Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Gyvieji ir mirusieji...

Žvakučių akcija „Sielų upė“ Kaune Mantauto PATAŠIAUS („Lietuvos rytas“) nuotrauka

Vilniuje, Aukų gatvėje, prie buvusio KGB pastato, kur buvo kankinami žmonės, deportacijų aukoms skirtas paminklas jau prieš Vėlines buvo papuoštas Politinių kalinių sąjungos vadovų pastangomis

Vėlinės... Žvakių šviesos kapinėse... Tai – nuostabus mūsų tautoje išlikęs mirusiųjų atminimo paprotys ir tradicija. Jo turbūt neturi jokia kita tauta. Gal tik mūsų kaimynai lenkai tai išlaikė.

Nors gyvenimo rūpesčių ir nelaimių prislėgti, ir mes, keli giminaičiai, jautėme pareigą Vėlinių išvakarėse aplankyti mano gimtojo Pajevonio, Vilkaviškio ir Romainių (prie Kauno) kapines. Į Pajevonį nuvežti pasisiūlė Didžiojoje Britanijoje laikinai dirbanti giminaitė, irgi norėjusi aplankyti savo močiutės bei tetos kapus. Gaila, dėl ligos negalėjo vykti pusbrolis – jo mama ir tetos bei dėdė irgi ilsisi Pajevonio kapinėse. Kelionė iš Kauno į Suvalkijos pakraštyje esantį Pajevonį, mano gimtinę, kur palaidoti mano seneliai, tetos, dėdės, kiti artimesni ar tolimesni giminaičiai, užtruko, nes nemažai laiko užėmė ir visokie pasirengimai. Vis dėlto beveik laiku suspėjome į ant kalno, kapinių apsuptyje, esančioje Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje jau prasidėjusias šv. Mišias, tik pamokslo, skirto Visų Šventųjų šventei, jau negirdėjome, bet užtat išklausėme gražią klebono kun. Franco Kuklio padėką už pagalbą tvarkant bažnyčios aplinką, vidų ir kitus gerus darbus. Jis padėkojo „arti 80 metų į pagalbą atėjusiam jaunimui“ iš Šakių, Būdviečių, Trilaukio kaimų. Apsidžiaugėme išgirdę Trilaukio kaimo pavadinimą. Tai – mano a.a. Mamytės gimtasis kaimas. Klebonas su humoru kalbėjo apie „naujuosius“ papročius Vėlinių išvakarėse (mintyje, tikriausiai, turėdamas iš užsienio mums atneštą svetimą helovyną, vietoj kurio tikriausiai turėtume labiau prisiminti Užgavėnių tradicijas), kurie gali mus privesti net prie savižudybių, paragino bet kokį spiritizmą vyti šalin.

Nuėję prie mums brangių mirusiųjų iš a.a. Mamytės pusės kapų, tvarkėme juos šluodami gausiai prikritusius lapus, pasodindami naujų gėlių, o paskui uždegėme žvakes ir pasimeldėme. Atėjo ir kiti giminaičiai, pakalbėjome – pasirodo, šiose kapinėse jie aplanko net ne prosenelių, bet ir pro... proprosenelių kapus. Nuėjome prie mano a.a. Tėčio tėvų kapo – prie jau degančios žvakės pridėjome savo atvežtąsias, padėjome gėlių, pasimeldėme. Grįžus prie a.a. Mamos seserų ir brolio kapų, netikėtai užkalbino pajevoniškis Apolinaras, aktyviai dalyvaujantis „Gražupio“ ir Vilkaviškio kultūros centro ansambliuose, tik vieneriais metais vyresnis už mane, bet prisimena mano a.a. Tėtį, dirbusį ir Pajevonyje, ir Gražiškiuose vargonininku. Apolinaras iškart įdomiai prakalbo: „Kaip būtų gerai, kad žmonės taip ir gyventų gražiai, kaip dabar visi puošia kapus“. Išties graži mintis: kad taip gražu būtų mūsų gyvenime, kad nesivaidytume vieni su kitais, kad nekerštautume... Juk daug pykčio, neapykantos išliejama tarpusavio nesutarimuose, netgi teismuose, ypač kai pasinaudodami spauda niekšingi žmonės užpuola kitą, savo artimą, buvusį bendradarbį, įžeidžia, niekina ar šmeižia, o paskiau, sulaukę net menkesnio atsako, paduoda į teismą. Kiek tada išleidžiama pinigų tai vadinamajai teisėtvarkai paremti, lyg ji storuose kodeksuose surastų „teisingumą“. Ne teisingumo ji ieško, o metodų dar labiau nuskriausti žmones baudomis, nualinti juos, atimant sunkiai uždirbtus pinigus. Ar netampame besivaidijančiųjų tauta, kai ginčus sprendžiame teismuose?

Grįžome pro Vilkaviškį. Iškart užsukome pas mano seserį, kuri su vaišėmis laukė mūsų. Atėjo abu sesers sūnūs su savo „antrosiomis pusėmis“, pabendravome. Sesuo apgailestavo, kad susirgo ir neatvažiavo pusbrolis – jis labai šnekus, turi puikią atmintį. Besikalbant ir besivaišinant iš netoliese esančios senosios bažnyčios girdėjosi Vilkaviškio klebono giedamos giesmės – kai kurių Lietuvos rajonų centruose dar laikomasi senųjų tradicijų. Į kapines vykome, kai jau buvo tamsu. Net pasiklydome plačioje žvakių šviesoje paskendusioje kapinių erdvėje. Čia prie savo tėvų ir sesutės kapo padėję gėlių pasimeldėme. Bet vėl teko vykti – laukė kelionė namų link.

Privažiavę Kauno centrą, Laisvės alėjoje pamatėme puikų reginį – tarp senųjų liepų nuostabiai gražiai degė žvakių liepsnų takas. Susižavėję tuo reginiu paprašėme mus išlaipinti – juk nepažiūrėti to gražaus vaizdo būtų savotiškas praradimas. Ėjome tuo žvakių šviesų taku, esančiu tarp liepų. Matėme, kaip jis, besitęsiantis, berods, beveik nuo Įgulos bažnyčios, daro gražų posūkį į senamiesčio Vilniaus gatvę, pasiekdamas Arkikatedrą Baziliką. Dar nuostabiau buvo matyti, kaip tiesiog nenutrūkstama srove tarp degančių žvakių eina žmonių būriai, daugiausia jaunimas. Prie Muzikinio teatro pamatėme irgi iš degančių žvakių sudėstytą šio renginio pavadinimą – „Sielų upė“. Džiaugėmės ta sielų upe – naujos tradicijos kryptimi prisimenant ir pagerbiant mūsų visų mirusiuosius. Nuoširdžiai dėkojame jaunimui, sukūrusiam šią tradiciją. Kiek žinome, prieš keletą metų tokią iniciatyvą sugalvojo Vilniaus universiteto Humanitarinio fakulteto studentai. Jaučiame pagarbą tokią tradiciją išradusiems ir įvedusiems. Matydami gausius jaunimo būrius, supratome, kad prie šios tradicijos plėtimo prisideda ir studentija iš kitų Kauno universitetų – iš Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetų.

Žmonos motinos kapą Romainių kapinėse lankėme kitą dieną, per Vėlines. Prisiminėme sunkų jos gyvenimą okupacijos metais, dukrą auginant be tėvo, kuris turėjo palikti Lietuvą, kad nebūtų nukankintas ar palaidotas Sibiro lageriuose.

Tą dieną Romainių kapinės nebuvo labai įspūdingos. Nors žvakės degė, galima sakyti, prie kiekvieno kapo, bet žvakių šviesų taip ryškiai nesimatė. Gal jai sklisti trukdė kapinėse augantys medžiai. Uždegėme žvakutes prie žmonos Mamytės kapo, o ji dar po vieną žvakutę paskyrė savo jaunystės draugui Rudolfui, vos netapusiam sužadėtiniu, jau amžinai besiilsinčiam toli, kažkur Vokietijoje (saugumiečių sužalotą, sovietų valdžia „išleido“ jį pas tėvą, o ten didelėse kančiose ir mirė), bei mūsų pažįstamo, užsienyje dirbančio Ričardo sužadėtinei, su tėvais žuvusiai prieš pat jų vestuves. Kai paskiau pasakėme Ričardui, kad Vėlinių vakarą skyrėme žvakutę ir jo sužadėtinei, jis apsiverkė – toks poelgis jam pasirodė labai taurus, plaukiantis iš lietuvių širdies, ir pasižadėjo būtinai važiuosiąs prie žuvusios sužadėtinės bei jos tėvų kapų ir lietuvišku papročiu uždegsiąs jiems žvakutes. Jam apie Vėlines, jų tradicijas Lietuvoje pasakojo Kęstutis, sunkiai besigydantis po sunkaus sužeidimo, kai buvo apšaudytas tarptautinei komisijai priklausantis nedidelis autobusas Rytų Ukrainoje. Tada trys pareigūnai žuvo iškart, o Kęstutį išgelbėjo Markas, pats šokdamas nuo atskriejančios raketos iš autobuso ir kartu stumdamas Kęstutį. Tik dviese išgelbėti iš viso ekipažo, jie dabar gydomi nepraranda vilties pasveikti, nors jų kūnuose neliko jokio sveiko organo, sveikos kūno dalies. Savo bendradarbiui, netrukus tapusiu jo geriausiu draugu, Kęstutis kalbėdavo apie Lietuvą, verždavosi per Vėlines namo, o vėliau pasakodavo apie Vėlinių paprotį uždegti žvakes, bet kitatautis tada ne viską suprasdavo. Dabar jau pamatęs mūsų tradicijas, žino mūsų papročių pagerbti mirusiuosius prasmingumą. Esant tarp gyvybės ir mirties, išryškėja taurus dvasingumas, ryžtas padaryti kuo daugiau gėrio žemėje. Tai neįsivaizduojamai kilnu ir nuostabu. O vokiečių kilmės Ričardas supranta, kokia graži išlikusi mūsų tradicija, ir pažadėjo kitąmet per Vėlines būtinai apsilankyti Lietuvoje.

Tuoj po Vėlinių sukako 40 metų, kai 1975 metais lapkričio 6-ąją po traukinio ratais žuvo Mindaugas Tomonis – Žmogus iš didžiosios raidės, poetas, filosofas, kovotojas už laisvę. Daugiau nei prieš 40 metų, kai Lietuvai dar nė trupučio nebrėško laisvė, jis buvo apsisprendęs: be jokios baimės rašė į Maskvą reikalavimus suteikti nepriklausomybę Lietuvai, Latvijai, Estijai, reikalavo, kad Šv. Kazimiero bažnyčioje įkurtas ateizmo „muziejus“ būtų panaikintas, o bažnyčia grąžinta tikintiesiems. Dabar Mindaugo atminimą saugo Gediminas Radzevičius, senas dievdirbys, daug kryžių, rūpintojėlių palikęs Lietuvos bažnyčiose (jo sukurtas kryžius stovi ir prie įėjimo į Rasų kapines). Koplytstulpį jis yra sukūręs ir Mindaugo atminimui prie jo gatvės bei pastatęs kryžių žūties vietoje, prie geležinkelio. G. Radzevičius saugo tauraus ir bebaimio poeto ir filosofo atminimą, kaip jo atminimą saugojo ir neseniai, dar šiemet, į amžinybę išėjęs Algirdas Patackas. Piktą lemtį patyrusiam dievdirbiui, sudegus jo dirbtuvėms, kuriose dar sovietiniais laikais dirbo kryžius ir rūpintojėlius bažnyčioms, o nepriklausomybės pradžioje, stengdamasis išmaitinti šeimą (žmoną ir tris vaikus), kūrė verslą, gamindamas namų langus, duris, kitus namų statyboms reikalingus dalykus, tai buvo didelė nelaimė. Visai gausiai jo šeimai, patekusiai į skurdą ir neviltį, paramą teikė Juozas Šeškevičius, kvalifikuotas teisininkas, nuoširdžiai padėjęs ne žodžiais, bet darbais. Tokie žmonės yra mūsų tautos siela, nors jie dažniausiai negirdimi, nepagerbiami, neįvertinami, bet jų įnašas į dvasinį tautos gyvenimą neįkainojamas. Taip Mindaugas Tomonis pajėgė sujungti taurius žmones net po savo žūties. Kai jis žuvo, iškart buvo galvojama, kad nužudė KGB įpareigoti galvažudžiai. Tačiau galėjo būti ir kitaip – iškankintas psichiatrų (kurie ir dabar dar vaikščioja su pakelta galva, nes žino savo nebaustinumą) jautrus poetas (jam tada buvo tik 35-eri), visa savo siela ir esybe be jokios baimės stojęs prieš imperijos pamatus, po kankinimų psichikos „gydyklose“, galėjo ir nusižudyti – juk jo patirtas dvasinis skausmas dėl tautos priespaudos buvo sunkiai išgyvenamas, netgi žymiai sunkiau, nei fizinis skausmas. Taip buvo sunaikinta talentinga asmenybė. M. Tomonis buvo pagerbtas žūties 40-mečio dieną, lapkričio 6-ąją, Vilniuje, Signatarų namuose, susirinkusių jį pažinojusių ar apie jį žinojusių žmonių (pagal turimą informaciją, M. Tomonis bus pagerbtas ir Kaune, Karininkų ramovėje, tai turėtų būti šiandien, lapkričio 13-ąją – red. pastaba).

Lankydamas kapus prisiminiau savaitę iki Vėlinių matytą gėlėmis ir degančiomis žvakėmis papuoštą okupacijos aukoms skirtą paminklą Vilniuje, Aukų gatvėje, prie buvusio KGB pastato. Kaip gražu, kad yra nors keletas žmonių, pagerbiančių mūsų nukankintus ar nužudytus tautiečius. Kai Vilniuje einame pro buvusius KGB „rūmus“, kuriuose įsikūrusios įvairios teisminės institucijos, pažiūrėkime į to niūraus, kraupaus pastato sieną – joje ant kiekvieno sienos blokelio iškaltos pavardės tų, kurie buvo sušaudyti, nukankinti, užkapoti kirviais žiaurios okupacijos 1945–1947 metais. Ne todėl, kad jie buvo kažkokie žydšaudžiai, kaip apie lietuvių tautą nori įteigti mus niekinti norintys keli atskalūnai ir svetimtaučiai, bet už tai, kad jie kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Nulenkime galvas prie šios sienos, primenančios nukankintuosius. Tai bus mūsų pagarba žuvusiems už tėvynę. Tai bus mūsų atodūsis už visus, kurie gyveno ir mirė dėl mūsų mažo krašto, vadinamo Lietuva.

Edvardas ŠIUGŽDA

Autoriaus nuotrauka

© 2015 „XXI amžius“