|
Gailestingumo jubiliejus ir evangelizacija
Mindaugas Buika
|
Per Atgailos pamaldas Vatikano
bazilikoje Popiežius paskelbė
Šventuosius gailestingumo metus
|
Dievo gerumo liudijimas Brangūs broliai ir seserys, labai trokštu, kad tos vietos, kuriose reiškiasi Bažnyčia, ypač mūsų parapijos ir mūsų bendruomenės, taptų gailestingumo salomis abejingumo jūroje! Šis popiežiaus Pranciškaus kvietimas, išsakytas kreipimesi dabar jau į pabaigą einančiai šiemetinei Gavėniai, su nauja prasme iškyla jam paskelbus, kad 2016 metai Katalikų Bažnyčioje bus švenčiami kaip ypatingas jubiliejus Šventieji Gailestingumo metai. Laukiame kol, kaip buvo pranešta Vatikane, balandžio 12 dieną, Atvelykio sekmadienį, kuris dar šventojo Jono Pauliaus II potvarkiu visoje Bažnyčioje minimas kaip Dieviškojo gailestingumo šventė, bus pristatytas atskiras Šventojo Tėvo dokumentas (bulė) apie būsimojo Gailestingumo jubiliejaus minėjimo detales.
|
|
Kristus mirė, kad mes Jam gyventume
Kun. Vytenis Vaškelis
Tie, kuriuos užvaldo blogis, tampa nesustabdomi. Jie pasidaro tokie neramūs, tarsi jų viduje degtų neužgesinama ugnis, kurios liepsnos prislops tik tada, kai juodžiausių suokalbių vykdymas pasieks finišą. Tuomet sąmokslininkai, kaip būdinga asmenims sunkų darbą pabaigus, nors ir su tariamu palengvėjimu atsipūs ir pro dantis iškoš: Nesvarbu kiek pareikalavo jėgų, bet mes vis tiek savo tikslą pasiekiame. Verbų sekmadienio Evangelija mus įveda į dramatiškiausią susidorojimą su pasaulio Gelbėtoju. Aukščiausio rango dvasininkai yra apsėsti vienos šėtoniškos minties: Klastingai sučiupsime Jėzų ir Jį nugalabysime. Kol nusikaltėlių tykoma auka vaikšto laisvėje, tol jie yra bejėgiai (tiesa, savo blogais ketinimais jau yra sau išsikasę duobę), savo neapykanta niekaip nepajėgiantys įveikti Jėzaus kaip suverenios šlovingojo Dievo neliečiamybės šventovės. Dievo Sūnus pažįsta giliausias visų dalykų priežastis ir meistriškai valdo kiekvieną situaciją.
|
|
Tarp garbės ir kančios
Kun. Nerijus PIPIRAS
Artėja Verbų didžiosios Kančios ir paradoksų sekmadienis. Man rodos, kad savyje jis talpina bent jau du paradoksus. Kiek prisimenu Verbų sekmadienio šventimą iš savo kuklios, dar beveik vaikiško patirties, šis sekmadienis kupinas pavasario žaismo ir spalvų, mažesnių ir didesnių verbų šakelių šnaresio, to džiaugsmingojo vaikiško Ne aš plaku, verba plaka ir jaudulio. Su kiekvienu tokiu šnaresiu ir linktelėjimu sutinkamas Dievas ne tik miestų aikštėse, bet ir kasdienybėje. Bent jau būdavo senelių ir prosenelių sutinkamas. Susimąstau, matydamas šiandienį šnaresį. Galbūt mums geriau, kad Dievas įeitų ir praeitų. Vaikystėje esu girdėjęs, kad kai į duris belsdavosi nelaukiamas svečias, šeimininkai atsakydavo: Per kaminą. Panašių dalykų prisimenu ir matydamas šiandienį Verbų sekmadienio šventimą vis spalvos, blizgučiai, o Dievui turbūt belieka tik išsigandusiam bėgti į kaminą. Tai vienas paradoksas. Gal tiksliau būtų sakyti mūsų tradicijų kontekstas.
|
|
|