Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Kelionė į Medžiugorję

Kun. Robertas Grigas

(Pabaiga. Pradžia nr. 26, 27, 29, 30)

Šv. Marijos bažnyčia Krokuvos senamiestyje

Paminklas Vengrijos krikštytojui, karaliui Šv. Steponui (975-1038) Budapešte

O kai Europos „tautų pavasaris“ 1918 metais nepaliko vilčių išsaugoti trečdalį žemyno apėmusią valstybę, nepuolė skandinti kraujyje čekų, slovakų, vengrų ir pietų slavų suverenumo siekių, kaip dažniausiai elgiasi mirštančios imperijos (pažvelkime į Rytus), o išvyko į tremtį portugalų Madeiros saloje ir ten vargingai gyvendamas, mirė, tesulaukęs 34 metų. 2004 metais popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė Bažnyčios palaimintuoju. Karlo I ir jo žmonos, Parmos princesės Zitos, šeimoje, gimė 7 vaikai. Vyriausias sūnus, 2011 metais miręs europarlamentaras Otas fon Habsburgas (Otto von Habsburg), ryžtingas nacionalsocializmo ir komunizmo priešas, visuomet nuosekliai rėmė ir Lietuvos laisvės siekius. Štai ką reiškia sveikas šeimos auklėjimas ir kodėl krikščionims taip svarbu apginti šeimos pamatus.

Šv. Stepono katedros bokštą tikėjausi iš tolo pamatyti kaip orientyrą. Bet kur tau! Net ir labai aukšti statiniai prasmenga miesto pastatų tarpekliuose, ir galop bokštą pamatome ne tiesiogiai, o atsispindintį kaip veidrodyje didžiulio „stiklainio“ (tamsaus stiklo pastato) paviršiuje. Vis dėlto suradome! Prieš mus didinga gotikos šventovė, Vienos gyventojų švelniai vadinama „Štefl“ (lietuviškai būtų maždaug „Steputė“), laikoma austrų sostinės simboliu. Šv. Stepono bažnyčia yra 107 m ilgio, 34 m pločio, bokštai prie fasado – 65 m aukščio. Pietinis, aukščiausias bokštas – 136 m aukščio, šiaurinis, nebaigtas statyti – 68 m. Austrijos-Vengrijos imperijoje galiojo draudimas statyti aukštesnes už šią nacionalinę šventovę bažnyčias, todėl, pavyzdžiui, Linco Marijos Dangun Ėmimo katedra specialiai pastatyta 2 metrais žemesnė. Pietų bokštas – savo laiko šedevras, jame – 13 varpų. „Pummerin“ – antras pagal dydį laisvai siūbuojantis varpas Europoje – yra šiauriniame bokšte po renesanso laikų kupolu. Vakarų fasadas su dviem bokštais išsaugojo ankstesnio vėlyvojo romaninio stiliaus pastato bruožus iš 1230–1263 metų. Įdomiausias katedros stogas – padengtas 230000 stogo čerpių, sudėliotų zigzaginiu ornamentu ir turinčiu 10 atspalvių, nuo šviesiai pilkų iki rusvų ar rudų, ir sudarančių nepakartojamą „Štefl“ išorės grožį. Viduje bažnyčia trijų navų, centrinės navos altoriaus paveiksle vaizduojamas šv. Stepono užmušimas akmenimis, kairioji nava skirta Švč. Mergelei Marijai, dešinioji – apaštalams.

Prisiartinę prie pagrindinio įėjimo, pirmiausia rūpinamės sužinoti vakaro šv. Mišių laiką, ir teiraujamės Mocartu persirengusio vaikino su kompozitoriaus laikams įprastu pudruotu peruku, kuris oriai platina kvietimus į klasikinės muzikos koncertą katedroje. Atsakymas leidžia atpažinti bendrus anuomet katalikiškų visuomenių atitolimo nuo tikėjimo praktikos požymius: „Nesu tiek religingas, kad žinočiau Mišių laiką. Galiu pasakyti tik muzikinių renginių katedroje valandas“. Vis dėlto, įdėję pastangų, susižinome, kad sekmadienio vakarą šv. Mišios bus aukojamos 18, 19 ir, berods, 20.30 val.

Kai Šeimininkas, paverstas vos pakenčiamu įnamiu savo paties namuose

Įspūdis, kad nuo Karlo I dvasingumo Austrija yra žengtelėjusi atgal, sustiprėja katedros viduje. Slėpiningoje gotikinių skliautų prietemoje bandome ieškoti centro – altoriaus, kur galėtume pagarbinti Viešpatį Švč. Sakramente. Katedros prieduryje pasitinka pertvaros, ir suprantame, kad patekti arčiau altorių galėsime tik susimokėję prie tokio „bariuko“ šoninėje navoje. Matyt, tai pateisinama faktu, kad šventovė yra ne vien veikianti bažnyčia, bet ir meninių bei istorinių vertybių kupinas „muziejus“, iš kurio lankymo norima sukaupti lėšų galbūt ir pačiai katedrai išlaikyti, renovuoti, ir t. t. Pagaliau surandame, kur galima nulenkti galvą slėpiningam Kristaus buvimui Eucharistijoje – tame pačiame prieduryje, kairėje pusėje, šonu į centrinį altorių, ant eilės suolų nepatogiai susispaudę, turistų apeinami kaip kliuvinys, tyliai meldžiasi būrelis tikinčiųjų. Priklaupiu prie jų. Liūdina nejaukus verčių sukeitimo jausmas, kad Šeimininkas, dėl Kurio praeities kartos statė didingą šventovę, yra paverstas vos pakenčiamu įnamiu savo paties namuose, o šeimininkauja juose visai kiti interesai ir prasmės... Nejučia palyginu su nuotaika įžengus į Vilniaus ar Kauno katedras, Prisikėlimo bažnyčią Kaune, kur irgi turime pakankamai istorinių ir meno vertybių. Vis dėlto jose apsilankiusiems tikintiesiems, netikintiesiems, atsitiktiniams turistams, manau, nekyla abejonių, kas čia yra Šeimininkas, kam stovi šie maldos namai. Neišreiškiama sakralumo atmosfera perima lankytojus, prityla balsų šurmulys, pasistengiama nekaukšėti bateliais. Turgaus bruzdesio pripildytoje pagrindinėje austrų šventovėje, deja, neteko to sacrum poveikio matyti.

Laiko iki šv. Mišių dar pakankamai, tad išeinu pasivaikščioti po senamiestį. Ir kaip pagal užsakymą besidominčiam žmogaus teisių politika bei islamo pasaulio procesais tenka išvysti neįprastą reginį – visai greta katedros vyksta egiptiečių pabėgėlių mitingas. Ratu stovi keliasdešimt jaunų žmonių, barzdotų vyrų, pagal „nuosaikiąją“ musulmonų tradiciją vilkinčių moterų, laiko plakatus, smerkiančius generolo Al-Sisi karinį perversmą, 2013 metais nuvertusį išrinktą ir religingesnės egiptiečių visuomenės dalies remtą prezidentą Muhamadą Mursį. Demonstrantų simbolis – ranka su keturiais iškeltais pirštais, simbolizuojanti keturkampę Rabia aikštę Kaire, kur vyko svarbiausios Mursio šalininkų protesto akcijos prieš valdžią užgrobusius kariškius. Aplinkui ant aikštės grindinio išdėliotos kraupios sukruvintų lavonų nuotraukos. Tai – per ginkluotas pučo vadų akcijas žuvusieji demonstrantai „islamistai“, kaip pasakytų ideologinius štampus kopijuojanti mūsų žiniasklaida. Pagrindiniai mitingo kalbėtojai – du jauni vyrai, gražiais dykumų spalvos veidais, puikūs oratoriai. Šaukia vokiškai į abejingai aplinkui srūvančią minią, sudėdami visą kūno ir įtaigos jėgą į išsakomus teiginius. Esminės mintys tokios: prezidentas Mursis buvo tikrai demokratiškai krašto gyventojų daugumos išrinktas, tai – pirmieji ir vieninteliai laisvi rinkimai per 3000 Egipto istorijos metų. Jis pradėjo rimtai ardyti ankstesnio susikompromitavusio Mubarako režimo korupcines schemas, todėl buvo parsidavusių kariškių nuverstas. Prieš šį neteisėtą aktą ir daugybę generolų dabar vykdomų žmogaus teisių pažeidimų JAV ir ES stengiasi užmerkti akis, nes bijoma, kad „Brolių musulmonų“ judėjimo iškeltas Mursis būtų kūręs radikalų islamišką valdymą, bet tai esą netiesa. Dauguma plakatų užrašų skelbia: „Už legitimumą (t. y., už išrinktą prezidentą), prieš karinį pučą“. Aplinkui vaikšto inteligentiški egiptiečiai jaunuoliai spindinčiomis akimis ir dalija praeiviams atitinkamo turinio lankstukus anglų ir vokiečių kalbomis. Galiu gerai suprasti šį spontanišką jaunystės protestą prieš patirtą brutalią prievartą – mes pirmuosiuose antisovietiniuose mitinguose turėjome atrodyti labai panašiai. Žinoma, Egipto situacija nevienareikšmiška. Protestuotojų žodžiuose daug tiesos, amerikiečių ir europiečių politikai aiškiai linkę pripažinti generolų valdymą, „nematyti“ vykstančių susidorojimų, kad tik neprileistų prie valdžios tų baisių musulmonų. Bet žinau, kad yra ir kita medalio pusė. Įsidrąsinęs pasikviečiu vieną iš oratorių ir sakau: „Esu katalikų kunigas, nuoširdžiai gerbiantis musulmonus; mano šalis, Lietuva, daug metų kentė Sovietų Sąjungos okupaciją, tad galiu suprasti, ką išgyvena žmonės diktatūroje. Tačiau pasaulio spauda nuolat rašo, kad prezidentui Mursiui ir musulmonų daugumai įsitvirtinus Egipte, vietos krikščionims, koptams, ateitų sunkios dienos. Ar tai yra tiesa?“ Mitingo kalbėtojas net rankomis sumosuoja: „Na, ką jūs, jokiu būdu, juk tai mes, musulmonai, nuvertėme tą korumpuotą Mubarako valdžią, šitaip išlaisvindami ir krašto krikščionis iš priespaudos!“

Tikrovė, reikia manyti, ir šiuo atveju sudėtingesnė. Žinome iš patirties, kaip būna pasaulėžiūros mažumoms, kai kokia nors dauguma (kaip nūnai Vakarų pasaulyje vertybių reliatyvizmo diktatas) tvirtai suima visus valdžios svertus į savo rankas.

Pro šalį einanti kinė ar japonė turistė, matydama, kad domiuosi mitingu, paklausia, ar čia mitinguojama už kariškių valdžią, ar prieš. Kai pasakau, kad prieš, numoja ranka ir nueina. Matyt, tiki, kad žino, kuri pusė „teisinga“. Vargu, ar viskas taip paprasta...

Beklaidžiodamas po aplinkines gatveles, atrandu dar vieną istorinę įdomybę, susijusią su Lietuva. Iškaba ant seno pastato ties smailiu kaip adata bažnytėlės bokštu skelbia, kad tai yra „Deutscher Orden“ („Vokiečių ordino“) būstinė – taigi, mums gerai pažįstamų kryžiuočių. Ir emblema ant namo visai tokia pat, kaip Žalgirio mūšio paveiksluose – baltame kariškame skyde juodas kryžius. Metalinė lentelė su citata iš Šventojo Rašto apie persekiojamus teisiuosius byloja, kad, naciams okupavus Austriją, ordinas buvo uždarytas, o po karo vėl atkurtas. Pasirodo, po Žalgirio nūšio išgyvenęs įvairias transformacijas, ordinas nepaliovė egzistuoti ir dabar veikia kaip katalikų vienuolija, kurią sudaro kunigai, seserys vienuolės ir pasauliečiai nariai. Šiuo metu ordinui priklauso apie 100 kunigų, 200 seserų ir 700 pasauliečių. Greta dvasinių įsipareigojimų, kaip ir kitos buvusios riterių brolijos, pavyzdžiui, maltiečiai, ordinas užsiima įvairiomis labdaros veiklomis. Lietuvių istorinei atminčiai (ar istorikų romantikų suformuotam mūsų požiūriui) tai turbūt gana egzotiškai skamba?..

18 val. susirenkame į vakaro šv. Mišias Šv. Stepono katedroje. Šventovės desakralizacijos jausmas dingsta bent jau pamaldų metu. Tikintiesiems leidžiama patekti į pagrindines katedros erdves nereikalaujant mokesčio, iškilmingai švenčiama Viešpaties auka, orus senyvas kunigas sako homiliją tuo būdingu vokiečių kalbos arealui „akademinio dėstymo“ stiliumi. Šiandien, XVIII eilinio liturginio laiko sekmadienį, skaitoma Evangelija apie duonos padauginimą (Mt 14, 13–21). Atsigaivinę bendra malda ir Eucharistija, traukiame prie autobusiuko ir vakarėjant išjudame iš Vienos Čekijos miesto Brno kryptimi.

Nakvojame Brno ir grįžtame namo

Beriedančius lengvai kalvotomis vietovėmis į šiaurės rytus ir be nuotykių kirtusius Austrijos ir Čekijos sieną, mus, ypač sėdinčius už vairo, ištinka dar vienas nelauktas iššūkis. Apniukęs dangus taip prakiūra kone tropikų liūtimi, kad valytuvai nespėja braukti vandens nuo priekinių automobilių stiklų. Sustoti, pralaukti nėra kaip, nežinia, kada toji liūtis baigsis. Temsta, horizontų pakraščiais niauriai žaibuoja ir griaudžia. Ir iš kur tiek vandens imasi?! Važiuojame beveik nematydami kelio, plentas siauras, kokie būna atokesniuose Lietuvos rajonuose, gerai, kad bent didžiųjų vilkikų kelyje ne tiek daug. Matydamas tokius nesiliaujančius vandens srautus, gali įsivaizduoti, kaip Vidurio Europoje kyla potvyniai, jau ne kartą varginę Lenkiją, Čekiją, Rytų Vokietiją. Pagaliau, lietui slopstant, pasiekiame Brno ir įsikuriame „City Hotel“ viešbutyje. Tai – paskutinė kelionės nakvynė prieš sugrįžtant į Lietuvą. Gaila, dėl laiko stokos jau nebespėjame pasidairyti po Brno miestą, kuris, metraščiuose minimas nuo XI amžiaus, gali pasigirti XIII amžiaus Špilberko pilimi-tvirtove, gotikinėmis Šv. Jokūbo, Šv. Petro ir Pauliaus, Šv. Tomo bažnyčiomis, dviejomis rotušėmis. Dėl savo vaidmens krašto pramonės vystymesi iki šiol vadinamas „Čekijos Mančesteriu“. XX amžiuje čia kūrė garsus vokiečių architektas Ludwig Mies van der Rohe, funkcionalizmo stiliaus pradininkas. Ištobulino „permatomą“ pastatą – plieno elementų karkasas ir lauko sienos iš stiklo lakštų – kažkas labai pažįstama, ar ne? Brno galima pamatyti L. M. van der Rohe‘s projektuotą Tugendhato vilą, kuri 2001 metais pripažinta UNESCO pasaulio paveldo objektu.

Tačiau dar labiau norėta pamatyti prie Blansko miesto esančią Punkvos karstinių urvų sistemą su stalaktitais, stalagmitais, požeminiais ežerais – didžiausią Čekijoje. Ypač įspūdinga turėtų būti Macochos („Pamotės“) karstinė įgriuva-tarpeklis, siekiantis 138 m gylį. Galbūt šios gamtos įdomybės davė ir Brno vardą (vokiečiai miestą vadina Brunn. „Brunnen“ vokiečių kalba „šulinys“).

Širdies ir tikėjimo kilometražas

Rugpjūčio 4-oji, pirmadienis. Tradiciškai meldžiamės viešbučio kieme, sustoję prie mūsų ištikimų mašinėlių, ir toliau skaičiuojame įkalnes ir nuokalnes šiaurės rytų link. Tiek šio Čekijos regiono, tiek Lenkijos, kurią netrukus pasiekiame, kraštovaizdžiai mažai besiskiria nuo Lietuvos. Praalkę užkandame jaukioje „Lenkų-italų patiekalų“ („Kuchnia Polsko-Wloska“) užeigoje prie autostrados. Kažkuri bendrakeleivė pasiūlo išnaudoti stabtelėjimą ir, susėdus ratu skoningai įrengtame užeigos kieme, visiems pasidalyti dvasiniais ar kitokiais kelionės meto išgyvenimais, atradimais, „nušvitimais“ – tuo, kuo jauti, kad galėtum (ir kiek galėtum) pasidalyti su bendražygiais. Tai ir kalbamės kiekvienas pagal savo būdą – tą savitą kiekvienos asmenybės (sielos) instrumento skambesį – kas droviau, kas atviriau. Tačiau bendra nuotaika bičiuliška ir, sakytum, maldinga, kaip visuomet, kai žmonės, įveikdami gynybišką nepasitikėjimą, iškelia iš vidaus ir dovanoja kitiems kažką asmeniška. Geras sumanymas.

Po autobusiuko ratais vėl vyniojasi kilometrai iki Varšuvos, paskui iki Balstogės (Bialystoko) paremontuotais, kur kas geresniais negu prieš dešimtmetį keliais. Tikriausiai ES lėšos ir Lenkijoje padeda tvarkyti infrastruktūras. Kuo arčiau namų, tuo labiau įtraukia jie savo artėjimu – skambučiai šeimoms, laukiančiųjų rūpinimasis grįžtančiais, laiko skaičiavimai, kada būsime Marijampolėje, Kaune, Vilniuje... Pradeda šauktis ir kalbinti darbovietėse palikti projektai, reikalai... Artėjant vidurnakčiui Kalvarijos pasienio punkte sugrįžusius piligrimus pasveikina lietuviška Trispalvė ir Sidabrinis Raitelis raudoname fone.

Mūsų Petras iš antrojo ekipažo iškilmingai paskelbia, kad pagal automobilio skaičiuoklius, kuriuos nuolat laikė įjungęs, iš viso nuvažiavome 4300 km, ir tai sudaro 62 „gryno važiavimo“ valandas.

Bet širdies ir tikėjimo kilometražas tikriausiai dar kitoks. Ir jisai – pats svarbiausias.

Kaunas–Medžiugorjė–Kaunas

© 2015 „XXI amžius“