Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Teisingumo atstatymas – moralinė užduotis

Apie popiežiaus Pranciškaus pastabą ukrainiečių vyskupams

Mindaugas Buika

Ukrainiečių rytų apeigų katalikų vyriausias arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas įteikia popiežiui Pranciškui dovaną

Ukrainiečių ganytojai aptaria padėtį savo šalyje su Vatikano užsienio reikalų ministru arkivyskupu Polu Galageriu (Paul Gallagher), gaudami svarius patarimus

Šventasis Tėvas su Ukrainos piligrimais Šv. Petro aikštėje

Popiežius su Ukrainos lotynų apeigų vyskupais

Pasipiktinimas brolžudiškomis krikščionių kovomis

Ukrainos katalikų vyskupų lankymasis Romoje su periodiškai atliekamu vizitu Ad limina Apostolorum, kurio tikslas – supažindinti Vatikano institucijas su padėtimi savose diecezijose bei susitikimas su popiežiumi Pranciškumi, susilaukė plataus tarptautinio dėmesio dėl užsitęsusio karinio konflikto toje šalyje, į kurį jautriai reaguoja ir Bažnyčia. Prieš išsamiau aptariant pastabas, kurios buvo išdėstytos Šventojo Tėvo kreipimesi, įteiktame ukrainiečių ganytojams per jiems vasario 20 dieną suteiktą audienciją, dera priminti polemiką, kurią sukėlė ne visai tikslus padėties Ukrainoje supratimas, interpretavimas, vertinimas ir ryžtingas kvietimas melstis už taikos atstatymą. Vasario 4 dieną, kai kovos tarp Rusijos remiamų vadinamųjų separatistų Donecko bei Luhansko srityse ir Ukrainos karinių pajėgų buvo tapusios ypač intensyvios, kai buvo gausybė aukų tarp civilių gyventojų, popiežius Pranciškus per bendrąją audienciją tūkstančiams piligrimų kalbėjo: „Dar kartą mintimis esu su mylima ukrainiečių tauta. Deja, situacija eina blogyn ir gilėja kovojančiųjų priešiškumas. Melskimės visų pirma už aukas, tarp kurių yra labai daug civilių, už jų šeimas ir prašykime Viešpatį, kad kuo greičiau liautųsi tas baisus brolžudiškas smurtas. Vėl kartoju raginimą, kad būtų padaryta viskas, kas įmanoma, ir tarptautiniu mastu, idant būtų atnaujintas dialogas, kuris yra vienintelis būdas siekiant sugrąžinti taiką ir santarvę į tą kenčiančią šalį“. Po to Šventasis Tėvas, jau akivaizdžiai susijaudinęs, nukrypdamas nuo teksto, pridėjo: „Broliai ir seserys, kai girdžiu žodžius „pergalė“ ar „pralaimėjimas“, tai – netinkami žodžiai! Vienintelis tinkamas žodis – „taika“. Jis yra vienintelis tinkamas žodis“. Baigdamas popiežius Pranciškus pabrėžė smurtinių kovų tarp krikščionių nepriimtinumą: „Aš galvoju apie jus, broliai ir seserys ukrainiečiai... Pagalvokite, tai – karas tarp krikščionių! Visi jūs esate gavę tą patį krikštą! Tarpusavyje kovoja krikščionys! Pagalvokite apie šį papiktinimą. Melskimės visi, nes mūsų malda karo metu yra protestas Dievo akivaizdoje“.

Manoma, kad šis ryžtingas Šventojo Tėvo kvietimas nutraukti kovas Ukrainoje tuo lemtingu momentu ir prašymas, kad būtų padaryta viskas, kas įmanoma, ir ypač tarptautiniu mastu, kad būtų atnaujintas dialogas, buvo svarbi dvasinė paskata po savaitės, vasario 12 dieną, Baltarusijos sostinėje Minske pasiektam susitarimui dėl paliaubų. Todėl tas kreipimasis kartais lyginamas su popiežiaus Pranciškaus istoriniu atsišaukimu į tarptautinę bendriją 2013 metais dėl padėties Sirijoje, kuris padėjo išvengti globalinės invazijos dėl toje Artimųjų Rytų šalyje panaudoto masinio naikinimo (cheminio) ginklo. Ne veltui vasario 11 dieną Vatikane apsilankiusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri pati aktyviai dalyvavo Minsko derybų procese, su padėka minėjo Šventojo Tėvo taikdarišką įnašą, pabrėžiant abipusį ypatingą įsipareigojimą siekti taikingo konflikto Ukrainoje sureguliavimo. Minėtąjį popiežiaus Pranciškaus pareiškimą palankiai įvertino ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčios dvasinis vadovas Maskvos patriarchas Kirilas, kuris netrukus po to, kalbėdamas žiniasklaidai, sakė: „Šventasis Sostas visada išlaiko subalansuotą nusistatymą padėties Ukrainoje atžvilgiu, vengdamas vienpusiškų vertinimų, ir kviečia į taikos derybas bei ginkluotos kovos nutraukimą“. Beje, kiek netikėtai vasario 4 dienos kreipimasis susilaukė kritikos Ukrainos pusėje, nes Šventojo Tėvo raginimas, kad kuo greičiau liautųsi tas baisus brolžudiškas smurtas, buvo priimtas tarsi agresoriaus ir aukų kaltės sulyginimas, tarsi Ukrainoje vyktų vidinės politinės kovos, kuriose negali būti pergalės ir pralaimėjimo. Iš tikrųjų ukrainiečiai patriotai ir jų rėmėjai kovas rytinėje šalies dalyje priima ne kaip vidinį pilietinį konfliktą, bet išorinės agresijos aktą ir žino, kad Rusija ne tik ginkluoja sukilėlius (separatistus), bet ir pati siunčia savo karius bei tankus, nors Kremliaus režimas tai kategoriškai neigia.

Ukraina – primesto karo auka

Akivaizdu, kad prieštaravimas popiežiaus Pranciškaus pastebėjimui dėl brolžudiškų kovų Ukrainoje yra susijęs su paviršutinišku jo moralinio mokymo priėmimu, kai Šventasis Tėvas nuolat pabrėžia, kad visi žmonės, o ypač artimi kaimynai (ir ypač gretimos tautos) turi vieni kitus mylėti ir gerbti kaip broliai ir seserys. Tai ypač svarbu Rytų slavams – rusų ir ukrainiečių tautoms (neginčijant jų savitumo ir teisės į valstybinę nepriklausomybę), kurios istoriškai, geografiškai, demografiškai ir netgi religiškai yra tarpusavyje persipynusios, netgi susigiminiavusios. Juk Ukrainoje tarp 44 milijonų šalies gyventojų – 8 milijonai rusų, o Rusijoje tarp 140 milijonų vietos gyventojų – 11 milijonų ukrainiečių. Abiejų tautų tikinčiųjų daugumą sudaro krikščionys, kurių istorinio krikšto ištakos tos pačios: Kijevo Rusios valdovų krikštas, įvykęs prieš 1025 metus. Štai kodėl popiežius Pranciškus ukrainiečiams (ir rusams) primena, kad karas tarp krikščionių yra skandalingas papiktinimas, nes daugelyje pasaulio vietų krikščionys ypač kenčia nuo islamo teroristų išpuolių ir turi vienytis šio pavojaus akivaizdoje.

Taigi kaip Rusijai reikia stiprios ir broliškos Ukrainos, taip ir Ukrainai reikia stiprios ir broliškos Rusijos, o šios šalys neginčytinai priklauso Europos krikščioniškai civilizacijai bei turi prasmingai prisidėti prie jos gaivinimo ir stiprinimo! Atsižvelgdamas į popiežiaus Pranciškaus vasario 4 dieną pasakytų minčių prieštaringą interpretavimą, kiek vėliau Vatikano informacinės tarnybos vadovas jėzuitas kunigas Federikas Lombardis patikslino, kad Šventasis Tėvas visada kreipiasi į visas suinteresuotas puses, tikėdamasis nuoširdžių kiekvienos iš jų pastangų konflikto nutraukimui, pabrėždamas tarptautinės teisės nuostatų laikymosi prioritetą. Kunigas F. Lombardis ta proga priminė, kad ir šv. Jonas Paulius II karinių konfliktų atvejais dažnai kartodavo, kad žmonija turi rasti drąsos galios teisę pakeisti teisės galia, tai yra juridinėmis priemonėmis nutraukti smurtą. Jis patvirtino, kad popiežius Pranciškus laukė atvykstančių brolių vyskupų iš Ukrainos, kurie „tiesiogiai informuos apie jų brangioje šalyje susidariusią situaciją, kad galėtų paguosti Bažnyčią ir visus kenčiančius bei kartu įvertinti galimus susitaikymo ir taikos kelius“.

Ukrainos katalikų vyskupams skirtoje vasario 20 dienos audiencijoje Rytų Katalikų Bažnyčios dvasinis vadovas, Kijevo vyriausias arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas sveikindamas Šventąjį Tėvą pabrėžė, kad nori jam pristatyti savo tautos skausmą ir viltį nepertraukiamai meldžiant kruvino smurto nutraukimo ir taikos tėvynei. „Ukraina yra tapusi kaimyninės šalies tiesioginės agresijos auka, – aiškino ganytojas. – Ji išgyvena iš išorės primesto karo, o ne vidinio pilietinio konflikto siaubą. Milijonai to neteisingo karo aukų savo širdyse kreipiasi į Dievą, melsdami teisingumo ir solidarumo“. Arkivyskupas S. Ševčiukas priminė Popiežiui Jungtinių Tautų Organizacijos turimus duomenis, kad dabar Ukrainoje beveik du milijonai pabėgėlių (iš jų – 140 tūkstančių vaikų), kad iš jų 600 tūkstančių priversti pasitraukti į užsienio šalis. Žuvusiųjų skaičius tarp civilių gyventojų siekia beveik 6 tūkstančius, dar apie 12,5 tūkstančių sužeistųjų ir tarp jų – dešimtys vaikų. „Ukrainai tokia padėtis žiemos sąlygomis tapo tikra humanitarine katastrofa, kurios Europoje nebuvo nuo Antrojo pasaulinio karo laikų“, – darė išvadą ukrainiečių katalikų ganytojas. Jis pabrėžė, kad tokioje situacijoje Bažnyčia tapo tikra karo lauko ligonine, o katalikiška paramos organizacija „Caritas“ kasdien suteikia pagalbą dešimtims tūkstančių nukentėjusių žmonių. Parapijos ir vienuolynai tapo nuolatinės maldos už taiką ir tarnavimo artimui židiniais, o į savanorystės struktūras dažnai įsijungia iki 80 proc. vietos gyventojų. „Tokių išbandymų sąlygomis skatinama ir evangelizacija ir ukrainiečių visuomenė plačiai atvėrė duris Bažnyčiai, nori girdėti Jos balsą, nes tik Bažnyčia šioje sąmyšio bei dezinformacijos situacijoje spinduliuoja vilties šviesą ir yra patikima atrama taikai“, – sakė arkivyskupas S. Ševčiukas, pripažindamas pagarbų dėmesingumą ganytojų reiškiamai nuomonei netgi politiniuose ir kariniuose sluoksniuose. „Jaučiame, kad tomis tragiškomis aplinkybėmis Viešpats atveria slėpiningus kelius evangelizacijai, patvirtina, kad Kristaus Bažnyčia yra tikra Motina ir Mokytoja šiuolaikiniam žmogui“, – darė išvadą pagrindinis Ukrainos Rytų Katalikų hierarchas.

Šventasis Sostas – kenčiančiųjų pusėje

Arkivyskupas S. Ševčiukas dėkojo popiežiui Pranciškui, kad jis tapo kenčiančiųjų Ukrainoje balsu, kuris žadina krikščionišką sąžinę visame pasaulyje. Dėkodamas už tėvišką rūpinimąsi ir maldas, visų Ukrainos krikščionių ir geros valios žmonių vardu, jis pakvietė Šventąjį Tėvą aplankyti jo gimtąją šalį, kai matys, jog tam yra tinkamas momentas. Ganytojo įsitikinimu, toks popiežiaus Pranciškaus vizitas į Rytų Europos regioną, paženklintą daugybės kankinių krauju, labai prisidėtų prie taikos atkūrimo ir įtvirtinimo bei būtų pranašiškas gestas, liudijantis krikščioniškos maldos ir solidarumo galią su viltimi visiems kuriant geresnę ateitį. Ukrainiečių vyskupams perduotame savo atsakomųjų pastabų tekste popiežius Pranciškus irgi pripažino sunkią konfliktinę situaciją Ukrainoje su gausybe nekaltų aukų ir gyventojų kančių, vėl pabrėždamas, kad nuolatinėse maldose už gyvybę praradusius ir smurto ištiktuosius jis prašo Viešpaties, kad kuo greičiau dovanotų taiką. Vėl diplomatiškai susilaikydamas nuo tiesioginių kaltinimų agresija, Šventasis Tėvas pakartojo savo ankstesnį kreipimąsi į visas suinteresuotas puses, kad būtų laikomasi Minske pasiekto paliaubų susitarimo, pripažįstant tarptautinės teisės principus ir nepažeidžiant įsipareigojimų, nes tai yra sąlyga, kad būtų išvengta priešiškų veiksmų atnaujinimo. Jis pabrėžė, kad Bažnyčia turi susilaikyti nuo tiesioginio dalyvavimo politiniame procese, tačiau ukrainiečių ganytojų įnašas, siekiant pozityvaus sprendimo, turi būti svarus ypač taikos siekio paskatose. „Nacionaliniame lygmenyje jūs esate pilnaverčiai savo šalies piliečiai, todėl turite teisę išsakyti savo nuomonę dėl jos likimo, – aiškino popiežius Pranciškus. – Tai nereiškia konkrečių politinių veiksmų palaikymo, bet yra nuoroda į moralines vertybes, kurios reiškiasi kaip visuomenę cementuojantis elementas bei nepaliaujamas ir atkaklus darnos ir bendrojo gėrio siekimas sudėtingų ir sunkių Ukrainos problemų akivaizdoje“.

Popiežius patvirtino, kad Šventasis Sostas visada yra ukrainiečių Bažnyčios ir tautos pusėje, kad pasirengęs ginti jų teisingus interesus tarptautiniuose forumuose siekiant, kad būtų išgirsti rūpesčiai, apgintos teisės evangelinių principų kontekste. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog Vatikanas padės spręsti pastoracines ir juridines problemas tų bažnytinių struktūrų, kurios po agresijos atsidūrė kitos šalies teritorijoje. Žinoma, čia kalbama apie Rusijos aneksuoto Krymo Lotynų ir Rytų apeigų katalikų bendruomenes, kurios priverstos registruotis iš naujo, kad gautų juridinio asmens statusą. Tai nėra paprasta, kadangi tų bendruomenių įjungimas į Rusijos katalikų diecezijas savotišku būdu galėtų reikšti ir faktinį Krymo aneksijos teisėtumo pripažinimą. Labai abejotina, kad Rusijos valdžia sutiks, kad Krymo (Lotynų apeigų) katalikų bendruomenės liktų teisiškai pavaldžios Ukrainos vyskupų konferencijai, nes dabar tai esą jau užsienis. Liktų kompromisinė galimybė, kad Krymo katalikų bendruomenės (iki šiol priklausiusios Odesos vyskupijai) taptų tiesiogiai pavaldžios Šventajam Sostui kaip savarankiškas pastoracinis regionas (apaštališkoji administratūra ar prelatūra), nes Krymo lotynų katalikų bendruomenių sielovadoje darbuojasi daug užsieniečių, iš Lenkijos atvykusių dvasininkų. Ukrainoje maždaug trys ketvirtadaliai tikinčiųjų yra stačiatikiai: vieni jų priklauso Maskvos patriarchatui, o kiti – jau 1991 metais susikūrusiam nepriklausomam Kijevo patriarchatui, kurio tarptautinė bažnytinė bendrija dėl Maskvos patriarchato, laikančio Ukrainą savo kanonine teritorija, spaudimo, kol kas nėra juridiškai pripažinusi. Katalikai sudaro apie 16 proc. Ukrainos tikinčiųjų, kurių 14 proc. yra Rytų apeigų (išlaikę stačiatikių apeigas, tačiau nuo XVI amžiaus yra vienybėje su Roma), o 2 proc. – Lotynų apeigų. Pastarieji yra daugiausia lenkų kilmės, turi savo atskirą vyskupų konferenciją, kurios nariai, kartu su Rytų apeigų vyskupais vasario 16–21 dienomis atliko Ad limina Apostolorum vizitą ir dalyvavo susitikime su Popiežiumi.

Su kankinių užtarimu į širdžių bendrystę

Kadangi dėl sudėtingos istorinės praeities, ukrainiečių išsivaduojamosios kovos iš lenkų kolonizacijos tarp abiejų vyskupų konferencijų kartais iškyla tam tikri nesutarimai, Šventasis Tėvas savo pastabose atvirai pripažino, kad jam asmeniškai yra skaudu girdėti, kad būna tokių nesusipratimų ir įžeidimų. Anot jo, šioms ligoms vienintelis gydytojas yra Jėzus Kristus, kuriam turi būti tarnaujama visa širdimi ir atsidavimu. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad, nepaisant tradicijų ir apeigų įvairovės, abi vyskupų konferencijos neginčytinai yra katalikiškos ir ukrainietiškos ir yra vienas kūnas. Jis priminė, kad šventasis Jonas Paulius II ir Benediktas XVI mokė Ukrainos vyskupus tarpusavyje sutarti, vieniems kitus palaikyti apaštalavimo darbuose ir neįkainojamoje tarnystėje savo žmonėms kultūriniame, socialiniame ir dvasiniame lygmenyje. Nurodęs tiek Rytų apeigų, tiek Lotynų apeigų Ukrainos katalikų patirtą kankinystę XX amžiaus ideologinių diktatūrų (komunistų ir nacistų) laikotarpiu, Šventasis Tėvas sakė, kad pralietas kraujas yra liudytojas, kuris užtaria iš dangaus, yra svarbus motyvas skatinti tikrą širdžių bendrystę. Kaip tik tai turi padėti įgyvendinti ir ekumeninius įsipareigojimus siekiant glaudesnio bendradarbiavimo su kitų tradicijų (ypač stačiatikių) krikščionimis. Tai Ukrainai labai aktualu krizinės situacijos sąlygomis. Romoje surengtose spaudos konferencijose vyriausiasis Rytų apeigų arkivyskupas S. Ševčiukas pripažino, kad dabar santykiai su Maskvos patriarchatu yra sudėtingi, kadangi Rusijos Stačiatikių Bažnyčia yra tapusi galingu ginklu Kremliaus režimo vedamame propagandiniame kare, kad būtų pateisinta agresija. Kiek anksčiau Maskvos patriarchas Kirilas, kalbėdamas žiniasklaidai, kaltino Ukrainos Rytų apeigų Katalikų Bažnyčią dėl perdėtai politizuotų pareiškimų, kuriuose, neva, atsispindi nacionalistinės ir rusofobiškos nuostatos, kurios tik skatina pilietinę konfrontaciją. Dabar pranešama apie didžiausios tarptautinės ekumeninės organizacijos – Pasaulio Bažnyčių tarybos – dedamas pastangas tarpininkauti siekiant artimesnio katalikų ir stačiatikių Ukrainoje dialogo.

Popiežius Pranciškus pripažino, kad didelę žalą atnešė posovietinis oligarchizmas. Tai, žlugus ankstesnei santvarkai, nulėmė, kad susiformavo nedidelė grupė asmenų, kurie be galo praturtėjo didžiosios daugumos piliečių sąskaita. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad dėl vadinamųjų oligarchų iškilimo ir dėl jų didžiulės įtakos valstybinėms institucijoms buvo apnuodytas visuomeninis ir politinis šalies gyvenimas. „Tai dar labiau išplėtojo ir taip neteisingą skurdą jūsų dosnioje ir išteklių turtingoje žemėje“, – kalbėjo popiežius Pranciškus ukrainiečių katalikų ganytojams. Jis pabrėžė, kad vyskupai su visa jiems patikėta atsakomybe savo pastoracinėje veikloje turi skatinti teisingumo ir tiesos pojūčio visuomenėje atstatymą, nes tai pirmiausia yra ne politinė, bet moralinė užduotis. Šventasis Tėvas dar kartą linkėjo, kad ganytojiškas Ukrainos vyskupų pastangas lydėtų daugybės kankinių ir šventųjų, tų pasiaukojusių liudytojų, kuriuos Viešpats Jėzus išugdė išskirtinę istorinę patirtį turinčioje Ukrainos žemėje, atminimas ir užtarimas. Su meile suteikdamas apaštalinį palaiminimą ukrainiečių vyskupams, popiežius Pranciškus sakė, kad per juos šis palaiminimas yra skiriamas visiems jam brangiems Ukrainos žmonėms.

Prezidentas pagyrė Bažnyčios patriotizmą

Grįžęs iš Romos po Ad limina vizito Rytų apeigų katalikų arkivyskupas S. Ševčiukas susitiko su Ukrainos prezidentu Piotru Porošenka. Jie aptarė Bažnyčios karitatyvinį ir taikdarišką vaidmenį dabartinio vyriausybinės kariuomenės ir separatistų konflikto sąlygomis. Valstybės vadovas pagyrė Rytų Katalikų Bažnyčią už rodomą patriotizmą ir sakė, kad „ši pozicija Rusijos agresijos atveju nusipelno didelės pagarbos ir pripažinimo“. Prezidentas P. Porošenka sakė, kad ukrainiečių katalikų ganytojai „duoda neįkainojamą įnašą taikai – taikai širdyse, kadangi Ukrainos priešas, sėdamas neapykantą, siekia ne tik karinės pergalės, bet ir nori sukurti antrą frontą šalyje“. Dėl to autoritetingas Bažnyčios raginimas į tautos vienybę šiandien galbūt yra netgi dar svarbesnis negu kitais Ukrainos istorijos laikotarpiais, kai irgi būta daug tragiškų išbandymų.

Arkivyskupas S. Ševčiukas pabrėžė, kad jo vadovaujama Bažnyčia daro viską, kas įmanoma, dvasiškai stiprindama šalį ir tarnaudama savo žmonėms. Pasakodamas prezidentui apie susitikimą su Šventuoju Tėvu, ganytojas kalbėjo: „Aš sakiau Popiežiui, kad mūsų Bažnyčia šiandien yra karo lauko ligoninė, kuri gydo žmogiškosios sielos žaizdas ir stengiasi suteikti žmonėms karitatyvinę pagalbą“. Arkivyskupas pranešė, kad pokalbiuose su Vatikano institucijų vadovais jis prašė paramos išlaisvinti Ukrainos karinių oro pajėgų lakūnę Nadią Savčenko, kuri separatistų buvo paimta į nelaisvę Ukrainos rytuose ir dabar kalinama Rusijoje. „Mes visada ją prisimename ir meldžiamės už ją, – sakė ukrainiečių Bažnyčios vadovas, kad Šventasis Sostas prisidės prie jos laisvės atgavimo pastangų.

© 2015 „XXI amžius“