Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pro Deo
et Patria

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Teisingumo atstatymas – moralinė užduotis

Apie popiežiaus Pranciškaus pastabą ukrainiečių vyskupams

Mindaugas Buika

Ukrainiečių rytų apeigų katalikų vyriausias arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas įteikia popiežiui Pranciškui dovaną

Pasipiktinimas brolžudiškomis krikščionių kovomis

Ukrainos katalikų vyskupų lankymasis Romoje su periodiškai atliekamu vizitu Ad limina Apostolorum, kurio tikslas – supažindinti Vatikano institucijas su padėtimi savose diecezijose bei susitikimas su popiežiumi Pranciškumi, susilaukė plataus tarptautinio dėmesio dėl užsitęsusio karinio konflikto toje šalyje, į kurį jautriai reaguoja ir Bažnyčia. Prieš išsamiau aptariant pastabas, kurios buvo išdėstytos Šventojo Tėvo kreipimesi, įteiktame ukrainiečių ganytojams per jiems vasario 20 dieną suteiktą audienciją, dera priminti polemiką, kurią sukėlė ne visai tikslus padėties Ukrainoje supratimas, interpretavimas, vertinimas ir ryžtingas kvietimas melstis už taikos atstatymą. Vasario 4 dieną, kai kovos tarp Rusijos remiamų vadinamųjų separatistų Donecko bei Luhansko srityse ir Ukrainos karinių pajėgų buvo tapusios ypač intensyvios, kai buvo gausybė aukų tarp civilių gyventojų, popiežius Pranciškus per bendrąją audienciją tūkstančiams piligrimų kalbėjo: „Dar kartą mintimis esu su mylima ukrainiečių tauta. Deja, situacija eina blogyn ir gilėja kovojančiųjų priešiškumas. Melskimės visų pirma už aukas, tarp kurių yra labai daug civilių, už jų šeimas ir prašykime Viešpatį, kad kuo greičiau liautųsi tas baisus brolžudiškas smurtas. Vėl kartoju raginimą, kad būtų padaryta viskas, kas įmanoma, ir tarptautiniu mastu, idant būtų atnaujintas dialogas, kuris yra vienintelis būdas siekiant sugrąžinti taiką ir santarvę į tą kenčiančią šalį“. Po to Šventasis Tėvas, jau akivaizdžiai susijaudinęs, nukrypdamas nuo teksto, pridėjo: „Broliai ir seserys, kai girdžiu žodžius „pergalė“ ar „pralaimėjimas“, tai – netinkami žodžiai! Vienintelis tinkamas žodis – „taika“. Jis yra vienintelis tinkamas žodis“. Baigdamas popiežius Pranciškus pabrėžė smurtinių kovų tarp krikščionių nepriimtinumą: „Aš galvoju apie jus, broliai ir seserys ukrainiečiai... Pagalvokite, tai – karas tarp krikščionių! Visi jūs esate gavę tą patį krikštą! Tarpusavyje kovoja krikščionys! Pagalvokite apie šį papiktinimą. Melskimės visi, nes mūsų malda karo metu yra protestas Dievo akivaizdoje“.

Tikrasis šventovės sakralumas

Kun. Vytenis Vaškelis

„Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę“ (Jn 2, 13). Šis lakoniškas ir iškalbingas sakinys mums primena kitas Velykas, kurios yra skirtos nesuskaičiuojamoms žmonijos minioms ir asmeniškai kiekvienam individui. Žydų Velykos – metinė Perėjimo arba Išėjimo iš Egipto šventė. Beje, Jeruzalės šventyklos aikštė, kurioje įvyko Jėzaus ir žydų verteivų susidūrimas, buvo didelė (475x300 metrų dydžio) erdvė.

Jėzus ateina į šią šventyklą ir ką Jis mato? Štai Jo Tėvo namuose esantys žydai, užuot didžiausią svarbą skyrę maldai ir visą dėmesį sutelkę į garbę, skiriamą savo Viešpačiui Dievui, užsiima piktnaudžiavimu prekyba, savotiška korupcija, ir dar kur (!?) – švenčiausioje vietoje, viską matant neregimajam Aukščiausiajam. Kūriniai – jaučiai, avys ir paukščiai, turėję būti skirti kaip atnaša bei auka hebrajų Dievui Jahvei, tapo gėdingu žydų moralinės destrukcijos suklupimo akmeniu, ant kurio jie ėmė statyti naują savojo egoistinio išsigimimo Babelio bokštą.

Rimbas Viešpaties rankose

Kun. Nerijus PIPIRAS

Prisipažinsiu, kad mąstymo metu skaitydamas evangelijos ištrauką apie tai, kaip artėjant Velykų šventei, Jėzus, atėjęs į šventyklą, iš virvučių susuktu rimbu varto prekeivių stalus, išveja „šventuosius verslininkus“, ragindamas iš Dievo namų nedaryti prekybos namų, netikėtai pajutau šlakelį sveiko pavydo. Net pats nustebau...

Galbūt net neatsitiktinai. Jau kuris laikas pagaunu save mąstant, kaip tas anuomet iš virvučių susuktas rimbas atrodytų dabar. Netgi norėčiau pamatyti Jėzų su juo, ne tik šiuo vaizdu pasigėrėti, bet ir pamatyti, kaip realiai rimbas panaudojamas. Regis, neturiu šį kartą jokios religinės praktikos ar tradicijų. Vis labiau susimąstau apie tai, kad Jėzus iš mūsų kasdienybės, realaus gyvenimo yra eliminuotas. O gal Jis tik tolerantiškai užleidžia vietą kažkam kitam. Tuomet kas yra Jėzaus iš tikrųjų?

Nauju žvilgsniu apie poetą Antaną Baranauską

Vytautas BAGDONAS

M. Telksnytės ir V. Račkaičio biografinės apysakos „...ir neramu tapo“ viršelis

Sausio 5 dieną (pagal naująjį kalendorių 17-ąją) sukako 180 metų, kai tuometinių Anykščių pakraštyje, Katalikų Bažnyčiai priklausiusioje miestelio dalyje – Jurzdike – gyvenusių Jono ir Teklės Baranauskų šeimoje gimė ketvirtas vaikas – Antanas Baranauskas (1835 01 17–1862 04 05–1884 06 24–1902 11 26), vėliau tapęs poetu, kalbininku, vyskupu. Anykštėnai muziejininkai 2015-aisiais šio krašto šviesuoliui skiria daugybę prasmingų renginių, kurie vyks ištisus metus. Jubiliejinių vyskupo Antano Baranausko metų pradžią vainikavo unikali dovana šio poeto kūrybos gerbėjams: pasirodė anykštėnų rašytojų, Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatų, Anykščių rajono garbės piliečių Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio parašyta biografinė apysaka „...ir neramu tapo“, kurią išleido Utenos spaustuvė. Knygos leidimą inicijavo ne tiktai gerai žinomi daugelio knygų autoriai M. Telksnytė ir V. Račkaitis, bet ir Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, o parėmė Anykščių rajono savivaldybė. Daugiau kaip 200 puslapių knygoje tiesiog preciziškai papasakota Antano Baranausko 30 metų gyvenimo istorija, pradedant nerūpestinga kūdikyste ir baigiant jaunystės metais, kuomet jis tampa kunigu, pasišvenčia tarnystei Dievui ir žmonėms, aktyviai reiškiasi kaip poetas. Ši knyga – beletrizuota žymaus Anykščių krašto šviesuolio gyvenimo ir kūrybos versija, kurią skaitant, norisi versti puslapį po puslapio, gilintis į kiekvieną papasakotą epizodą. Autoriai pasistengė ne tiktai išsamiai ir labai įtaigiai papasakoti būsimo poeto ir vyskupo biografiją. Ji buvo praturtinta retai kam žinomais, o gal ir net visai nežinomais, negirdėtais faktais, įdomiomis detalėmis. Apie vysk. A. Baranauską galima pasiskaityti ne vienoje knygoje, įvairiuose spaudos leidiniuose, tačiau M. Telksnytė ir V. Račkaitis pabandė pažvelgti į šio literatūros klasiko, mokslininko, aukšto luomo dvasininko gyvenimą nauju žvilgsniu. Ir tą naują autorių žvilgsnį turi progos pamatyti visi skaitytojai. Ši biografinė apysaka – ne vien beletrizuotas pasakojimas apie vieno iškiliausių anykštėnų (ir Lietuvos šviesuolių) vaikystę ir jaunystę, ne tiktai literatūrinis biografijos atpasakojimas chronologine tvarka. Knygoje gausu Antano Baranausko kūrybos: eilėraščių, poemų ištraukų, plačiai aprašomi lietuvių tautos papročiai, vis sugrįžtama prie senolių tradicijų, kurių buvo laikomasi poeto vaikystės ir jaunystės metais. Labai intriguoja dažnai pasitaikantys tarmiški žodžiai, seni posakiai. Visa tai knygą daro dar įdomesnę, populiaresnę, dar labiau suintriguoja skaitytoją. Knyga parašyta vaizdinga, tačiau paprasta, visiems gerai suprantama kalba, tad šį kūrinį skaityti labai lengva. Aprašyti įvykiai, faktai ne iš piršto laužti, jie papasakoti, remiantis paties Antano Baranausko rašyto dienoraščio eilutėmis, jo laiškais, leidiniuose spausdintais poeto giminių prisiminimais, literatūrologų išnagrinėta šio iškilaus žmogaus kūryba. Knygos pabaigoje pateiktas šaltinių sąrašas gana gausus.

Meilės Dievui ir Tėvynei pamoka

Poezijos knygos „Benamės svajos“ autorius kun. Robertas Grigas

Vasario 1 dieną Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios konferencijų salėje susirinkusieji žaliakalniečiai, miesto gyventojai po šv. Mišių rinkosi į tradicinę valandą „Tu ant žalio kalno gyveni“ ir dalyvavo susitikime su kun. Robertu Grigu. Bendruomenės centro „Žaliakalnio aušra“ pirmininkė Regina Markevičienė atvertė ką tik išleistą jo poezijos knygą „Benamės svajos“. Pasirinkusi 13 eilėraščių ir juos perskaičiusi, kreipėsi į autorių, klausdama, kodėl knyga pasirodė tik dabar?

Kun. R. Grigo kūryba žinoma jau nuo 1975 metų. Eilėraščius jis rašė Rasūno, Skaidrūno, Rūtauto slapyvardžiais. 1985 metais Vytauto Andziulio pogrindžio spaustuvėje „ab“ išleido rinkinius „Iš dūžtančios Galeros“, „Kelias Lietuvon“, „Katakombų gėlės“, „Marijos ašara“. Rinkinys „Benamės svajos“ pirmą kartą išleistas 1985 metais irgi pogrindžio spaustuvėje. Sovietmečiu savilaidoje platinta knyga „Rekrūto atsiminimai“, o du jos leidimai pasirodė Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Papuošė medikų darbą globojančio Šv. Luko skulptūra

Šv. Luko skulptūrą pašventino Vilkijos klebonas kun. Virgilijus Dudonis

VILKIJA. Šv. Luko, evangelisto ir gydytojų globėjo (I a.), akmeninė skulptūra papuošė Vilkijos pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) aplinką. Šio meno kūrinio autorius – skulptorius profesorius Gintaris Juozas Česiūnas, techninį darbą padėjo atlikti Augustinas Baronas ir skulptorius Pijus Česiūnas. Visus darbus finansavo Adolfo ir Dangerutės Augustinavičių šeima, kurioje – net septyni gydytojai.

„Šv.Luko akmeninė skulptūra – pagarbos gydytojams, kolegoms, bendražygiams, mokytojams, visiems medikams bei jų kilniam darbui ženklas. Norėčiau, kad paminklas būtų kaip padėka gydytojams bei visiems, kurie rūpinasi žmogaus sveikata, orumu ir gyvybe, kad įvairių kartų medikus ji įkvėptų išsaugoti pasiryžimą, meilę darbui, stiprintų viltį, drąsą, atjautą ir ištvermę“, – sakė Lietuvos nusipelnęs gydytojas Adolfas Augustinavičius, 45 metus vadovavęs Vilkijos gydymo įstaigai.

Kiekvienas angelas turi savo istoriją

Gabrielė Kuizinaitė,

menotyrininkė

Egidijos Brinkytės paveikslas

Kauno Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios konferencijų salėje kaip vienas ciklo „Dialogas – žodis ir spalva“ renginių eksponuota jaunos menininkės tapytojos Egidijos Brinkytės darbų paroda „Angelų muzika“.

E. Brinkytė gimė, užaugo ir mokėsi Pajūryje (Šilalės r.). Šiuo metu gyvena ir kuria Klaipėdoje. 2001–2004 metais studijavo Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų studijų centre ir įgijo tapytojos specialybę. 2004–2006 metais Šiaulių universiteto menų fakultete įgijo dailės ir dizaino mokytojos specialybę bei pedagogo kvalifikaciją, o 2015 metais apgynė tapybos magistro laipsnį. Studijų metais menininkė kurį laiką yra praleidusi Kaune, todėl neatsitiktinai ši paroda ir surengta Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje.

Tapyti angelus E. Brinkytė pradėjo, kai prieš porą metų buvo pakviesta dalyvauti plenere „Anykščiai – angelų miestas“, kurį organizavo Angelų muziejus. Plenero dalyviai turėjo užduotį nutapyti angelus. Tada menininkė galvojo, kaip atrodys jos angelai, kokį įvaizdį turės, mąstė, kad kiekvienas iš mūsų turėtų turėti savo angelą, kurio išvaizda keičiasi kintant mūsų emocijoms, tik mes tai įvardijame sėkme, mūza, angelu. Dalyvaudama Anykščių tapybos plenere tapytoja beveik kiekvienai emocijai ir sričiai nutapė po angelą – tai Keliautojų, Muzikos, Meilės, Liūdesio, Džiaugsmo, Baimės, Ilgesio angelai. Tai – ne pirmasis paveikslų ciklas religine tema –„Tytuvėnų sakralinio ansamblio gaisras“ buvo jos magistrinio darbo tema.

Garbė – kaip didžiausia vertybė

Renginio vedėja Gražina Karlaitė ir rašytojas Donatas Čepukas

ZARASAI. Sausio 28 dieną Viešojoje bibliotekoje įvyko 19-osios rašytojo, žurnalisto, „Utenio“ laikraščio vyriausio redaktoriaus, Dusetų krašto Garbės piliečio Donato Čepuko knygos „Išprievartautoji“ sutiktuvės. Knygai iliustracijas sukūrė dusetiškis, dailininkas, Dusetų meno mokyklos dailės mokytojas Romualdas Pučekas. Literatūrinės popietės temą „Girdžiu tavo širdies raudą“ pasiūlė pats knygos autorius, įrašęs tokius žodžius skoningai parengtame pakvietime.

Erdvioje bibliotekos salėje vos sutilpo D. Čepuko kūrybos gerbėjai. Atvyko ir nemažai dusetiškių, kurie lydi savo kraštietį į visus svarbius renginius.

Literatūrinę popietę pradėjo režisierė Gražina Karlaitė. Ji profesionaliai ir jautriai klausytojus vedė nuo vieno prie kito naujosios knygos puslapio, trumpai supažindindama ir su knygos turiniu, ir su joje keliamomis skausmingai išryškintomis būties problemomis, lemtingomis knygos personažų paslaptimis ir jų įtaka apysakos veikėjų likimams. Meniškai G. Karlaitės skaitomas apysakos „Išprievartautoji“ ištraukas papuošė jaunas akordeonininkas Salvijus Aukštuolis.

Prisiminimų trupinėliai apie kunigą ir rašytoją

Kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino (1899 03 29–1925 06 14–1985 01 20) 30-osioms mirties metinėms

Algimantas Zolubas

Kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas

Kernavėje pirmą kartą teko lankytis su mokyklos ekskursija. Važiavome senu sunkvežimiu labai prastu keliu, kuriame vietomis jis klimpo, turėjome išlipę stumti. Su bendraklasiais ir keliais mokytojais aplankėme piliakalnius, dainavome, šokome, aplankėme Kernavės muziejų, kuris buvo įsikūręs nacionalizuotos klebonijos patalpose. Dokumentas po stiklu bylojo, kad muziejaus steigėjai yra Kernavės pradžios mokyklos vedėjas Juozas Šiaučiūnas ir kun. Nikodemas Švogžlys.

Praėjus gal dešimčiai metų, prisiminęs gražias Kernavės apylinkes, motoroleriu ten vėl nuvažiavau pasižvalgyti. Pamatęs atdarą bažnyčią, ten ir užėjau. Prie manęs priėjo kunigas, paklausė, iš kur esu atvykęs ir kuo domiuosi. Prisistačiau, pasakiau, kad domiuosi Kernavės istorija, bažnyčia, apylinkėmis. Kunigas iškart mane nusivedė į zakristiją. Pamačiau ne bažnytinių apeigų reikmenis, o gausybę įvairių senienų: buities rakandų, virdulių, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų artilerijos sviedinių bei bombų skeveldrų, senų knygų. Atkreipiau dėmesį į atviroje vietoje po stiklu dailiai su istorinėmis datomis surašytą ir įrėmintą „Kernavės metriką“. Čia kunigas prisistatė, kad esąs šios bažnyčios klebonas Nikodemas Švogžlys-Milžinas, šios metrikos kūrėjas ir, paėmęs greta padėtą beržo šakelę, rodydamas į datas pasakojo Kernavės istoriją: apie Mindaugo krikštą, istorinius įvykius, kunigaikščių narsumą, apie lietuvių tautos negandas ir vargus taip vaizdžiai, tarsi būtų buvęs tų įvykių liudininkas. Atkreipęs dėmesį į mano pastabas, kad šį tą žinau ir aš, pasakojo su dar didesniu įkvėpimu. Kuomet pasisakiau, kad mano tėvai ir sesuo buvo ištremti į Sibirą, nusivedė į Kernavės kapines, parodė tremtinių kapus, paminklus ir knygnešio Karolio Baužio (Nijolės ir Jūros Baužyčių tėvo) kenotafą, savanorių kapus. Čia ir užsimezgė bičiulystė su Milžinu, kuri tęsėsi iki pat jo mirties.