Kristus mirė, kad mes Jam gyventume
Kun. Vytenis Vaškelis
Tie, kuriuos užvaldo blogis, tampa nesustabdomi. Jie pasidaro tokie neramūs, tarsi jų viduje degtų neužgesinama ugnis, kurios liepsnos prislops tik tada, kai juodžiausių suokalbių vykdymas pasieks finišą. Tuomet sąmokslininkai, kaip būdinga asmenims sunkų darbą pabaigus, nors ir su tariamu palengvėjimu atsipūs ir pro dantis iškoš: Nesvarbu kiek pareikalavo jėgų, bet mes vis tiek savo tikslą pasiekiame.
Verbų sekmadienio Evangelija mus įveda į dramatiškiausią susidorojimą su pasaulio Gelbėtoju. Aukščiausio rango dvasininkai yra apsėsti vienos šėtoniškos minties: Klastingai sučiupsime Jėzų ir Jį nugalabysime. Kol nusikaltėlių tykoma auka vaikšto laisvėje, tol jie yra bejėgiai (tiesa, savo blogais ketinimais jau yra sau išsikasę duobę), savo neapykanta niekaip nepajėgiantys įveikti Jėzaus kaip suverenios šlovingojo Dievo neliečiamybės šventovės. Dievo Sūnus pažįsta giliausias visų dalykų priežastis ir meistriškai valdo kiekvieną situaciją.
Antai žydai, užsirūstinę ant Jėzaus dėl Jo mokymo, jau rengėsi Jį nustumti nuo pakriūtės žemyn (plg. Lk 4, 29). Net jei būtų ir visa demonų karalija prieš Jį sukilusi, niekas Jam negalėjo pakenkti. Kodėl? Dar nebuvo atėjusi Jo kančių pradžios valanda. Bet kai Judas drauge su dideliu romėnų karių būriu įžengė į Getsemanės sodą, Jėzus išėjo į priekį kaip Nenugalimasis ir vien tik savo minčių galia ant žemės partrenkė (plg. Jn 18, 6) visus tuos, kurie netrukus Jį suėmę ves į egzekuciją. Štai Šlovingojo Sūnaus galybė, kuri bematant galėtų į miltus sutrinti milijonus priešų, jei tik Jis būtų norėjęs... tokią nuosekliai logišką išvadą darome prisimindami Jo, kaip gyvojo Dievo, savybes.
Tačiau Dievo Sūnaus, siųstojo mūsų gelbėti, o ne pelnytai nubausti, galybė pasireiškė kitu būdu, būtent dieviško gailestingumo tiesos silpnumu, kuris nepalyginamai pranoksta visą žmonių puikybės išmintį (plg. 1 Kor 1, 25). Taigi, tik Kristaus malonės vedami, mes kaskart daugiau įgyjame dieviškosios išminties ir teigiame, kad Jo kryžius yra mums galutinės pergalės laidas, o tiems, kurie jį kategoriškai atmeta, yra didysis kiekvieno žmogaus proto aptemimo ženklas (plg. 1 Kor 1, 18). Tikroji išmintis pasiteisina savo darbais (plg. Mt 11, 19). Tobuliausias Dievo Tėvo išminties sprendimas ir didžiausio gailestingumo veiksmas, skirtas žmonijai, siųsti savo vienatinį Sūnų tiesiog į mirties nasrus...
Kenčiančio Jėzaus merdėjimas ir iš Jo žaizdų tekantis kraujas ant kryžiaus yra mūsų nemirtingumo balzamas. Jis dėl mūsų prisiėmė kryžių, kad mes amžinai galėtume skendėti Jo prisikėlimo džiaugsme. Pasak šv. Kirilo Jeruzaliečio, Dievas ištiesia savo rankas ant kryžiaus, kad apglėbtų tolimiausius visatos kampus.
Anuomet Romos piliečių niekada nekryžiuodavo, nes kryžius buvo visiškas žmogaus orumo paniekinimas. Kristus prisiėmė kryžių, kad jį iškeltų iki dangaus, kad juo atrakintų žmonijai vartus. Jėzus iškentėjo tokią kančią, kurios neteks kentėti nė vienam žmogui, nes prisiimti mirties dalią leisti aplinkiniams žmogiškai galvoti, kad Jėzus nėra Dievo Sūnus, nes nenužengė nuo kryžiaus ir mirė kaip visi mirtingieji.
Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus! (Mk 15, 30). Koks beprotiškas buvo priešų reikalavimas: Jei Tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus, tuomet mums įrodyk, kad nesi apsišaukėlis: Išsilaisvink iš vinių, kurios Tau neleidžia net krustelėti... Jei dabar nužengtum nuo kryžiaus, koks didingas būtų stebuklas, mes visi įtikėtume ir visą likusį gyvenimą Tau, Izraelio karaliau, ditirambus giedotume.
Galime įsivaizduoti: štai Jėzus ima ir staiga visu savo kūnu atsiplėšia nuo kryžiaus medžio, kraujuotos vinys išlaksto į visas puses, ir Jis gyvas bei sveikas nusileidžia ant žemės paviršiaus. Jis vėl gyvena pilnakraujį gyvenimą: daro gailestingumo darbus, prikelia numirusius, o pats, sulaukęs žilos senatvės, ramiai numiršta ir neprisikelia iš numirusiųjų. Tuomet jokio mūsų atpirkimo nebūtų įvykę, ir būtume priversti laukti, kad Dievas ištaisytų savo istorinę klaidą ir siųstų tikrąjį Mesiją, kuris, būdamas ant kryžiaus, nedaro šou stebuklų...
Vienintelis Dievo Sūnus realiai iškentėjo neturinčią precedento mūsų beprotybę didžiausias mūsų nuodėmių kalnas užgriuvo ant Jo ir sutraiškė Jo žmogiškos gyvybės rūmą. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. (...) Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą (1 Pt 2, 2425).
© 2015 XXI amžius
|