|
Seimas nenori šaulių
Lietuvos Seimas, priimdamas Šaulių sąjungos įstatymą, preambulėje nustatė: Pažymime istorinį Lietuvos Šaulių sąjungos narių vaidmenį atkuriant Lietuvos valstybę, ginant jos laisvę ir nepriklausomybę kovose 19191920 metais, organizuojant ir vykdant Klaipėdos krašto sukilimą 1923 metais, ginklu priešinantis Sovietų sąjungos okupacijai 19441953 metais ir ginant atkurtą Lietuvos Respublikos nepriklausomybę 1991 metais ir t.t. Pagal Lietuvos šaulių įstatymo 7 str. Lietuvos šaulių sąjungos tikslai stiprinti Lietuvos nacionalinį saugumą telkiant Lietuvos piliečius aktyviai prisidėti prie valstybės gynybinės galios didinimo, viešojo saugumo užtikrinimo, visuomenės pilietinio patriotinio ir tautinio ugdymo, ugdyti pasitikinčius savimi, kūrybingus, motyvuotus, drausmingus Lietuvos Respublikos piliečius, pasirengusius ginti Tėvynę ir padėti nelaimės atveju kitiems.
Atkuriant nepriklausomybę 300 šaulių saugojo parlamentą. Iš keturiolikos žuvusiųjų trys buvo šauliai. Jie degė entuziazmu, kad organizacija audringai augs ir netrukus pralenks prieškario lygį 62 tūkst. narių. Tačiau per ilgesnę laiko atkarpą ne tik nepasiekė prieškario lygio, bet išlikusios nomenklatūros nustumta nuo aktyvios veiklos sunyko. Priimta įvairaus lygio juridinių aktų šalies gynybai stiprinti ir Šaulių sąjungai remti, bet tai liko neįgyvendinta.
2012 m. gegužės 8 d. parlamentinių partijų vadovų parašais patvirtintas susitarimas Dėl gynybos politikos 20122016 metais akcentuoja, kad valstybės gynyba yra vidaus ir užsienio politikos prioritetas ir būtinumas stiprinti Lietuvos šaulių sąjungą, savanorišką sukarintą pilietinę savigynos organizaciją, galinčią visapusiškai prisidėti prie Lietuvos gynybinės galios stiprinimo, padėti piliečius pritraukti karo tarnybai, dalyvauti tautinių vertybių ugdymo procese. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo ketvirto skirsnio 5 punktas nurodo, kad valstybė šaulius remia, vadovaudamasi 2008 m. kovo 13 d. Seimo rezoliucija Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų, kurioje, be kita ko, įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos šaulių sąjungos plėtra yra būtina šalies gynybinei galiai stiprinti. 2014 m. kovo 29 d. parlamentinių partijų nutarime Dėl 20142020 metų Lietuvos Respublikos užsienio saugumo ir gynybos politikos strateginių gairių nutarta didinti atgrasomąjį potencialą, skatinti žmoniškųjų išteklių plėtrą, ugdyti moksleivių ir jaunimo patriotiškumą ir pilietiškumą, skatinti, įtraukti į Šaulių sąjungą ir kitas organizacijas.
Nors priimta nemaža šūsnis optimistinių nutarimų, Lietuvos šaulių sąjunga, kaip gynybinės galios stiprinimo vienetas, nesulaukė pamainos ir tiek nusilpo, kad visuomenė nebemato jos narių, žygiuojančių rikiuotėse. Šauliai nebegali pasirodyti viešoje erdvėje. Jie buvo pasmerkti išmirti. Taip ir įvyko. Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ir kariuomenės vadas generolas Jonas Vytautas Žukas, vardindami gynybinius pajėgumus, Šaulių sąjungos nebemini. Jos kuopos patiria patyčias, jas vadinant naftalininiu senukų ir vaikų klubu. Tarp faktinės padėties ir išvardintų nutarimų jaučiamas akivaizdus neatitikimas.
Viena iš organizacijos žlugimo priežasčių neįgyvendintas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, kad valstybė remia Šaulių organizaciją. Savivaldybės yra visos Respublikos valdymo sistemos dalis, kuri, būdama arčiausiai žmonių, užtikrina įstatymų, Vyriausybės nutarimų, potvarkių, įgyvendinimą. Visa tai, kas priimama aukštesnėse valdymo institucijose, savivaldybės realizuoja, tačiau šaulių rėmimas nerealizuojamas. Niekas nedrįsta aiškinti, ar tai atsitiko tyčia, ar dėl nerūpestingumo. Seimo priimtas įstatymo reikalavimas Centrinės vykdomosios valdžios nebuvo deleguotas ten, kur vyksta procesas, tai yra savivaldybėms. Visos vykdomosios valdžios deleguotos funkcijos sudėtos į Savivaldos įstatymo 7 straipsnį. Jame tarp 37 deleguotų funkcijų yra ir paslaugos karinėms formuotėms, tačiau šauliams jokios paslaugos nėra. Šaulio vardas savivaldos įstatyme eliminuotas. Šauliai posūniai, nors įstatymas nurodo, kad valstybė juos remia, o Šaulių organizacija, kaip gynybinis šalies sektorius, priklauso tai pačiai gynybos sistemai, Krašto apsaugos ministerijai ir vidaus bei užsienio politikos sričiai. Tokia įstatymo spraga atsirado dėl nesirūpinimo šauliais arba galbūt kaip buvusios nomenklatūros tyčios kerštas už Birželio sukilimą. Ne tik savivaldybės, kaip institucijos, neįpareigotos sudaryti palankią aplinką plėtotis šiam pasipriešinimo ugdymo sektoriui, bet ir pasyvūs savivaldybių darbuotojai jų neremia: nestoja į Šaulių organizaciją, nesiruošia pasipriešinimui, nesimoko naudotis ginklu. Šaulių gretose nėra mokytojų, gydytojų, savivaldybių tarnautojų. Paradoksas, kad iki įvykių Ukrainoje Kauno apskrityje iš visų savivaldybių tik vienas šaulys yra žemiausio rango seniūnas. Keista, kad savivaldybės ne tik per valstybines šventes kelia valstybinę vėliavą, bet nerodo pavyzdžio ją ginti. Ar tik nesikartoja istorinė paralelė: Respublikos žuvimo išvakarėse bajorai didžiavosi vėliavomis, šventė, uliavojo, bet nei patys ėjo jos ginti, nei lėšų kariuomenei skyrė. Šalį godūs kaimynai kaip pyragą suraikė per tris kartus.
Šaulių organizacijos įkūrėjas tautos legenda Matas Šalčius siūlė, kad kiekvienas valstybės tarnautojas būtų išmokytas naudotis ginklu.
Pavieniai šauliai, pastebėję įstatymų spragas ir dėl tos priežasties nykstančią organizaciją, įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi į Seimo Peticijų komisiją, kad būtų ištaisytas įstatymo trūkumas, įgyvendintas Nacionalinių pagrindų įstatymas, kad vietos valdžia kuruotų šaulius, padėtų daryti ją jaunimo traukos centru ir būtų suinteresuota gynybinių pajėgų plėtra. Siūlyta, kad savivaldybės kuruotų šaulius, suvienodintų dėmesį jiems ir kitiems gynybos sektoriams. Seimo Peticijų komisijai siūlyta, kad savivaldybės ir jų institucijos remia Lietuvos šaulių sąjungą, bet ji 2014 12 03 trečią kartą nepagrįstais argumentais šį teiginį atmetė. Šauliams siūloma su savivaldybėmis tartis, bendradarbiauti pagal sutartis, nors įstatymas kategoriškai nurodo, kad remia ir pasirinkimo teisės sutartimis nesuteikia. Peticijų komisija sumenkino Šaulių sąjungą iki UAB lygio ir ruošiantis pasipriešinimui siūlo verstis sutartimis, neatsižvelgiant į įstatymais pripažintą prioritetinį lygį remti besąlygiškai. Nelogiška, kad šauliai krauju gina šalį, o savivaldybės renkasi, ar sudaryti sutartį.
Viena iš organizacijos sunykimo priežasčių yra nepakankamas valstybės tarnautojų aktyvumas. Prieškariu Šaulių sąjungos gretose buvo daug inteligentijos, tarnautojų. Siekiant suaktyvinti tarnautojus, Peticijų komisijai siūlyta tobulinti tarnautojų motyvaciją, darant karjerą, konkurse patobulinti kriterijus, panaikinti lygybės ženklą tarp tų, kurie ruošiasi ginti Tėvynę, ir abejingų. Jei keli pretendentai į valstybinę tarnybą ar į vadovo postą įvertinti vienodai, reikia suteikti pirmenybę šauliui. Ta suteikta pagal Valstybės tarnybos 1999 07 08 įstatymo Nr. Vlll-1316 11 ir 13 straipsnius. Nuo 2012 03 01 į valstybės tarnybą ar vadovo postą pirmenybė suteikiama atlikusiam privalomąją karo tarnybą, baigusiam bazinius karinius mokymus. O šauliams, visą amžių nepertraukiamai tarnaujantiems kaip nacionalines gvardijos kariams, priklausantiems tai pačiai gynybos sistemai, kautis ne vien dėl teritorijos vientisumo, bet ir su vidaus priešais informaciniame kare tos pirmenybės nėra. Siūlymą suvienodinti visų teises 2014 06 25 Peticijų komisija, vadovaujama Petro Čimbaro, atmetė. Seimo nariai, nepaisydami šūsnies Šaulių organizacijos plėtrai deklaruotų nutarimų, 2014 07 08 dienos vakariniame posėdyje 17.53 val. 35 balsais tokį nutarimą patvirtino (prieš buvo 4, susilaikė 10). Seimas nenori Lietuvos, kurioje būtų šaulių. Bet juk pastatydama prie kiekvieno namo ir krūmo po ginkluotą šaulį turėtų rimtą atgrasomąjį potencialą agresoriui. Samdytas karys mokesčių mokėtojams kainuoja 18 tūkst. litų, šauktinis 8 tūkst., o šaulys nieko nekainuoja. Jam nereikia nei pastogės, nei rengti, nei maitinti.
Peticijų komisijai nekelia nerimo, kad pasienyje žvanginama ginklais, kad atsidūrėme rizikos zonoje. Joks pranašas neužtikrina, kad mūsų separatistų daigynas nesužaliuos ir jame neatsiras žaliųjų žmogeliukų, o nacionalinės gvardijos, tokios kaip ukrainiečių, nėra. Yra tik nutarimai ir gražūs žodžiai apie šaulius, o ginkluotam užpuolimui trūksta tik dviejų dalykų: preteksto ir palankaus momento.
Ignas Meškauskas,
advokatas, apdovanotas ordinu Už nuopelnus Lietuvai
© 2015 XXI amžius
|