Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Teisingumo atstatymas – moralinė užduotis

Apie popiežiaus Pranciškaus pastabą ukrainiečių vyskupams

Mindaugas Buika

Ukrainiečių rytų apeigų katalikų vyriausias arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas įteikia popiežiui Pranciškui dovaną

Pasipiktinimas brolžudiškomis krikščionių kovomis

Ukrainos katalikų vyskupų lankymasis Romoje su periodiškai atliekamu vizitu Ad limina Apostolorum, kurio tikslas – supažindinti Vatikano institucijas su padėtimi savose diecezijose bei susitikimas su popiežiumi Pranciškumi, susilaukė plataus tarptautinio dėmesio dėl užsitęsusio karinio konflikto toje šalyje, į kurį jautriai reaguoja ir Bažnyčia. Prieš išsamiau aptariant pastabas, kurios buvo išdėstytos Šventojo Tėvo kreipimesi, įteiktame ukrainiečių ganytojams per jiems vasario 20 dieną suteiktą audienciją, dera priminti polemiką, kurią sukėlė ne visai tikslus padėties Ukrainoje supratimas, interpretavimas, vertinimas ir ryžtingas kvietimas melstis už taikos atstatymą. Vasario 4 dieną, kai kovos tarp Rusijos remiamų vadinamųjų separatistų Donecko bei Luhansko srityse ir Ukrainos karinių pajėgų buvo tapusios ypač intensyvios, kai buvo gausybė aukų tarp civilių gyventojų, popiežius Pranciškus per bendrąją audienciją tūkstančiams piligrimų kalbėjo: „Dar kartą mintimis esu su mylima ukrainiečių tauta. Deja, situacija eina blogyn ir gilėja kovojančiųjų priešiškumas. Melskimės visų pirma už aukas, tarp kurių yra labai daug civilių, už jų šeimas ir prašykime Viešpatį, kad kuo greičiau liautųsi tas baisus brolžudiškas smurtas. Vėl kartoju raginimą, kad būtų padaryta viskas, kas įmanoma, ir tarptautiniu mastu, idant būtų atnaujintas dialogas, kuris yra vienintelis būdas siekiant sugrąžinti taiką ir santarvę į tą kenčiančią šalį“. Po to Šventasis Tėvas, jau akivaizdžiai susijaudinęs, nukrypdamas nuo teksto, pridėjo: „Broliai ir seserys, kai girdžiu žodžius „pergalė“ ar „pralaimėjimas“, tai – netinkami žodžiai! Vienintelis tinkamas žodis – „taika“. Jis yra vienintelis tinkamas žodis“. Baigdamas popiežius Pranciškus pabrėžė smurtinių kovų tarp krikščionių nepriimtinumą: „Aš galvoju apie jus, broliai ir seserys ukrainiečiai... Pagalvokite, tai – karas tarp krikščionių! Visi jūs esate gavę tą patį krikštą! Tarpusavyje kovoja krikščionys! Pagalvokite apie šį papiktinimą. Melskimės visi, nes mūsų malda karo metu yra protestas Dievo akivaizdoje“.

Tikrasis šventovės sakralumas

Kun. Vytenis Vaškelis

„Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę“ (Jn 2, 13). Šis lakoniškas ir iškalbingas sakinys mums primena kitas Velykas, kurios yra skirtos nesuskaičiuojamoms žmonijos minioms ir asmeniškai kiekvienam individui. Žydų Velykos – metinė Perėjimo arba Išėjimo iš Egipto šventė. Beje, Jeruzalės šventyklos aikštė, kurioje įvyko Jėzaus ir žydų verteivų susidūrimas, buvo didelė (475x300 metrų dydžio) erdvė.

Jėzus ateina į šią šventyklą ir ką Jis mato? Štai Jo Tėvo namuose esantys žydai, užuot didžiausią svarbą skyrę maldai ir visą dėmesį sutelkę į garbę, skiriamą savo Viešpačiui Dievui, užsiima piktnaudžiavimu prekyba, savotiška korupcija, ir dar kur (!?) – švenčiausioje vietoje, viską matant neregimajam Aukščiausiajam. Kūriniai – jaučiai, avys ir paukščiai, turėję būti skirti kaip atnaša bei auka hebrajų Dievui Jahvei, tapo gėdingu žydų moralinės destrukcijos suklupimo akmeniu, ant kurio jie ėmė statyti naują savojo egoistinio išsigimimo Babelio bokštą.

Rimbas Viešpaties rankose

Kun. Nerijus PIPIRAS

Prisipažinsiu, kad mąstymo metu skaitydamas evangelijos ištrauką apie tai, kaip artėjant Velykų šventei, Jėzus, atėjęs į šventyklą, iš virvučių susuktu rimbu varto prekeivių stalus, išveja „šventuosius verslininkus“, ragindamas iš Dievo namų nedaryti prekybos namų, netikėtai pajutau šlakelį sveiko pavydo. Net pats nustebau...

Galbūt net neatsitiktinai. Jau kuris laikas pagaunu save mąstant, kaip tas anuomet iš virvučių susuktas rimbas atrodytų dabar. Netgi norėčiau pamatyti Jėzų su juo, ne tik šiuo vaizdu pasigėrėti, bet ir pamatyti, kaip realiai rimbas panaudojamas. Regis, neturiu šį kartą jokios religinės praktikos ar tradicijų. Vis labiau susimąstau apie tai, kad Jėzus iš mūsų kasdienybės, realaus gyvenimo yra eliminuotas. O gal Jis tik tolerantiškai užleidžia vietą kažkam kitam. Tuomet kas yra Jėzaus iš tikrųjų?