|
Baudžiamosios bylos prieš žiniasklaidą, II
Tęsiame bylos, nagrinėjusios dar 2012 m. rugpjūčio pabaigoje internetinėje spaudoje paskleistus šmeižtus ir įžeidžiančias sąvokas prieš buvusį Lietuvos laisvės lygos (LLL) įkūrėją ir vadovą Antaną Terlecką. Jis kaltino Vilių Ksaverą Slavinską tuo, kad 2012 08 23 dienraščio Lietuvos žinios internetinei svetainei išspausdinus straipsnį Mitingas, kuriame atmesta baimė, komentarų skiltyje V. K. Slavinskas, prisistatęs slapyvardžiu Pikasas, pasinaudodamas internetu, parašė komentarą, kuriame paskleidė melagingą bei šmeižikišką informaciją, neva A. Terleckas, prisidengdamas rezistencine veikla, buvo KGB agentas, jog Lietuvos laisvės lyga buvo sukurta ir veikė kaip KGB organizacija, o jos tikslai buvo telkti patriotiškai bei priešiškai sovietinei okupacijai nusiteikusius asmenis tam, kad KGB galėtų juos kontroliuoti, terorizuoti bei konfiskuoti Terlecko bute sukauptą literatūrą. V. K. Slavinsko tvirtinimu, 1987 08 23 Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, vykęs mitingas buvo surežisuotas LLL kartu su KGB. V. K. Slavinskas savo komentaruose teigė, kad pareiškėjas A. Terleckas, net ir būdamas kalėjime, elgėsi amoraliai per tą laiką, kurį neva leido karceryje, slapta kalėjimo administracijos būdavo išleidžiamas namo pas žmoną į butą Kaune, nes, kaip leidžiama suprasti, buvo kalėjimo administracijos informatorius. 2015 m. vasario 2 d. buvo priimtas nuosprendis, kuriuo V. K. Slavinskas buvo pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 154 str. 2 d. ir nubaustas 20 MGL bauda, priteisiant iš pastarojo 5000 eurų A.Terlecko naudai neturtinei žalai atlyginti ir 724,05 eurus advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Tačiau byla pasisuko kita kryptimi, kai Slavinskas ir jo advokatas pateikė apeliacinį skundą, kurį nagrinėjo Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (pranešėjas), Leonardos Gurevičienės ir Rositos Patackienės. Kolegija 2015 m. birželio 1 d. priėmė nuosprendį, išteisinantį Slavinską. Apeliacinį skundą padavęs V. K. Slavinskas pripažino, kad tai jo rašyti komentarai, tačiau nesutiko su priimtu nuosprendžiu. Slavinskas nurodė, kad paviešino neva paties A.Terlecko teiginius ir to niekas negali paneigti, tad jis negali ir neturi už tai atsakyti. Teismo kolegija patenkino V. K. Slavinsko skundą. Buvo pripažinta, kad dienraščio Lietuvos žinios internetinėje svetainėje išspausdinto straipsnio Mitingas, kuriame atmesta baimė komentarų skiltyje Slavinskas išdėstė savo subjektyvią nuomonę apie tuos įvykius ir jų dalyvius.
Nors XXI amžiaus apimtis neleidžia pateikti net ir mažą dalį tų komentarų, kuriuose išdėstyta, teismo kolegijos sprendimu, subjektyvi nuomonė, tačiau skaitytojams pateikiame svarbesnių tokių Pikaso vardu pareikštų subjektyvių nuomonių pavyzdžius (kai kur taisome grubias rašybos klaidas):
1. /.../ Negaliu skaityti ir klausyti tų dviejų asabų manevravimo ir aiškinimo apie kažkokius kalbų susitarimus. Susitarta tikriausiai viskas buvo KGB būstinėje, kur A.Terleckas lankėsi išvakarėse. Galima net neabejoti, kad LLL nuo pat jos įsikūrimo buvo griežtoje kagėbistų priežiūroje ir tarnavo, kaip lipni juosta potencialaus disidentinio aktyvo sugaudymui./.../ 2. /.../ Kai Nijolė 1980 m. rugsėjį grižo iš Sibiro, keistas A. Terlecko darinukas LLL gerai prižiūrimas tų, kam privalu tai daryti, sklandžiai veikė jau nuo 1978 metų. Galima tik įsivaizduoti, kokį šoką turėjo vėliau patirti N.Sadūnaitė, kai suprato A. Terlecko stogą. Ji savo draugams mena pirmą savo nuostabą./.../ Disidentas A.Terleckas gyrėsi, kad Kauno Šančių priemiestyje virš jo buto gyveno saugumietis, tačiau jis sukviesdavo savo draugus ir Vasario 16 dieną giedodavo Lietuvos himną, o kaimynas netrukdė ir niekas jam nieko nedarė. Medžiotojai panašią guminę antį viliokę naudoja medžioklėje /.../ 3. Antanas Terleckas buvo gerbiamas disidentų tarpe, kaip patikimas kovotojas. Jis drąsiai kalbėdavo bendroje kalėjimo kameroje ir tuo pelnė kalinių pagarbą. Už tokias kalbas jis būdavo sodinamas 10 parų į karcerį, o kai grįždavo į bendrą kamerą, prašydavo duonos kriaukšlės ir prisilaikydavo sienų, kad iš silpnumo nenugriūtų. Vienas kalinys ruošėsi būti paleistas į laisvę. Antanas perdavė jam raštelį, kad nuvažiavęs į Kauną perduotų jį Antano žmonai. Tas kalinys, kuriuo visiškai pasitikiu, dėl įvairių aplinkybių ne iš karto nuvyko i Kauną, bet po dviejų savaičių. Skambina jis prie vieno Pramonės prospekto buto durų, kur gyvena Antano žmona, ir ši jas atidaro. Gale koridoriaus šmėkštelėjo pats ... Antanas. /.../ Slapta susisiekęs su likusiais kameros bendrais sužinojo, kad Antanas tomis dienomis buvo ... karceryje už aštrias kalbas. Ir tai dar ne viskas. Tos laiptinės kaimynas ne kartą yra matęs, kaip A.Terlecką atveždavo su juoda Volga namo tada, kai jis buvo ... nelaisvėje. /.../
Teisėjų kolegija rašo, kad V. K. Slavinskas įteikė Vilniaus miesto apylinkės teismui pareiškimą, kuriame aiškino, kad nesutinka su konkrečiomis pareiškėjo išvadomis bei kaltinimais, kad buvo suklaidintas kito žmogaus, kad savo komentaru nenorėjo įžeisti ar apšmeižti kito žmogaus. Jis esą nerašęs, kad Terleckas buvo ar galėjo būti KGB agentu, kad turėjo galimybę laikinai išeiti į laisvę už kokias nors paslaugas KGB organizacijai. Slavinskas esą nėra nurodęs, jog LLL buvo sukurta ir veikė kaip KGB organizacija, o išsakė tik savo nuomonę, kad Lietuvos laisvės lyga galėjo būti prižiūrima KGB. Slavinskas neigė ir kitus jo internetiniuose komentaruose Terlecko pateiktus teiginius. Slavinskas nesutinka, kad savo komentare minėjo kokius nors žeminančius LLL tikslus, o apie jos bendravimą su KGB esą nėra net užsiminęs. Taip pat savo komentaruose esą nepasisakė nieko apie tai, jog 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, įvykęs mitingas buvo surežisuotas Lietuvos laisvės lygos kartu su KGB. Papildomame paaiškinime Slavinskas nurodė, jog istoriją apie A.Terlecką, kai šis buvo neva namuose tuo metu, kai oficialiai turėjo būti įkalinimo įstaigoje, Slavinskas nurodė sužinojęs iš mirusio liudytojo J. Stašaičio. V. K. Slavinskas atkreipia dėmesį į įstatymu nustatytus ypatumus tai, kad asmuo, paskleidęs kito asmens garbę ir orumą žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu šie duomenys paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskleidęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai, siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla. Tokia reglamentacija reiškia, kad viešas asmuo negali naudotis tokiomis pat garbės ir orumo gynybos garantijomis kaip privatus asmuo, nes viešo asmens kritika labiau leistina ir toleruotina.
Įrodinėdamas savo nekaltumą, V. K. Slavinskas papildomoje informacijoje aiškina apie A. Terlecko prisiminimų knygas, pasakoja apie jose jo paties surašytus įtartinus veiksmus ar poelgius, teigė esą sudėtingoje aplinkoje ne visada A. Terleckas rasdavo teisingiausius sprendimus ar galimai juo būdavo pasinaudojama. Taip pat nagrinėja Terlecko veiklą atkūrus nepriklausomybę, priekaištaudamas jam priklausymą R. Pakso partijai, nepagrįstą kritiką Tėvynės sąjungai. Trumpai tariant, buvo suskaičiuotos Terlecko politinės nuodėmės, kas iš tiesų nebuvo bylos klausimas.
Nukentėjusysis Antanas Terleckas tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teisme aiškino, kad susitarti su V. K. Slavinsku nepavyko. Savo veiklą Slavinskas vadina tiesos ieškojimo keliu ir toliau šmeižia jį A.Terlecką, ne tik kartodamas tiesos neatitinkančius teiginius, bet ir papildydamas juos naujais melagingais tvirtinimais. Slavinskas savo Atsikirtime teigia, jog Terleckas tam tikrais savo gyvenimo laikotarpiais kolaboravo su okupaciniu režimu, išdavė savo bendraminčius, be jokios prievartos tapo daugkartiniu KGB informatoriumi, bent jau per aplaidumą ne vieną kartą pakenkė Lietuvos rezistenciniam judėjimui, net Lietuvos Atgimimo, Nepriklausomybės laikotarpiu kovojo prieš savo tautos laisvės siekius. Taip sakydamas V. K. Slavinskas nesutinka su daugybės istorikų, politikų, žymių asmenų teigiamu A. Terlecko politinės veiklos vertinimu, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, įvairių visuomeninių organizacijų, aukščiausių Lietuvos, užsienio valstybių institucijų kompetencija, Valstybės saugumo departamento budrumu. C. Sugiharos fondas Diplomatai už gyvybę 2013 metais nominavo Terlecką tolerancijos žmogumi, 1998 metais jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi, 2000 metais Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 2004 metais Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi, be to, garbingais Lenkijos, Estijos valstybių kryžiais. Seimo daugumai, Lietuvos žmogaus teisių asociacijai, Lietuvos edukologijos universitetui, Nepriklausomybės akto signatarų klubui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir kitoms organizacijoms pritarus 2012 metais jam buvo įteikta Laisvės premija. Ta premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybini bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą (iš Lietuvos Respublikos Laisvės premijos įstatymo). A. Terleckas aiškino, kad Pikasas subjektyviai ir melagingai interpretuoja 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo Vilniuje Molotovo-Ribentropo pakto 40-mečiui paminėti dienos organizavimą, eigą ir jo pasekmių faktus, paaiškindamas, kaip jį gąsdino KGB pulkininkas J. Česnavičius mitingo išvakarėse, į jo namus atnešė KGB ultimatumą, jog, nenutraukus rengiamos politinės provokacijos, prieš jį A. Terlecką bus imtasi visų priemonių, kokias KGB laikys tikslingomis. Nors buvo pavargęs nuo paskutinių dienų įtampos, jam dar užteko jėgų rėžti J. Česnavičiui į akis: Jeigu pagrasintumėte net šaudyti mus, vis vien eičiau į mitingą, priešingu atveju aš ne tik ne lietuvis, bet ir ne žmogus. Artėjant mitingui, esant tokioms aplinkybėms, jautė didelę atsakomybės naštą. Buvo susitaręs su P. Cidziku, kad mitingą pradės jis. Jis pats savo vardu tautiečius pakvietė į tą mitingą ir jame dalyvavo, stovėjo pačiame centre pasikliaudamas savo bendražygių drąsa ir kūrybingumu. Pasiekė svarbiausią tikslą mitingas įvyko. 1979 m. rugpjūčio 23 d. Memorandumo ir 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo reikšme nenuginčijama. Ją pripažįsta ne tik Rusijos imperijos baisybes patyrusios tautos, bet ir visas pasaulis. Paskutinę savo trejų metu laisvės atėmimo sunkaus režimo lageryje ir beveik penkerių metų tremties bausmę jis atliko ypač sunkiomis sąlygomis. Patyrė Krasnojarsko Irkutsko, Chabarovsko kalėjimo saldybes. Iš Magadano tūkstantį kilometrų iki Omsukčiano kratė metalinėje voronoko būdoje, pučiant stipriam vėjui 50 laipsnių šaltyje. Pats Omsukčianas vadinamas mirties slėniu. KGB informatorius, kaip tai teigia Pikasas, nebūtų taip kankinamas.
Teismas daro išvadą, kad tiek V. K. Slavinskas , tiek A. Terleckas yra žinomi politinėje veikloje vieši asmenys, todėl V. K. Slavinskas išsakė neigiamas mintis apie A. Terlecką kaip apie asmenį, neigiamai vertinantį Tėvynės sąjungos veiklą, kaip nepriimtiną elgesį vertino A. Terlecko veiksmus balotiruojantis rinkimuose su R. Pakso partija. Oponentų teiginiai liudija, kad tarp jų vyksta politinė kova, kurioje abi pusės naudoja įvairias viešųjų ryšių priemones, siekdamos sukritikuoti, sumenkinti ar diskredituoti viena kitą. Tai yra normali politinės demokratijos santvarkos visuomenės gyvenimo tikrovė. Todėl kiekvienas asmuo, aktyviai dalyvaudamas politiniame gyvenime, turi tolerantiškai priimti aštresnę kartais ne visai pagrįstą kritiką, nes tokia politinės veiklos ir populiarumo kaina. Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė ir jų neįvertino. V. K. Slavinto (taip parašyta teisėjų kolegijos nuosprendžio tekste red.) komentaruose išsakytos mintys, kolegijos nuomone, yra šio asmens nuomonė, susiformavusi subjektyviai vertinant praeities įvykius. Kokių nors teiginių, kurie patvirtintų A.Terlecko reiškiamas pretenzijas ir formuluojamus kaltinimus, komentaruose nenustatyta. Todėl pirmos instancijos teismo išvados laikytinos nepagrįstomis ir skundas tenkinamas. Vilius Ksaveras Slavinkas išteisinamas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.(LR BPK 303 str.5d.lp.).
2015 m. liepos 10 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Julita Dabulskytė - Raizgienė, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjusi išteisintojo V. K. Slavinsko gynėjo prašymą dėl proceso išlaidų išieškojimo, nutarė iš A. Terlecko priteisti V. K. Slavinsko naudai l 448 eurus proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti. A. Terleckas tokią nutartį apskundė.
88 metų sulaukęs, už Lietuvos nepriklausomybę be baimės kovojęs A. Terleckas jaučia didžiules nuoskaudas, patiriamas iš teisminių procesų, vykdomų Lietuvos Respublikos vardu. Nuoskaudas ir kančias patiria ir kai kurie kiti už Lietuvos nepriklausomybę aktyviai kovoję piliečiai ar ir dabar nuo opių klausimų nenusišalinę asmenys.
Pagal žinomą informaciją, Aukščiausiojo teismo atrankos komisija priėmė naują A. Terlecko skundą, apskundžiantį Apygardos teismo nuosprendį. Skundas bus nagrinėjamas gruodžio 2-ąją.
Ištrauka iš A. Terlecko kalbos apygardos teisme
Man labai gaila, bet komentatorius toliau šmeižia mane, ne tik kartodamas tiesos neatitinkančius teiginius, bet ir papildydamas juos naujais melagingais tvirtinimais. Pikasas net nesuvokia, kad taip elgdamasis jis verčia mane kreiptis dėl naujos baudžiamosios bylos. Slavinskas savo Atsikirtime teigia, jog aš tam tikrais savo gyvenimo laikotarpiais kolaboravau su okupaciniu režimu, išdaviau savo bendraminčius, be jokios prievartos tapau daugkartiniu KGB informatoriumi, bent jau per aplaidumą ne vieną kartą pakenkiau Lietuvos rezistenciniam judėjimui, net Lietuvos Atgimimo, Nepriklausomybės laikotarpiu kovojau prieš savo tautos laisvės siekius. Taip sakydamas V. K. Slavinskas nesutinka su daugybės istorikų, politikų, žymių asmenų teigiamu mano politinės veiklos vertinimu, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Įvairių visuomeninių organizacijų, aukščiausių Lietuvos, užsienio valstybių institucijų kompetencija, Valstybės saugumo departamento budrumu. Č. Sugiharos fondas Diplomatai už gyvybę nominavo mane 2013 metų tolerancijos žmogumi. Esu apdovanotas Vyčio kryžiumi (1998 metais), Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000 metais), Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi (2004 metais), be to, garbingais Lenkijos, Estijos valstybių kryžiais. Seimo daugumai, Lietuvos žmogaus teisių asociacijai, Lietuvos edukologijos universitetui, Nepriklausomybės akto signatarų klubui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir kitoms organizacijoms pritarus 2012 metais man buvo įteikta Laisvės premija. (...)
Noriu atkreipti dėmesį, kad paskutiniais metais Lietuvą užplūdo ypač gausūs buvusių partinių nomenklatūrininkų ir jų garbintojų atsiminimai. Juose balinami Maskvos vietininkų mundurai, iškeliami jų ar bendražygių nuopelnai. Jų pasiklausius, susidaro nuomonė, kad vadinamosios Tarybų Lietuvos laikais niekas su svetima valdžia nekolaboravo, vos ne visi jai rezistavo. Šiam požiūriui įsigalėti trukdo tikros rezistencijos pavyzdžiai, todėl gudriai trinami konformizmo ir patriotizmo skirtumai, tiesa suplakama su melu. Dergiami Lietuvos partizanai, ne taip seniai buvo apvagintas Algirdas Patackas, mane patį Slavinskas siekia vaizduoti kolaborantu ir išdaviku. Gyvenime ne vienam dideliu patriotu apsimetusiam veikėjui esu užmynęs ant kojos.
Ir ne tik tai. Buvusiuosius ir esančius svetimos valstybės žvalgybų klerkus erzina mano praeitis. Dėl to buvau ir esu šmeižiamas, turėjau ir vis dar turiu priešų. 1989 metų gruodyje, dar prieš Lietuvos Nepriklausomybės atgavimą, susirinkusiems čekisto dieną švęsti kagėbistams pulkininkas Leonardas Martavičius savo kalboje, girdamasis, kaip pokaryje šaudė rezistentus, palinkėjo visiems susirinkusiems turėti tokį agentūrinį aparatą, kad matytum, kas darosi, ir tokie kaip Terleckas ir kiti negalėtų ilgai dirbti nenubausti (CAM fondai. Iššifravo iš garso įrašo rusų kalba Rytas Narvydas). Laikai pasikeitė, tačiau šmeižti, pasirodo, galima. Įtariu, kad Slavinskas, kažkieno pakurstytas, tapo juodųjų technologijų dalyviu. Gaila tik, kad valstybės, apdovanojusios mane minėtais ordinais ir premijos, institucijos kovoti dėl pažeisto savo orumo paliko mane vieną. Visą savo gyvenimą paaukojęs Lietuvai, sulaukęs tokio amžiaus, esu žeminamas, verčiamas kentėti nesibaigiančius drabstymus purvais.
Pikasas iškraipo mano gyvenimo faktus, ištraukia juos iš viso įvykių konteksto, dėlioja palankia jo gynybai linkme. Ir ne vien tai. V. K. Slavinskas kabinėjasi vos ne prie kiekvieno mano reikšmingesnio politinio pasiekimo, sako netiesą, kartoja paties sukurtas istorijas ar supina mintis taip, kad suprasti jas, remiantis logika, yra neįmanoma. Pikaso demagogija neturi ribų. Jis teigia: Kadangi Antanas Terleckas nebeprisimena, ką savo pasižadėjime saugumui parašė, tai nėra galimybės teigti, kad vieno ar kito įsipareigojimo ten nebuvo įrašyta. Gal būtent dėl pasižadėjimo turinio kaltinimai jam nebuvo pareikšti. Vadovaujantis tokia logika, galima kelti niekuo nepagrįstas žmogaus veiksmų vertinimo prielaidas, nes šmeižiamasis, prisimindamas keturiasdešimties metų senumo įvykius, pamiršo kai kurias detales. Praeity atsivėrė skylė, į kurią galima tempti bet ką... Taip bandoma purvinus įtarinėjimus paversti mano kalte. Bent man tokia rašliava atsiduoda stalinizmo laikų, dabartinės Rusijos užsienio politikos raugu.
Tokie V. K. Slavinsko nesąžiningais metodais sukurti prasimanymai negali pretenduoti į mano gyvenimo analizę. Jie nepatvirtina Pikaso teisumo.
Gerbiu teismą, neaptarinėsiu visų šio komentatoriaus mano gyvenimo interpretacijų. Tačiau turiu kai ką pasakyti.
1949 m. gegužės 19 d. MGB rūmuose buvau apkaltintas ryšiais su partizanais. Neiškentęs paklausiau kagėbistą: Kodėl neareštuojat? Buvo pasakyta: Tu nesovietinis žmogus. Tačiau yra daug blogesnių už tave. Neskubėk pas mus. Ateis ir tavo eilė. Siekdamas nukreipti nuo savęs čekistų dėmesį įstojau į nekenčiamą komjaunimą. Priklausydamas komsomolui aš niekam nepakenkiau. Priešingai. 1952 m. gegužę KGB areštavo mano draugą Aleksą Bičkauską. Jam sufabrikavo bylą už tariamą pasikėsinimą pieš Justą Paleckį. Aleksui grėsė sušaudymas. Mano įtikinti vienuolika išsigandusių liudytojų A. Bičkausko teismo metu atsisakė anksčiau duotų parodymų. Tokią mano veiklą KGB įvertino. Vilniaus KGB rūmų partijos sekretorius Danilčevas iškošė man per dantis: Prisimink tu suš...tas komsomolce, kad mes niekada neužmiršim tavo elgesio Bičkausko byloje.
1952 metais universiteto Ekonomikos fakulteto komjaunimo konferencijoje bandžiau užstoti iš organizacijos metamą tremtinių sūnų Balčiūną. Įsidarbinęs banke tradiciškai leidžiamą rusišką sienlaikraštį pakeičiau lietuvišku. Todėl rusakalbių bendradarbių buvau apkaltintas nacionalizmu. Buvau svarstomas dalyvaujant rajkomo darbuotojui. 1957 metais buvau pašalintas iš Mokslų Akademijos aspirantūros, nes viešumoje ironiškai kalbėjau apie marksizmo-leninizmo teiginius, kritikavau SSKP politiką. Gruodžio 25 dieną KGB kalėjime, pavargęs nuo nemigos ir tardymo, apsvaigintas narkotikais, čekistams spaudžiant, prisipažinau, kad vieną 1956 metų vakarą buvau susitikęs su V. Laugaliu ir J. Semėnu. Aš teigiau, kad minėtame susitikime nieko nenutarėme ir išsiskirstėme. Primenu, kad buvau areštuotas remiantis Vytauto Laugalio, Jono Semėno, Birutės Svetlauskaitės ir kitų liudininkų parodymais. Minėti asmenys davė parodymus dar prieš mano sulaikymą ir tardymą. 1957 m. gruodžio 19 d. KGB sulaikytas Vytautas Laugalis apklausos protokole teigia: Susirinkę trise Terleckas, Semėnas ir aš, būdami nacionalistinių pažiūrų galvojome, tarėmės kaip atspausdinti savo kūrybą, kurią norėjome platinti savo draugų tarpe. Tuo būdu kilo mintis sudaryti slaptą antitarybinę pogrindinę organizaciją. Mintis [...] buvo iškelta Semėno, bet nesugebėdamas išvystyti organizacijos kūrimą, perleido vadovaujamą vaidmenį man ir Terleckui. (...) Tardymo metu gerai supratau, kad mano minėti pažįstami apie tariamai kuriamą organizaciją viską išpasakojo čekistams ir tai yra tikroji mano arešto priežastis.
Todėl, kagėbistų tardomas, negalėjau paneigti paties minėto susitikimo fakto. Ar galima vien už tai, kaip tai daro V. K. Slavinskas, kaltinti mane bendraminčių, draugų išdavimu? (...)
© 2015 XXI amžius
|