Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Sinodas buvo malonės metas

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyvių grupe eina į posėdį. Šalia Šventojo Tėvo dešinėje – kardinolas Audrys Juozas Bačkis

Taip popiežius Pranciškus įvardijo neseniai pasibaigusią Vyskupų Sinodo asamblėją, kurioje iš viso pasaulio susirinkę ganytojai svarstė aktualią temą „Šeimos pašaukimas ir misija Bažnyčioje ir šiuolaikinėje visuomenėje“. Kalbėdamas apie tai lapkričio 4 dieną vykusioje savaitinėje trečiadienio bendrojoje audiencijoje Šventasis Tėvas priminė, kad Sinodo Tėvai, kaip tokiais atvejais įprasta, jam įteikė išvadų tekstą (Relatio Sinodi Finalis), kurį jis leido paskelbti viešai ir kuris dabar plačiai aptariamas. Pats popiežius Pranciškus minėtoje audiencijoje pabrėžė, kad jis tų išvadų dar nenori vertinti, nes turi gerai apsvarstyti.

Sprendimas priklauso Popiežiui

Dabar „Relatio Sinodi“ labai plačiai, dažnai paviršutiniškai ir ideologiškai aptariamas, bandant nuspėti ar spekuliuoti, kas Vyskupų Sinodo asamblėjoje „laimėjo“, nes, anot tų komentatorių, vykusiose diskusijose išryškėjo progresyvieji bei konservatyvieji Bažnyčios hierarchai, kurie tarsi laikėsi nesutaikomų pozicijų sudėtingais šiuolaikinės šeimos sielovados klausimais. Ta proga svarbu pabrėžti, kad didele balsų dauguma priimtas išvadų tekstas nėra Bažnyčios magisteriumo dokumentas, o tik Sinodo tėvų pateikti siūlymai popiežiui Pranciškui, į kuriuos jis savo nuožiūra gali atsižvelgti (ar neatsižvelgti, pataisyti, papildyti ir pan.) rengdamas tikrą baigiamąjį asamblėjos dokumentą – Posinodinį apaštalinį paraginimą. Juk per pastaruosius penkis dešimtmečius nuo 1965 metų, kai popiežius palaimintasis Paulius VI įkūrė Vyskupų Sinodą, įvyko apie trisdešimt įvairaus lygio (eilinių, neeilinių, ypatingųjų) jo asamblėjų, kuriose buvo daugybė pasisakymų su reikalinga ganytojų kolegialumo raiška. Tačiau pagrindinis visų tų Vyskupų Sinodo asamblėjų magisterinis paveldas yra popiežių paskelbti Posinodiniai apaštaliniai paraginimai, pavyzdžiui, šv. Jono Pauliaus II 1981 metų „Familiaris Consertio“, kuriais privalu remtis. Dabar, su dideliu susidomėjimu aptariant įvairius pastarojo Sinodo tėvų pasisakymus (jų asmenines nuomones) bei patį „Relatio Sinodi“, reikia kantriai laukti Šventojo Tėvo posinodinio apaštalinio paraginimo, kurį jis, padedamas praėjusioje asamblėjoje išrinktos tarybos, parengs per kelis mėnesius.

Jis dar ateis

Kun. Vytenis Vaškelis

Jis – šlovingasis Dievo Sūnus, Jam viskas priklauso ir Jis viską valdo. Jis visada yra su mumis ir mes esame Jame. Net ir tada esame Jėzaus nuosavybė ir nebepriklausome patys sau (1 Kor 6, 19–20), kai apie tai nesusimąstome. Bet žmogui vengti galvoti apie tai, ką dėl mūsų padarė Kristus, tai – savo netikėjimo bombomis sprogdinti išganymo tiltą, kuris yra vienintelis visų mūsų išsigelbėjimo inkaras. Jėzaus kančia, mirtis ir prisikėlimas iš numirusių yra egzistencinis Šventosios Dvasios šauksmas, tyloje mus kviečiantis apsispręsti ir sugrįžti pas Tėvą. Tačiau tai gali būti tarsi beviltiškas pasiklydusio piligrimo šauksmas tyruose, jei nebus deramo atsako. Jei pasaulio tuštybių mugės įtaka kaip gaivališka jėga įsiveržia į individo širdį ir ją apraizgo neišsipildančių vilčių voratinkliais, jis tampa savo netikrojo „aš“ tarnystės įkaitu, kuris gyvenimo finiše rizikuoja patirti gėdingą bei lemtingą fiasko.