neleido pavojuje palikti bendražygių. Todėl jis grįžo atgal ir didvyriškai kovodamas žuvo kartu su jais. Jų ir visos partizanų Vyčio apygardos garbei pastatytas paminklas, o tolėliau yra jų buvusio išsidėstymo žymos, gyvenimo ir žūties vietos.

Lietuvos savaitė: euras, halal ir sankcijos

Valdas Kilpys

Nors paskutinį vasaros mėnesį kalbėti apie politiką yra tolygu žvejojimui baloje (visi atostogauja), tačiau ši savaitė buvo gana dinamiška. Nebus klaida sakyti, kad ji buvo pažymėta „sankcijų antspaudu“. Įdėmesni prekybos centrų lankytojai pastebėjo rusiškus užrašus ant pieno produktų. Taip, tai produkcija, kuri turėjo patekti į slavų skrandžius, bet atsidūrė ant lietuviško stalo. Tokia yra dabar realybė. Tačiau bandykime giliau pažvelgti, kas gi dabar vyksta? Ar didžiosios pieno perdirbimo įmonės elgiasi sąžiningai prašydamos valstybės kompensacijų už prarastus pelnus? Situacija nevienareikšmė: verslininko mentalitetas visada be išimčių pelno siekį stato į pirmą vietą prioritetų sąraše. Smerkti juos už tai, kad savo produkciją vežė pirmiausiai ten, kur didžiausias pelnas, būtų nei šis, nei tas. Tačiau reikia aiškiai suprasti, kad didžiausi pinigai tiesiogiai susiję su didžiausia rizika. Tad viešumoje nuskambėjęs klausimas – „Kodėl didelis pelnas eina į gamintojų kišenes, o už rizikas mokame mes visi?“ – nėra toks jau nekorektiškas, kaip atrodo žvelgiant iš politinės dešinės pusės. Turėdami galingus analitikos ir finansų skyrius, didieji gamintojai privalo skaičiuoti ir rizikos keliamus nuostolius ir tam ruoštis, nes už viską visada reikia mokėti patiems. Blogiausi dalykai nutinka tada, kai prisidengiant „aukos sindromu“, grietinėlė nusigraiboma sau, o likusias rūgtelėjusias pasukas priverčiami gerti visi. Kaip bebūtų, tačiau, matyt, geriausiai tiktų pacituoti Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus žodžius apie prieš mus pačius kitu lazdos galu atsisukusias sankcijas Rusijai: „Geriau šauti sau į koją, negu leisti, kad šautų mums į galvą“. Tai – teisingi žodžiai, žymintys esminį persilaužimą daugumos lietuvių protuose. Ukrainos įvykių fone būnant net didžiausiu Rusijos šalininku yra visiškai kvaila palaikyti Kremliaus vykdomą politiką. Tai – tiesiog banditiškas klikos elgesys, su kuriuo susitaikyti neįmanoma, todėl verslo nuostoliai niekaip negali būti traktuojami it argumentas sankcijas nutraukti.