Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Nuo studentiškų estampų iki brandžių litografijų

Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikė žymaus lietuvių grafiko Telesforo Valiaus gimimo šimtmečio paroda

Vilnius. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1) veikė žymaus lietuvių grafiko Telesforo Valiaus (1914–1977) gimimo šimtmečiui skirta paroda. Retrospektyvinėje išeivijos dailininko parodoje lankytojams pristatyta per 140 kūrinių – nuo ankstyvųjų studentiškų estampų iki gimtosios Žemaitijos ilgesio kupinų brandžiųjų litografijų ciklų „Žemaitija“, „Paskutinis rytas“. Eksponuoti kūriniai priklauso Lietuvos dailės muziejaus grafikos rinkiniui, taip pat kūrinius skolino Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos retų leidinių skyrius, Vilniaus dailės akademija.

Parodą atidarė Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja mokslui Laima Bialopetravičienė, parodos kuratorė Regina Urbonienė, Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vedėja Ilona Mažeikienė, dailininko sūnėnas Andrius Valius, parodos architektas Saulius Valius. Muzikavo pianistė Šviesė Čepliauskaitė.

Telesforas Valius svarbus Lietuvos grafikos istorijai kaip savito originalaus stiliaus kūrėjas, meistriškų medžio ir lino raižinių, spalvotų litografijų ir monotipijų autorius. Pradinį išsilavinimą įgijęs Telšiuose, mokslus tęsė Kauno meno mokykloje. Nuo trečiojo kurso jis lankė Adomo Galdiko vadovaujamą Specialiojo skyriaus grafikos studiją. Profesorius skatino mokinius stiliaus išraiškos priemonių ieškoti liaudies mene, supažindindavo juos ir su moderniąja pasauline daile: naujausiais prancūzų fovistų, vokiečių ekspresionistų bei rusų grafikų kūriniais. Valiui ypač buvo artimas ekspresionistų siekis mene įkūnyti stiprias emocijas, atskleisti ne tik šviesias, bet ir tamsiąsias žmogaus egzistencijos puses ir nebijoti tai perteikti aštria, nenudailinta forma. 1937 metais baigė Kauno meno mokyklą ir pradėjo dalyvauti dailės parodose, o po metų tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Gyvendamas Kaune, dažnai grįždavo atostogų į Telšius. Draugystė su žemaičių kultūros puoselėtoju, „Alkos“ muziejaus direktoriumi Pranu Geniu ir pagalba jam renkant liaudies meistrų kūrinius turėjo didelės reikšmės tolesnei dailininko kūrybai. Apie jos ryšį su liaudies menu kalba tautosakos temos, sąmoningas grafiko raižinių piešinio grubumas, plokštuminis kompozicijų pobūdis, populiarios liaudies mene technikos – ksilografijos – pasirinkimas („Žemaičių pasakų velnias“, 1938; „Dionizo Poškos laikais“, „Velykų rytas Žemaitijoje“, abu 1939 ir kiti). Vėlesniuose grafiko raižiniuose stiprėjo ekspresionizmo bruožai. Ryškiausias šio laikotarpio jo kūrinys, persmelktas artėjančio karo nuojautos, yra dramatiškas medžio raižinys „Badas“ (1940), įkvėptas amerikiečių rašytojos Pearl S. Buck romano „Geroji žemė“. Karo metų negandos metaforiškai atskleistos dailininko kūrybos viršūne laikomame keturių dalių cikle „Tragedija Baltijos pajūryje“ (1942). Kūrinys žadino plačias asociacijas, jame atspindėta to meto visuomenės būsena: neviltis, nerimas ir nežinia dėl ateities. 1941 metais T. Valius persikėlė į Vilnių, dėstė Vilniaus dailės akademijoje, vadovavo grafikos studijai. 1943 metais nacių okupantams uždarius akademiją, jis grįžo į Telšius, dirbo Žemaičių dramos teatro direktoriumi ir dekoratoriumi. 1944 metais teatras buvo uždarytas.

Artėjantis frontas ir antrosios sovietų okupacijos grėsmė privertė rinktis. 1944 metų spalio pabaigoje Valius išvyko iš Lietuvos ir pasiekė Vieną. Austrijoje dailininkas greitai įsijungė į krašto dailės gyvenimą, dalyvavo parodose ir tapo Austrijos meno draugijos nariu (1945). Netrukus jis pradėjo dėstyti Vytauto Kazimiero Jonyno įkurtoje Freiburgo dailės ir amatų mokykloje. Pirmųjų pokario metų dailininko grafikos tematikoje bei stilistikoje ryškus tautinis tapatumas. Gimtosios žemės praradimo skausmas raižiniuose įkūnytas lietuviškos tematikos siužetais ar metaforiškais įvaizdžiais. Nedidelio formato, ekspresyvios raižysenos medžio graviūrose („Gaisras Lietuvos bažnytkaimyje“, 1945; „Motina“, „Šv. Sebastijonas“, abu 1946; „Moterys“, „Šauksmas“, abu 1948 ir kt.) lakoniška forma menininkui pavyko išgauti monumentalų epinį skambėjimą.

1949 metais prasidėjus emigracijos bangoms, Valių šeima išvyko į Kanadą, įsikūrė Monrealyje, o po pusmečio apsigyveno Toronte. Ankstyvuosiuose Kanadoje sukurtuose darbuose dailininkas rėmėsi prieškario grafikos patirtimi, tęsdamas ekspresionistinės raiškos tradicijas. Jo talentas greitai sulaukė Kanados menininkų pripažinimo. 1951 metais T. Valius jau buvo išrinktas daugelio Kanados meno draugijų nariu. 1967 metais apdovanotas Kanados šimtmečio medaliu už įnašą į šios šalies kultūrą. Įsitvirtinęs Kanados meno pasaulyje menininkas siekė platesnių horizontų. Pirmoji jo kelionė į tuometinę modernaus meno sostinę Paryžių įvyko 1956 metais. Nuo šio laiko kardinaliai keitėsi dailininko braižas, į kūrybą tiesiog įsiveržė spalva. Kūrėjas vis dažniau rinkosi spalvotą litografiją, monotipiją. Nauja technika padarė įtaką ir meninės stilistikos pokyčiams. Plastinė kūrinių kalba tapo abstraktesnė, dekoratyvesnė, lengvesnė („Tinklai“, „Autoportretas“, abu 1956; „Pabėgėliai“, 1957 ir kiti.). Paryžiuje dailininkas lankėsi dar ne sykį. Ten gaudavo naujų meninių impulsų, spausdino savo kūrinius žinomoje „Desjobert“ litografijos spaustuvėje, bendravo su prieškario laikų kolegomis: Vytautu Kasiuliu, Antanu Mončiu, Žibuntu Mikšiu ir kitais.

Gyvendamas Kanadoje Valius visą laiką buvo ypač aktyvus lietuvių bendruomenės narys, lietuvybės puoselėtojas. Vėlyvoji jo kūryba liudija, kad dailininkas dvasiškai niekada nebuvo atitrūkęs nuo Lietuvos. Susitvenkęs gimtosios Žemaitijos ilgesys išsiliejo daugybe variacijų spalvotų ofortų ir litografijų cikle „Žemaitija“ (arba „Samogitia“, 1968–1973) bei spalvotų litografijų cikle „Paskutinis rytas“ (1963–1977). Jų meninė forma abstrahuota, tik retsykiais vos galima atpažinti skausmingus išgyvenimus talpinančius įvaizdžius, formų traktavimu primenančius lietuvių liaudies skulptūras. Jau vien paskutiniųjų sukurtų ciklų „Žemaitija“, „Jubiliejinis Vilnius“ (1973), „M. K. Čiurlionis“ (1975) pavadinimai nurodo dailininko ryšį su gimtine, o jų įvaizdžiai tiesiogiai įkvėpti lietuvių meninės tradicijos.

Intensyvus kūrybinis ir pedagoginis darbas sekino. 1977 m. gruodžio 1 d. T. Valius mirė, buvo palaidotas Toronte, o 2004 metais dailininko žmonos valia jo palaikai perlaidoti Telšiuose. Į Lietuvą sugrąžinta ir gausi menininko kūryba. Išskirtinės raiškos T. Valiaus grafikoje susijungė Kauno meno mokyklos patirtis, karo metų pabėgėlio nerimas, naujos atrastos tėvynės Kanados erdvės, modernistinė mylėto Paryžiaus dvasia ir ilgas kelias nuo Žemaitijos iki Žemaitijos.

XXI

© 2015 „XXI amžius“