|
Kiek kraujo Lietuvos žemelei dar teks sugerti
Povilas Urbšys
Nutilus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio šventiniam gaudesiui, ausyse tebeaidi įvairių valdžios atstovų žodžiai apie Tautą, Lietuvą ir apie pavojus, kylančius jos Laisvei.
Kovo pradžioje, dar prieš nugriaudėjant šventinėms salvėms, Lietuvos valstybės prezidentė Dalia Grybauskaitė mums ir tarptautinei bendruomenei garsiai pareiškė, kad Baltijos šalims iškilo reali Rusijos grėsmė, todėl jos turi būti pasirengusios savarankiškai atremti atakas mažiausiai tris dienas, kol į pagalbą atskubės NATO sąjungininkai. Daugelis sutiks: turime būti pasiruošę ne tik trijų dienų gynybai, bet ir įgyvendinti atgrasymo principą dabar kaip niekad svarbu savo gynybos politiką grįsti ne tiek karine galia, kiek visų piliečių pasiryžimu besąlygiškam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui. Tik Tautos pilietinio pasipriešinimo dvasia persmelktas pasiryžimas atgrasytų bet kokį agresorių nuo neapgalvotų veiksmų, todėl didžiųjų valstybių geopolitinių galių lauke esanti maža valstybė tiesiog privalo savo piliečius ugdyti ir parengti šiam besąlygiškam pilietiniam pasipriešinimui. Deja, per 25 atkurtos Nepriklausomybės metus valdžia, nesvarbu, kokių partinių atspalvių ji buvo, šį procesą tik imitavo ir pavertė farsu.
Valstybės pilietinio pasipriešinimo rengimo centras buvo įsteigtas tik 2000 metais, praėjus net dešimčiai metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Po metų krašto apsaugos ministras susizgribo patvirtinti centro veiklos programą, kurios pagrindinis tikslas parengti Lietuvos visuomenę pilietiniam pasipriešinimui agresijos atveju. Matyt, ši programa ir minėto centro veikla buvo taip gerai įslaptinta, kad visuomenės rengimas pilietiniam pasipriešinimui vyko net pačiai visuomenei nesuvokiant, jog ji yra jau 15 metų rengiama dienai X. Šių metų sausį paslaptingasis centras transformuotas į Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo centrą. Neabejoju, kad mokesčių mokėtojai dosniai sumokėjo už šios programos įgyvendinimą. Galbūt ne vienas tos slaptos misijos dalyvis buvo apdalintas aukštais kariniais laipsniais ir valstybės apdovanojimais. Deja, su pilietiniu ir tautiniu ugdymu mūsų valstybėje vyko dar keistesni dalykai. Ilgalaikė pilietinio ir tautinio ugdymo programa Seimo nutarimu buvo patvirtinta 2006 metais, t. y. praėjus net 16 metų po Nepriklausomybės atkūrimo. Žinoma, geriau vėliau negu niekada.
Tiesa, tuometinė valdžia šią programą koordinuoti patikėjo ne kam kitam, o Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui. Gal tokiu būdu esantys valdžioje tiesiog išreiškė savo išankstinį požiūrį į pilietinę Tautą priskyrė ją prie mažumų? Iki 2009 metų šiai programai įgyvendinti buvo skiriama po 8 mln. Lt. Švietimo įstaigose po truputį pradėjo įsibėgėti kryptingas pilietinio ugdymo procesas. Sužibo viltis, jog dar ne viskas žuvę. Tačiau užklupus ekonominei krizei, švietimo ir mokslo ministras liberalas Gintaras Steponavičius, premjerui konservatoriui Andriui Kubiliui pritariant, be jokių skrupulų minėtos programos finansavimą sumažino iki 100 tūkst. Lt.
Jei tikėtume spauda, 2012 metais ministerijų kabinetuose valdžios atstovai tyliai patys sau paskelbė, jog Ilgalaikė pilietinio ir tautinio ugdymo programa baigta. O kad liaudis ir valdžia neliktų be švenčių ir iškilmingų minėjimų, A. Kubiliaus siūlymu, buvo patvirtinta Istorinės atminties puoselėjimo programa rūpintis istorijai ir kultūrai svarbių datų ir įvykių paminėjimu. Pilietinis ir tautinis ugdymas buvo paliktas savieigai, nors tais pačiais 2012 metais Pilietinės visuomenės instituto atliktas Lietuvos visuomenės pilietinės galios indekso tyrimas prikišamai rodė, kad net ir aktyviau dalyvaudami pilietinėje veikloje, žmonės tai daro labiau dėl asmeninių priežasčių nei dėl bendro valstybės gyvenimo. Ir štai šiomis dienomis iš Krašto apsaugos bei Švietimo ir mokslo ministerijų pradėjo sklisti pirmieji gyvybės signalai, teikiantys vilčių, jog bandoma prikelti iš mirusiųjų visuotinio pilietinio pasipriešinimo ir pilietinio-tautinio ugdymo idėją. Nejaugi pilietinis visuomenės rengimas besąlygiškam visuotiniam pasipriešinimui bus legalizuotas ir susietas su reanimuojama Ilgalaike pilietinio ir tautinio ugdymo programa?
Neseniai Ukrainos prezidentas Petro Porošenka veiksmingą kovą su agresoriumi tiesiogiai susiejo ne tiek su nauja ginkluote, kiek su nauju kultūros modelio sukūrimu, kuris neleistų išplauti nacionalinės tapatybės, ją apsaugotų. Už šį susivokimą šalis sumokėjo didžiulę kainą prarasta dalis rytų Ukrainos teritorijų, šimtai tūkstančių pabėgėlių neteko namų, artimieji aprauda 6 tūkst. žuvusiųjų.
O kiek dar kartų turėsime prarasti Nepriklausomybę, kiek tose kovose už Lietuvos žemelę praliesime kraujo, kad politinis mūsų valstybės elitas susivoktų, jog valstybės gynybinę galią tiesiogiai lemia išsaugota nacionalinė tapatybė ir subrandinta pilietinė Tauta?
© 2015 XXI amžius
|