2014 m. rugpjūčio 22 d.    
Nr. 31
(2102)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

...Kad jie matytų gerus jūsų darbus

Iš kairės: Šv. Onos bažnyčios
vargonininkė Žydrūnė Kazlauskaitė,
dr. Girėnas Povilionis, klebonas
kan. Egidijus Zulcas ir vargonų
meistras Bernardas Termenas
prie atgimusių vargonų

Sakoma, viskas prasideda nuo svajonės, nuo didelio troškimo... Taip galbūt buvo ir Akmenės žmonėms. Šv. Onos bažnyčia artėjo prie šimtmečio, o jau kelios kartos žmonių nebuvo girdėjusios miestelyje ir jo apylinkėse galingai gaudžiančių varpų... Bažnyčios vargonai irgi prigesę ir šniokšdami akompanuodavo šv. Mišioms. Nesklido garsas nuo bažnyčios jau daug metų... Ir pasvajodavo akmeniškiai, kaip norėtųsi išgirsti varpą, kviečiantį pamaldoms iš tolimiausio miestelio kampo, iš aplinkinių kaimų, varpą, palydintį jų džiaugsmo ir sielvarto žingsnius. O ir vargonų gaudesio, oraus ir tyro, be pašalinio dūzgesio, šnaresio ieškojo ausis. Taip buvo iki tol, kol į Akmenės Šv. Onos bažnyčią atėjo klebonas kan. Egidijus Zulcas. Jautrią muzikalaus kunigo klausą žeidė, erzino prislopinti, traškantys garsai bažnyčios erdvėje. Ir bažnyčios pastatymo 100 metų jubiliejus artėjo. Tylius daugelio parapijiečių norus, nedrąsius pamąstymus apie toli ir aidžiai skambančius varpus bei švariai griežiančius vargonus tikriausiai Šv. Dvasios pakuždėta pagavo klebono širdis ir ausis. Ir ėmėsi kunigas, atrodė tada, sunkiai įveikiamo darbo – nuliedinti du naujus varpus, atnaujinti senąjį, dar skambantį varpą, restauruoti bažnyčios bokštą... Subūrė komandą, padedamas Akmenės rajono Vietinės veiklos grupės, rašė projektus... Atėjo Europos fondų pinigai, o ir patys Akmenės krašto žmonės, Akmenės miestelio bendruomenė prisidėjo, kas kiek galėdami. Varpai suskambo bažnyčios jubiliejiniais metais (apie tai „XXI amžiuje“ jau buvo rašyta). Betvarkant varpinės bokštą, keliant varpus, buvo matyti, kad vargonai neblogai išsilaikę, tik per laiką prigesę, apdulkėję, reikalingi restauracijos... Amžius jų jau solidus – pagaminti 1935 metais Karaliaučiaus ,,Bruno Goebel & Sohne“ vargonų dirbtuvėse, kurios XX amžiaus pradžioje Lietuvos bažnyčioms sukūrė kelias dešimtis vargonų. Nuo pastatymo Akmenės bažnyčios vargonai gal net nebuvo pajutę rimtesnio derinimo, o apie restauravimą net kalbėti netenka. Vėl kilo klebonui mintis imtis šio darbo. Vėl projektų rašymai, leidimų derinimai, meistrų ieškojimai...

Ankstyvą šių metų pavasarį, prieš Šv. Velykas, nutilo Akmenės bažnyčios vargonai, o apie juos lyg geniai ėmė tuksėti vargonų meistrai iš Vilniaus. Tai – menotyros mokslų daktaras, vargonų istorikas ir tyrinėtojas, restauratorius ir vargonininkas Girėnas Povilionis. Jis apsigynė daktaro disertaciją ,,Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokykla“, gilino žinias apie vargonų statybą ir restauravimą Prancūzijoje, tobulinosi Gotlando universitete Švedijoje, vargonų restauratoriaus žinias plėtė Gioteborgo universiteto meno centre. Dr. G. Povilionis puikiai pažįsta daugelį Lietuvos ir ypač Žemaitijos bažnyčių vargonų, yra parašęs ne vieną darbą ta tema. Jis kartu su vargonininku Baliu Vaitkumi paruošė ir išleido kompaktinę plokštelę ,,Lietuvos istoriniai vargonai“, kur skamba devynių Lietuvos bažnyčių istoriniai vargonai. ,,Kompaktinės plokštelės tikslas, – sako dr. Girėnas, – iškelti į dienos šviesą Lietuvoje išlikusius autentiškus istorinius vargonus, jų unikalų skambesį“ (tokius autentiškus vargonus, atrodo, turi ir Akmenėje). Kitas žmogus, restauravęs bažnyčios vargonus, – vargonininkas ir auksinių rankų vargonų meistras Bernardas Termenas. Šie žmonės po vamzdį, po detalę išnarstė vargonus, vežiojosi juos į Vilnių, į dirbtuves, ir visa tai restauravo. Įėjus į vargonų vidų, dar atsivėrė ir išlikusios Antrojo pasaulinio karo žaizdos – kulkomis suvarpyti kai kurie vamzdžiai ir vargonų dėžė. Visą vargonų mechanizmą meistrai atnaujino, laikydamiesi visų galiojančių restauravimo reikalavimų. O klebonas kan. E. Zulcas turėjo pasirūpinti, kad būtų atnaujinta pasenusi elektros instaliacija, padaryta vargonų dėžės užpakalinė sienelė, kad apsaugotų vamzdžius nuo saulės, įtaisyti lango žaliuzes, kurios leidžia geriau matyti vargonus, nes tada saulės šviesa nebeakina. Reikėjo perdaryti prie vargonų medinę pakylą – aikštelę choristams. Tai – laiptai, klauptai, suoliukai. Jeigu vargonų restauravimas buvo atliekamas iš projektų pinigų, tai šie visi darbai – jau iš parapijos lėšų. Birželio pabaigoje atgimę vargonai vėl suskambo. Jie yra trylikos registrų, dviejų manualų su pedalais, tinkami ne tik liturgijai, bet ir sakralinės muzikos koncertams. ,,Pagal apimtį jie yra vidutinio dydžio, vertinant Lietuvos masteliais. Labiausiai tinkami atlikti prancūzų XIX amžiaus vargonų muziką“, – paaiškina klebonas. Taigi, svajonės turėti skambančią bažnyčią išsipildė. O dabar laukia eilės sutrešusios grindys, pelijančios sienos, apsilaupiusios lubos... Darbų darbeliai... Ir visi reikalingi, svarbūs. Juk visi nori, kad Dievo namai ne tik skambėtų, bet būtų šviesūs ir jaukūs. O mūsų klebonui Egidijui galima tik palinkėti Šventojo Rašto žodžiais: ,,Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16).

Oficialus vargonų pristatymas vyko liepos 27-ąją, per Šv. Onos atlaidus. Išsamiau apie tai – 14 p.

Elena GUBOVIENĖ

Akmenė
Bernardo Termeno nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija