|
Lietuvos savaitė: euras, halal ir sankcijos
Valdas Kilpys
Nors paskutinį vasaros mėnesį kalbėti apie politiką yra tolygu žvejojimui baloje (visi atostogauja), tačiau ši savaitė buvo gana dinamiška. Nebus klaida sakyti, kad ji buvo pažymėta sankcijų antspaudu. Įdėmesni prekybos centrų lankytojai pastebėjo rusiškus užrašus ant pieno produktų. Taip, tai produkcija, kuri turėjo patekti į slavų skrandžius, bet atsidūrė ant lietuviško stalo. Tokia yra dabar realybė. Tačiau bandykime giliau pažvelgti, kas gi dabar vyksta? Ar didžiosios pieno perdirbimo įmonės elgiasi sąžiningai prašydamos valstybės kompensacijų už prarastus pelnus? Situacija nevienareikšmė: verslininko mentalitetas visada be išimčių pelno siekį stato į pirmą vietą prioritetų sąraše. Smerkti juos už tai, kad savo produkciją vežė pirmiausiai ten, kur didžiausias pelnas, būtų nei šis, nei tas. Tačiau reikia aiškiai suprasti, kad didžiausi pinigai tiesiogiai susiję su didžiausia rizika. Tad viešumoje nuskambėjęs klausimas Kodėl didelis pelnas eina į gamintojų kišenes, o už rizikas mokame mes visi? nėra toks jau nekorektiškas, kaip atrodo žvelgiant iš politinės dešinės pusės. Turėdami galingus analitikos ir finansų skyrius, didieji gamintojai privalo skaičiuoti ir rizikos keliamus nuostolius ir tam ruoštis, nes už viską visada reikia mokėti patiems. Blogiausi dalykai nutinka tada, kai prisidengiant aukos sindromu, grietinėlė nusigraiboma sau, o likusias rūgtelėjusias pasukas priverčiami gerti visi. Kaip bebūtų, tačiau, matyt, geriausiai tiktų pacituoti Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus žodžius apie prieš mus pačius kitu lazdos galu atsisukusias sankcijas Rusijai: Geriau šauti sau į koją, negu leisti, kad šautų mums į galvą. Tai teisingi žodžiai, žymintys esminį persilaužimą daugumos lietuvių protuose. Ukrainos įvykių fone būnant net didžiausiu Rusijos šalininku yra visiškai kvaila palaikyti Kremliaus vykdomą politiką. Tai tiesiog banditiškas klikos elgesys, su kuriuo susitaikyti neįmanoma, todėl verslo nuostoliai niekaip negali būti traktuojami it argumentas sankcijas nutraukti.
Dar vienas keistas žodžių junginys, pasirodęs Lietuvos viešojoje erdvėje, irgi tiesiogiai siejasi su sankcijomis Rusijai. Pradėta kalbėti apie ritualinį gyvulių skerdimą kuris, esą, lietuvišką mėsą padarysiąs itin patrauklia arabų ir žydų pasaulyje. Kataliko ausiai toks žodžių junginys skamba keistai, tad, matyt, yra reikalas šį bei tą paaiškinti. Prieš dvejus metus, spaudžiant europinėms institucijoms ir įvairaus plauko gyvūnų gynėjams, buvo priimtas skersti neapsvaigintą gyvulį draudžiantis gyvūnų gerovės įstatymas. Teigiama, kad jį priėmus Lietuva pakilo į civilizuočiausių ir humaniškiausių valstybių gretas. Dabar siūloma vėl leisti ūkinius gyvūnus skersti prieš tai jų neapsvaiginus ir laukiant, kol jie nukraujuos, kaip to reikalauja religinės apeigos. Tai atvertų galimybes parduoti mėsą į arabų ir žydų rinkas. Nesiimsime spręsti, kas yra gerai, o kas nelabai. Tiesiog šitoje vietoje, matyt, būtų tikslinga pacituoti Šventąjį Raštą: Tuomet Dievas tarė: Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius (Pr. 1:26). Mintis labai paprasta: ne žmogus tarnauja gyvūnams, o gyvūnai žmogui. Todėl jei skaičiuojama, kad islamo religijos reikalavimus atitinkančių halal mėsos gaminių rinka sudaro apie trilijoną dolerių ir prie šito pridėjus Izraelio rinkas gauname dar apvalesnius skaičius, tai kvaila būtų jomis nesinaudoti, nes, būkime atviri, toks skerdimo būdas per amžius buvo naudojamas mūsų prosenelių ir senelių, kol nepasirodė tie, kuriems neretai šuniukų, katyčių ir mėsinių viščiukų teisės yra aukščiau už patį žmogų.
Euro įvedimo dienotvarkė buvo viena iš pagrindinių viešosios erdvės antraščių temų. Pasirašytas Sąžiningo euro įvedimo memorandumas. Juo verslo subjektai įsipareigojo sąžiningai įvesti naująją valiutą. Kaip bebūtų, tačiau šioje srityje visi drauge turime ir dar vieną stebuklingą burtažodį infliacija. Nors nereikia būti itin protingam, kad pastebėtum, jog naujosios kainos didėja ir jau dabar paskaičiuojamos taip, kad išvertus į eurus būtų dailios (4.99 EUR ar pan.), tačiau šiuo atveju vėl dera prisiminti L. Linkevičiaus žodžius. Nors, įvedant eurą, kainos garantuotai padidės (tiksliau jos padidės iki jo įvedimo), tačiau tai dar vienas šūvis sau į koją, nenorint sulaukti gresiančios kulkos į valstybės galvą. Jei pasirinkome europinį Lietuvos vystymosi kelią, tai be euro mes prapuolę (tiesą pasakius, lito jau seniai neturime, nes tai tik kitos išvaizdos euras).
Bene juokingiausia istorija aną savaitę nutiko Artūrui Zuokui. Išskirtinai su Vytautu Šustausku tapatinama Lietuvos laisvės sąjunga, tiksliau, partijos pavadinimas, tapo nesutarimų priežastimi. Teisingumo ministerija neregistravo naujo A. Zuoko inicijuoto politinio darinio, motyvuodama, kad jis gali klaidinti visuomenę dėl juridinio asmens steigėjo, dalyvio, tikrųjų politinės partijos veikimo tikslų. Nors ministerija atsakė itin korektiškai, tačiau kaip šioje vietoje neprisiminsi dar vienos Lietuvos politinės erdvės veikėjos Marijos Aušrinės Povilionienės, kuri metų metus daro viską, kad mirties kultūra kuo labiau įsišaknytų Lietuvoje. Šį kartą ji vėl drauge su Sveikatos apsaugos ministre Rimante Šalaševičiūte pradėjo kalbas apie eutanaziją. Išties juokinga matyti, kaip seniai mirę politiniai dariniai ir jų lyderiai kabinasi į gyvenimą, o vis dar gyvus žmones norima numarinti remiantis įstatymais.
© 2014 XXI amžius
|