|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Rimbas Viešpaties rankose Kun. Nerijus PIPIRAS
Prisipažinsiu, kad mąstymo metu skaitydamas evangelijos ištrauką apie tai, kaip artėjant Velykų šventei, Jėzus, atėjęs į šventyklą, iš virvučių susuktu rimbu varto prekeivių stalus, išveja šventuosius verslininkus, ragindamas iš Dievo namų nedaryti prekybos namų, netikėtai pajutau šlakelį sveiko pavydo. Net pats nustebau... Galbūt net neatsitiktinai. Jau kuris laikas pagaunu save mąstant, kaip tas anuomet iš virvučių susuktas rimbas atrodytų dabar. Netgi norėčiau pamatyti Jėzų su juo, ne tik šiuo vaizdu pasigėrėti, bet ir pamatyti, kaip realiai rimbas panaudojamas. Regis, neturiu šį kartą jokios religinės praktikos ar tradicijų. Vis labiau susimąstau apie tai, kad Jėzus iš mūsų kasdienybės, realaus gyvenimo yra eliminuotas. O gal Jis tik tolerantiškai užleidžia vietą kažkam kitam. Tuomet kas yra Jėzaus iš tikrųjų? Atrodo, kad pseudovertybės, tolerantiškumas tampa pamatu šventyklai be Dievo. Juk svarbiausiu laikomas malonumas, daugybė tiesų. Neatsakysiu, kodėl taip yra. Galbūt žmonija užsikrėtė pavojingu konkurencijos virusu: žinome, kas ir koks yra Dievas, mes esame tarsi Dievai ir mums veiklos bei gyvenimo tikslas malonumas, tiesa be tiesos. Tačiau kur tikroji Tiesa? Man rodos, čia ir yra didysis pavojus: vertybė bei tikslas yra tai, ką galiu nupirkti ir parduoti, o ir siekinys tik galia ir kitaip mąstančių nutildymas. Todėl ir norisi to rimbo. Norisi atvirkščios, bet tikros Tiesos. Taigi, kad ir kokiame amžiuje, kad ir kokiais istorinių iššūkių laikais gyventume, Dievas turi būti centre. Todėl, manau, reikalingas rimbas atstatyti šventovei ir žmogui, kaip šventovei, sukurtai pagal Jo paveikslą ir panašumą. Jėzus su rimbu rankose. Jis lieka mažumėlę nesuprastas, nes panaudoja rimbą. O ar čia kaltas rimbas? Juk Jėzus ir šiandien nesuprastas. Daug kam geriau, kad Jis tolerantiškai stovėtų šalia ir nebyliai stebėtų kasdienybėje vykstančius procesus. Patogus Dievas, nesikišantis į gyvenimą? Taip ir turi būti? Tačiau kas lieka kaltas, kai kas nors nepasiseka, kai krisdami nuo pjedestalo, išsinariname kulniuką? Ar tik ne tas, kuris dirbtinas patalpintas į tolerancijos sritį ir pastatytas šalia veiklios kasdienybės? Todėl šiandien noriu išlikti paradoksalus. Net pats, atrodo, nesuprantu savęs, jausdamas nostalgiją rimbui, kuris tuomet buvo panaudotas, kuris Jėzaus rankose gali daug ką priminti, papasakoti ar pasakyti. Viešpatie, apvalyk mano kasdienybę!
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |