2015 m. kovo 27 d.    
Nr. 12
(2132)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Tarp garbės ir kančios

Kun. Nerijus PIPIRAS

Artėja Verbų – didžiosios Kančios ir paradoksų – sekmadienis. Man rodos, kad savyje jis talpina bent jau du paradoksus. Kiek prisimenu Verbų sekmadienio šventimą iš savo kuklios, dar beveik vaikiško patirties, šis sekmadienis kupinas pavasario žaismo ir spalvų, mažesnių ir didesnių verbų šakelių šnaresio, to džiaugsmingojo vaikiško „Ne aš plaku, verba plaka“ ir jaudulio. Su kiekvienu tokiu šnaresiu ir linktelėjimu sutinkamas Dievas ne tik miestų aikštėse, bet ir kasdienybėje. Bent jau būdavo senelių ir prosenelių sutinkamas. Susimąstau, matydamas šiandienį šnaresį. Galbūt mums geriau, kad Dievas įeitų ir praeitų.

Vaikystėje esu girdėjęs, kad kai į duris belsdavosi nelaukiamas svečias, šeimininkai atsakydavo: „Per kaminą“. Panašių dalykų prisimenu ir matydamas šiandienį Verbų sekmadienio šventimą – vis spalvos, blizgučiai, o Dievui turbūt belieka tik išsigandusiam bėgti į kaminą. Tai – vienas paradoksas. Gal tiksliau būtų sakyti – mūsų tradicijų kontekstas.

Kitas niuansas visa tai papildo ir praplečia. Jau anuomet Jėzui žengiant į Jeruzalę, žmonės klojo po kojomis palmių šakeles, garsiai šaukdami: „Osana! Garbė Tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“. Po keleto dienų ta pati minia šaukė: „Ant kryžiaus Jį!“ Įdomus ir greitas persiorientavimas. Nebandysiu šiose eilutėse ieškoti giliųjų tokio reiškinio priežasčių. Nebandysiu viso to vadinti paviršutiniškumu, pakliuvimu į biurokratijos pinkles ar bandos jausmu. Tiesiog nekeliu sau šio tikslo. Visgi norisi pakartoti Jėzaus žodžius: „Gaila man minios!“ Norisi kartoti juos nuolat, ypač matant vis dar pilnus bažnyčių šventorius, eiles prie klausyklų ir jaučiant dienomis tvyrantį formalumo kvapą: ateiname iki šventoriaus, ir to atrodo gana, užsidedame pliusą, nepaisant to, kad per savo kasdienybę bet kokius maldos žodžius jau seniai esame pamiršę visiškai kaip ta bevardė minia. Atrodo, jog Dievas reikalingas tik šventei arba bėdai. O kasdienybėje mes turime aibę asmeninių dievaičių. Ar nebūna taip, jog skambiai su minia sutikę Viešpatį, tyliai Jį išvarome iš savo kasdienybės arba patalpiname į slapčiausią kamino vietą, kur yra tikimybė, jog Jis nieko nematys, ką darome, nes aplink vien tik suodžiai – individualizmas ir puikybė. Dievas formaliai yra ir Jo nėra. Tai – mažesnė blogybė nei Jo išvarymas su trenksmu. Juk Dievas neturi būti paliktas kaip švenčių ar bėdų reliktas.

Kaip norėtųsi, kad priimtume Viešpatį į savo širdį, plačiai atvertume Jam savo kasdienybės, savo gyvenimo, visos savo esybės vartus, ir eitume su Juo iki pat galo kaip Sopulingoji Motina, kelios moterys ir mylimasis mokinys...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija