2015 m. kovo 6 d.    
Nr. 9
(2129)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Prisiminimų trupinėliai apie kunigą ir rašytoją

Kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino (1899 03 29–1925 06 14–1985 01 20) 30-osioms mirties metinėms

Algimantas Zolubas

Kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas

Kernavėje pirmą kartą teko lankytis su mokyklos ekskursija. Važiavome senu sunkvežimiu labai prastu keliu, kuriame vietomis jis klimpo, turėjome išlipę stumti. Su bendraklasiais ir keliais mokytojais aplankėme piliakalnius, dainavome, šokome, aplankėme Kernavės muziejų, kuris buvo įsikūręs nacionalizuotos klebonijos patalpose. Dokumentas po stiklu bylojo, kad muziejaus steigėjai yra Kernavės pradžios mokyklos vedėjas Juozas Šiaučiūnas ir kun. Nikodemas Švogžlys.

Praėjus gal dešimčiai metų, prisiminęs gražias Kernavės apylinkes, motoroleriu ten vėl nuvažiavau pasižvalgyti. Pamatęs atdarą bažnyčią, ten ir užėjau. Prie manęs priėjo kunigas, paklausė, iš kur esu atvykęs ir kuo domiuosi. Prisistačiau, pasakiau, kad domiuosi Kernavės istorija, bažnyčia, apylinkėmis. Kunigas iškart mane nusivedė į zakristiją. Pamačiau ne bažnytinių apeigų reikmenis, o gausybę įvairių senienų: buities rakandų, virdulių, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų artilerijos sviedinių bei bombų skeveldrų, senų knygų. Atkreipiau dėmesį į atviroje vietoje po stiklu dailiai su istorinėmis datomis surašytą ir įrėmintą „Kernavės metriką“. Čia kunigas prisistatė, kad esąs šios bažnyčios klebonas Nikodemas Švogžlys-Milžinas, šios metrikos kūrėjas ir, paėmęs greta padėtą beržo šakelę, rodydamas į datas pasakojo Kernavės istoriją: apie Mindaugo krikštą, istorinius įvykius, kunigaikščių narsumą, apie lietuvių tautos negandas ir vargus taip vaizdžiai, tarsi būtų buvęs tų įvykių liudininkas. Atkreipęs dėmesį į mano pastabas, kad šį tą žinau ir aš, pasakojo su dar didesniu įkvėpimu. Kuomet pasisakiau, kad mano tėvai ir sesuo buvo ištremti į Sibirą, nusivedė į Kernavės kapines, parodė tremtinių kapus, paminklus ir knygnešio Karolio Baužio (Nijolės ir Jūros Baužyčių tėvo) kenotafą, savanorių kapus. Čia ir užsimezgė bičiulystė su Milžinu, kuri tęsėsi iki pat jo mirties.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija