|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Grąžindami privalomąją karo tarnybą išmoktume bene svarbiausių dalykų Generolas majoras Jonas Vytautas Žukas, Lietuvos kariuomenės vadas
Kariuomenė kilnių vertybių mokykla Vasario 24 dieną Valstybės gynimo taryba nusprendė penkeriems metams grąžinti 1926 metų jaunuolių šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą. Tiesa, karo prievolė būtų ne visuotinė, o dalinė, nes kariuomenė būtų komplektuojama taikant mišrų modelį, kai viena dalis karių šauktiniai, o kita profesionalai. Šiuo atveju kalbame tik apie 33,5 tūkst. šauktinių kasmet, kai šaukiamojo amžiaus jaunuolių šalyje yra apie 200 tūkstančių. Šį sprendimą skubos tvarka dar turi patvirtinti arba atmesti Lietuvos Respublikos Seimas. Sprendimas, susijęs su karo prievolės žmonėms įvedimu, niekada nebus populiarus, ir visuomenė jį priims ne visada palankiai. Natūralu, jog visuomenėje ir tarp politikų užvirė įvairios diskusijos ir pamąstymai, susiję su privalomąja karo tarnyba. Sekdamas situaciją pastebėjau, kad iš esmės mažai kas abejoja dėl pasikeitusios geopolitinės ir saugumo situacijos, o dauguma realiai suvokia, kad grėsmė mūsų šalies nepriklausomybei yra, galima sakyti, čia pat už vartų. Daugiausiai abejonių teko stebėti dėl šauktinių kompetencijos, prievolės demokratinėje valstybėje, žinios pateikimo, šaukimo proceso skaidrumo. Manau, į daugelį klausimų jau atsakėme, o jiems iškilus nurodėme, kur ir kaip galima gauti atsakymus. Jei teks vykdyti šaukimą, dėsime visas pastangas, kad savo norą atlikti tarnybą išreiškusiems ir pašauktiesiems privaloma tvarka būtų sudarytos ne tik kuo palankesnės tarnybos sąlygos, bet ir būtų užtikrintos kuo platesnės socialinės garantijos ir ypatingai nenukentėtų jų asmeniniai bei visuomeniniai interesai, o atlikusiems tarnybą būtų tinkamai atlyginta taikant lengvatas ir motyvavimo priemones. Potencialiems šauktiniams norėčiau pasakyti, kad jų susirūpinimas ir abejonės yra natūralu, tai kyla dėl nežinios. Natūralu, kad jaunuoliai nerimauja dėl to, kaip jiems seksis pritapti prie naujo kolektyvo, priprasti prie karinės drausmės, griežtai nustatytos dienotvarkės. Neramu ir dėl to, kaip pavyks atlaikyti fizinį ir psichologinį krūvį. Tačiau iš savo patirties žinau, kad šis jausmas yra laikinas. Jau po kelių tarnybos mėnesių įvyksta tam tikras lūžis, po kurio į aplinką žvelgiama kiek kitaip. Tuomet tarnyba sukels gerus jausmus, kurie išliks visam tolimesniam gyvenimui. Be to, kariuomenę aš pavadinčiau ir kilnių vertybių mokykla. Čia ugdoma meilė savo šaliai, drąsa, pasitikėjimas savimi pagarba sau ir aplinkiniams, mokoma veikti komandoje. Net neabejoju, kad visa tai pravers ir tolesnėje ateityje. Prie sprendimo sugrąžinti šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą ėjome palaipsniui Noriu atkreipti dėmesį, kad prie sprendimo sugrąžinti šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą ėjome palaipsniui, besimokydami Ukrainos pamokas. Jau nemažai jų išmokome, patobulėjome, todėl būtų labai apmaudu, jei neišmoktume ir šios kariuomenės komplektavimo ir rezervo rengimo pamokos. Ukrainos pavyzdys dar kartą patvirtino, jog reguliariosios kariuomenės vienetai turi būti kiek įmanoma geriau sukomplektuoti, aprūpinti tiek ginkluote, tiek ir personalu. Nepakanka vien deklaruoti, jog turime daug vienetų. Nereikia apgaudinėti savęs ir kitų, nes anksčiau ar vėliau ateina diena, kai tenka realiai įvertinti kariuomenės kovinę galią. Be to, būtina turėti pakankamą (apie tris kartus didesnį nei reguliarioji kariuomenė) parengtąjį rezervą, kuris būtų greitai pasiekiamas ir galėtų stoti į kovą be papildomo parengimo. Situaciją Lietuvos kariuomenėje žinojau dar prieš tapdamas kariuomenės vadu pernai vasarą. Žinojau, kad mūsų pėstininkų batalionai personalu sukomplektuoti nepakankamai, jog vos du batalionai peržengia 50 proc. ribą, kai minimalus operacinis reikalavimas bent 70 proc. Jau tuomet viešai kalbėjau apie tai, jog reikia gerinti kariuomenės komplektavimo profesinės karo tarnybos karių situaciją. Laikui bėgant tapo aišku, kad esant dabartiniams karių atlyginimams ir socialinių garantijų paketui, tiek karių, kiek planavome, priimti kasmet papildomai, t. y. po 450, savanoriškumo principu nesurinksime, kad ir kaip beagituotume. Be to, buvo aišku, kad rezervo rengimas yra itin mažos apimties ir neužtikrina tinkamo valstybės saugumo lygio. Kariuomenės rezervo dydis 7080 tūkst., tačiau tai tik teorinė prielaida: neaišku, nei kur šiuo metu yra šie žmonės, neaiškus jų parengtumo lygis, ar juos prisišauktume mobilizacijos atveju ir pan. Aš linkęs žiūrėti į situaciją realiau esu tikras tik dėl to, kad prireikus disponuočiau parengtuoju kariuomenės rezervu rezervistais, kurie palyginti neseniai įgijo ir neprarado karybos žinių ir kario įgūdžių. Tokių šiandien turime tik apie 2,5 tūkstančio. Situacijoje, kokia šiandien yra mūsų šalies viduje ir išorėje, dalinis privalomos karo tarnybos grąžinimas, mano manymu, yra geriausia išeitis. Galime diskutuoti apie įvairius kitus liberalesnius sprendimo būdus, tačiau jų sėkmė negarantuota, o įgyvendinimas gali užtrukti labai ilgai. Patirties, kaip šaukti į privalomąją pradinę karo tarnybą ir ją organizuoti, mes turime pakankamai, tai nebus naujovė. Tai liudija ir iki 2008 metų mūsų pasiektas rezultatas, kad apie 80 proc. šauktinių, atlikę privalomąją karo tarnybą, pareiškia norą toliau tarnauti profesinėje karo tarnyboje. Bent iš dalies pasiekę šį rezultatą, mes sugebėtume jau per keletą metų pritraukti į kariuomenę reikiamą skaičių profesinės karo tarnybos karių, o per penkerius metus turėtume apie 15 tūkst. dydžio parengtąjį kariuomenės rezervą, galintį ginti kraštą tuoj pat, be papildomo mokymo. Penkios Ukrainos pamokos, kurias jau išmokome 1 pamoka. Hibridinis karas Ukrainoje parodė, kad į nekonvencines grėsmes reikia reaguoti žaibiškai ir su adekvačiomis karinėmis priemonėmis, dar iki įvedant šalyje karo padėtį. Žinoma, tam pirmiausia reikia turėti ir tam tikrų karinių pajėgumų, ir įgaliojimų juos visa apimtimi panaudoti. Šią pamoką išmokome. Krašto apsaugos ministerijos teikimu 2014 metų gruodžio 16 dieną Seimas skubos tvarka patvirtino naująjį Karinės jėgos naudojimo statutą. Jis atvėrė galimybes nedelsiant panaudoti kariuomenę taikos metu reaguojant į nekonvencines grėsmes, pagal savo pobūdį neprilygstančias ginkluotos agresijos atvejams, provokacijoms, ginkluotų grupuočių išpuoliams, ginkluotiems valstybės sienos kirtimams ir kt. Kad tinkamai ir nedelsiant sureaguotume į minėtas grėsmes, suformavome nacionalines greitojo reagavimo pajėgas dvi bataliono kovines grupes su priskirtais karinių oro, specialiųjų operacijų pajėgų ir logistinės paramos elementais, kurios nuo 2014 metų lapkričio budi pasirengusios reaguoti per 224 valandas. 2 pamoka. Vykstant hibridiniam kariniam konfliktui itin svarbi sąveika tarp šalies jėgos struktūrų. Tai suvokdama ir rengdamasi šalies gynybai ir ekstremalioms situacijoms Lietuvos kariuomenė vis glaudžiau bendradarbiauja su mūsų šalies Vidaus reikalų ministerijos struktūromis: Policijos departamentu, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu, Viešojo saugumo tarnyba ir Vadovybės apsaugos departamentu. Su kolegomis jau keičiamės žvalgybine informacija, sėkmingai drauge treniruojamės, aiškinamės vieni kitų galimybes ir funkcijas šalies gynybos atveju, tobuliname teisinę bazę, veiklos procedūras. 3 pamoka. Norint palaikyti tinkamą kariuomenės parengtumo lygį, privalu nuolat modernizuoti ginkluotę ir kovos techniką, koncentruojantis į žvalgybos, prieštankinių, oro gynybos ir ugnies paramos pajėgumų stiprinimą. Manau, kad visos kariuomenės supranta, jog reikia siekti modernumo, tačiau dažniausiai tam pritrūksta finansų, kiek rečiau karinės ir politinės valios. Lietuvos atvejį pavadinčiau finansų trūkumu. Tik šiais metais gynybos finansavimas sugrįžo į 2008 metų lygį, tačiau iki minimalių, NATO reikalaujamų 2 proc. mums vis dar yra toloka. Tokia situacija lemia, kad techniką įsigyjame pagal prioritetus, pirmiausia pirkdami tik pačias svarbiausias priemones. Reikia pasidžiaugti pastaruoju metu įsigytais taikliojo šaulio ginklais FN SCAR, nešiojamomis priešlėktuvinės gynybos sistemomis GROM, planais įsigyti prieštankinės ginkluotės, savaeigės artilerijos sistemų, pėstininkų kovos mašinų, modernizuoti minosvaidžius ir kita. Nors ir ne taip greitai, kaip norėtųsi, tačiau judame į priekį, o mūsų pajėgumai tampa vis galingesni. 4 pamoka. Karinio konflikto atveju sėkmė labai priklauso ir nuo galimybių informacinėje erdvėje. Kariuomenei privalu užtikrinti objektyvų visuomenes informavimą tiek savo, tiek žiniasklaidos pajėgomis. Būtina turėti pajėgumus ir informaciniam saugumui, kibernetinei gynybai, strateginei komunikacijai ir kontrpropagandinei veiklai užtikrinti. Šioje srityje esame nemažai padarę. Šalyje įsteigtas Nacionalinis kibernetinio saugumo centras, kuris užtikrins ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros ir informacinių išteklių kibernetinių incidentų stebėjimą ir valdymą, informacinės infrastruktūros gynybos planavimą. Stiprinami Krašto apsaugos sistemos strateginės komunikacijos pajėgumai, kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas nuolat stebi ir analizuoja informacinę erdvę, teikia savo vertinimus ir pasiūlymus kontrveiksmams. Į kovą informacinėje erdvėje aktyviai įsijungusi Lietuvos šaulių sąjunga, specifinis karinis vienetas Krašto apsaugos savanorių pajėgose veikianti Nekinetinių operacijų kuopa bei įvairūs kariuomenės bičiuliai, žiniasklaidos atstovai. 5 pamoka. Šalies visuomenė turi būti parengta veiksmams karo atveju. Šioje srityje esame išties aktyvūs. Metų pradžioje Krašto apsaugos ministerija pristatė plačiajai visuomenei skirtą leidinį Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui, sulaukusį didelio atgarsio ir populiarumo. Plėtojama bendra mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo sistema, įvairiomis priemonėmis ir būdais skatinamas visuomenės pilietiškumas ir patriotiškumas, supažindinama su Lietuvos kariuomene ir galimybėmis įgyti karinį parengtumą. Esame mūsų visuomenei, kiek tik galima, atviri ir pasirengę padėti.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |