Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Aldonos Ruseckaitės romaną „Kaip žaibas“ perskaičius

Kun. mor. t. dr. Petras Algirdas Kanapka

Man, eiliniam skaitytojui, pasiruošusiam išnarstyti visų akivaizdoje Aldonos Ruseckaitės romano „Kaip žaibas“ kaulelius-žodelius, suteikta dar viena reta proga pasijausti visagaliu. Čia prisimintini gerbiamos Aldonos žodžiai, kuriuos sakė, kalbėdama su „Kauno dienos“ žurnaliste apie savo naują kūrinį: „Viską įvertins skaitytojai, dabar jie visagaliai“. Tiesa, esu ne pirmas, mat, kai kas jau įvertino. Bibliotekų vedėjai jau žinos, į kurią lentyną padėti. „Psichologinis trileris kupinas dramatiškų išgyvenimų. Romano siužetas itin įtemptas, veikėjų monologai ir dialogai asmeniški ir jautrūs“ , – taip radau parašyta internetiniame dienraštyje „Alfa“.

Belieka imti, skaityti ir įsitikinti, ar tikrai taip yra, o beskaitant leistis iš tiesų būti pagautam žmonių išgyvenimų, pykčio, skausmo, baimės, net siaubo, ribotumo, bejėgiškumo ir kitų neigiamų dalykų, kuriuos vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau kiekvienas ir mes patys esame patyrę. Taigi, romano veikėjai, susidūrę su blogio paslaptimi, bando ją įminti. Jų pastangos suprasti save ir kitus, įvykių analizė, samprotavimai, apgailestavimai – visa tai svarbu, mat, romane liko išsaugota viltis, kuri kovoja su vis puolančiu ją beviltiškumu, gyvenimo prasmės praradimu ir laimi. Pradžioje viltis pasirodo žemiška, nelogiška, paviršutiniška, tik paskui nušvinta tikrasis jos dieviškas veidas, kuris, tiesa, dar trikdomas abejonės šydo: Tik tu, Viešpatie, gali pagelbėti – be išskaičiavimo ir pavydo, be pykčio ir priekaištų. O gal čia tik mūsų viltis?..

Garbė – kaip didžiausia vertybė

Renginio vedėja Gražina Karlaitė ir rašytojas Donatas Čepukas

ZARASAI. Sausio 28 dieną Viešojoje bibliotekoje įvyko 19-osios rašytojo, žurnalisto, „Utenio“ laikraščio vyriausio redaktoriaus, Dusetų krašto Garbės piliečio Donato Čepuko knygos „Išprievartautoji“ sutiktuvės. Knygai iliustracijas sukūrė dusetiškis, dailininkas, Dusetų meno mokyklos dailės mokytojas Romualdas Pučekas. Literatūrinės popietės temą „Girdžiu tavo širdies raudą“ pasiūlė pats knygos autorius, įrašęs tokius žodžius skoningai parengtame pakvietime.

Erdvioje bibliotekos salėje vos sutilpo D. Čepuko kūrybos gerbėjai. Atvyko ir nemažai dusetiškių, kurie lydi savo kraštietį į visus svarbius renginius.

Literatūrinę popietę pradėjo režisierė Gražina Karlaitė. Ji profesionaliai ir jautriai klausytojus vedė nuo vieno prie kito naujosios knygos puslapio, trumpai supažindindama ir su knygos turiniu, ir su joje keliamomis skausmingai išryškintomis būties problemomis, lemtingomis knygos personažų paslaptimis ir jų įtaka apysakos veikėjų likimams. Meniškai G. Karlaitės skaitomas apysakos „Išprievartautoji“ ištraukas papuošė jaunas akordeonininkas Salvijus Aukštuolis.

Meilės Dievui ir Tėvynei pamoka

Poezijos knygos „Benamės svajos“ autorius kun. Robertas Grigas

Vasario 1 dieną Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios konferencijų salėje susirinkusieji žaliakalniečiai, miesto gyventojai po šv. Mišių rinkosi į tradicinę valandą „Tu ant žalio kalno gyveni“ ir dalyvavo susitikime su kun. Robertu Grigu. Bendruomenės centro „Žaliakalnio aušra“ pirmininkė Regina Markevičienė atvertė ką tik išleistą jo poezijos knygą „Benamės svajos“. Pasirinkusi 13 eilėraščių ir juos perskaičiusi, kreipėsi į autorių, klausdama, kodėl knyga pasirodė tik dabar?

Kun. R. Grigo kūryba žinoma jau nuo 1975 metų. Eilėraščius jis rašė Rasūno, Skaidrūno, Rūtauto slapyvardžiais. 1985 metais Vytauto Andziulio pogrindžio spaustuvėje „ab“ išleido rinkinius „Iš dūžtančios Galeros“, „Kelias Lietuvon“, „Katakombų gėlės“, „Marijos ašara“. Rinkinys „Benamės svajos“ pirmą kartą išleistas 1985 metais irgi pogrindžio spaustuvėje. Sovietmečiu savilaidoje platinta knyga „Rekrūto atsiminimai“, o du jos leidimai pasirodė Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Nauju žvilgsniu apie poetą Antaną Baranauską

Vytautas BAGDONAS

M. Telksnytės ir V. Račkaičio biografinės apysakos „...ir neramu tapo“ viršelis

Sausio 5 dieną (pagal naująjį kalendorių 17-ąją) sukako 180 metų, kai tuometinių Anykščių pakraštyje, Katalikų Bažnyčiai priklausiusioje miestelio dalyje – Jurzdike – gyvenusių Jono ir Teklės Baranauskų šeimoje gimė ketvirtas vaikas – Antanas Baranauskas (1835 01 17–1862 04 05–1884 06 24–1902 11 26), vėliau tapęs poetu, kalbininku, vyskupu. Anykštėnai muziejininkai 2015-aisiais šio krašto šviesuoliui skiria daugybę prasmingų renginių, kurie vyks ištisus metus. Jubiliejinių vyskupo Antano Baranausko metų pradžią vainikavo unikali dovana šio poeto kūrybos gerbėjams: pasirodė anykštėnų rašytojų, Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatų, Anykščių rajono garbės piliečių Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio parašyta biografinė apysaka „...ir neramu tapo“, kurią išleido Utenos spaustuvė. Knygos leidimą inicijavo ne tiktai gerai žinomi daugelio knygų autoriai M. Telksnytė ir V. Račkaitis, bet ir Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, o parėmė Anykščių rajono savivaldybė. Daugiau kaip 200 puslapių knygoje tiesiog preciziškai papasakota Antano Baranausko 30 metų gyvenimo istorija, pradedant nerūpestinga kūdikyste ir baigiant jaunystės metais, kuomet jis tampa kunigu, pasišvenčia tarnystei Dievui ir žmonėms, aktyviai reiškiasi kaip poetas.

Fotoalbume – Juodkrantė ir jos gyventojai

NERINGA. Vasario 11-ąją Liudviko Rėzos kultūros centre vyko fotoalbumo „Juodkrantė ir jos perlai“ sutiktuvės, prasidėjusios liaudiškos muzikos kapelos „Kuršininkai“ atliekama muzika. Leidinį bei jo atsiradimo aplinkybes pristatė Neringos savivaldybės tarybos narys, juodkrantiškis Česlovas Stonys. „Šį leidinį sumaniau išleisti susipažinęs su klubo „Fotokalvė“ nuotraukomis. Mačiau jų sukurtus daugelio miestelių fotoalbumus ir pagalvojau: kodėl mano širdžiai mielos Juodkrantės vaizdus ir mūsų puikių, darbščių, mylinčių savo miestelį žmonių portretus nesudėjus į knygą!“, – mintimis dalinosi Č. Stonys.

Pagrindinė leidinio mintis – pagerbi miestelių ir kaimo šviesuolius, kurie dažnai liekai nepelnytai užmiršti, parodyti tą nepaprastą Mažosios Lietuvos žmogų, kurio gyvenimas nugairintas vėjo, marių ir istorijos audrų. Atsižvelgiant į tai, svarbiausi leidinio puslapiai skirti šios gyvenvietės žmonėms. „2002 metais buvo 715 gyventojų, šiuo metu yra per 1000, tačiau nuolat gyvena tik 418“ – rašoma fotoalbume, iš kurio puslapių žvelgia Juodkrantės žmonės,  nuotraukose užfiksuoti jiems įprastoje aplinkoje. Nors fotoalbume apie Juodkrantę daugiausiai kalba nuotraukos, svarbiausius šios gyvenvietės istoriniai faktai, lankytini objektai pristatomi pačių neringiečių kurtais tekstais. Jų autoriai – Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis, leidinio iniciatorius Č. Stonys, istorijos mokslų daktarė Nijolė Strakauskaitė bei juodkrantiškė, knygų apie šią gyvenvietę autorė Aldona Balsevičienė. Juodkrantės gyvenvietės svarbiausius lankytinus objektus, pastatus,  šventes ir žmones įamžino Klaipėdos klubo „Fotokalvė“ nariai.