|
Ir Kėdainių krašte degino nekaltus žmones
Apie prieš 70 metų Ruseinių kaime, buvusioje Mato Mažeikos sodyboje, NKVD-NKGB sudegintus lietuvius vyrus, moteris ir vaikus
Ignas Meškauskas
Lapkričio 4-oji liūdna sukaktis Kėdainių krašte. Prieš 70 metų su žmonėmis sušaudyta ir sudeginta sodyba Ruseinių kaime. Pagal spaudoje paviešintus faktus žinoma, kad 1992 m. lapkričio 9 d. Lietuvos generalinėje prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla., kurią tyrė Kėdainių prokurorė Laima Šablevičienė. Parengtinio tardymo metu nustatyta, kad 1945 m. lapkričio 4 d. Kėdainių rajone, Ruseinių kaime, buvusioje Mato Mažeikos sodyboje NKVD-NKGB kariškiai sušaudė, sudegino 1718 vakaroti susirinkusių lietuvių, iš jų šešias moteris, penkis vaikus: Juškevičių Tadą, g.1925 m., Jankauską Jurgį, g. 1905 m., Kerzą Vladą, Stokį Juozą, Šarą Kazį, asmenį pravarde Lapiukas; vaikus: Mažeiką Albiną, g. 1929 m., Mažeiką Izidorių, g. 1932 m., Mažeiką Viktorą, g. 1934 m.; moteris: Jasaitytę Genovaitę, g. 1927 m., Kielytę Genę, Mažeikienę Marijoną, g. 1891 m., Mažeikaitę Bronę, g. 1926 m., Mažeikaitę Genovaitę, g.1923 m., Stokienę Stefą, g. 1918 m. Nužudymo planą parengė ir jo įgyvendinimui vadovavo Justinas Rugienis, g. 1909 m. Vilkaviškyje, tuo metu ėjęs LSSR NKGB Kėdainių apskrities viršininko pareigas, NKVD-NKGB Kėdainių apskr. operatyvinės grupės viršininkas majoras Todesas Danielius ir Teodoras Krutkis, sovietų užverbuotas slapyvardžiu Kibirkštis, kuris betarpiškai dalyvavo nužudymo operacijoje. Paruoštą žudynių planą įvykdė 4-osios divizijos 298 šaulių pulko 2-ojo šaulių bataliono kulkosvaidininkų būrys, vadovaujamas leitenanto Bobilovo, kurio kitų duomenų ir gyvenamosios vietos nustatyti nepavyko. Iš turimų dokumentų matyti, kad minėta operacija buvo rengiama tiksliniam žudymui. Slaptose J. Rugienio ataskaitose vadovybei neminima, kiek čekistinės operacijos metu buvo nužudyta vaikų. Dalyvausiančių partizanų sulaikymas, jų nuteisimas pagal to meto įstatymus svarstomas nebuvo, vienintelis minimas tikslas sunaikinti. Nužudytieji įvardijami kaip banditai ir banditų padėjėjai. Po žudynių į Kėdainių turgaus aikštę buvo atvežti septyni vyrų kūnai, o moterų ir vaikų kūnai buvo sudeginti kartu su sodybos statiniais. Nužudytieji išlikusiuose archyviniuose dokumentuose įvardijami pavardėmis, vardais arba pravardėmis, net nežinomi jų tikrieji duomenys, tačiau visi vienareikšmiškai įvardijami kaip banditai ir jų padėjėjai, taip norint pateisinti beprasmišką lietuvių žudymą. Nors buvo nužudyta 17 asmenų, bet dokumentuose rodomi tik septyni nužudytieji asmenys, nežinant, ar jie priklausė kokiai nors politinei grupei, sektai ar buvo partizanai, tik aišku, kad jie lietuviai, kurie kareiviams nekėlė jokio pavojaus. Likęs gyvas Ferdinandas Dzikas, taip pat agentas T. Krutkis parodė, kad iš to namo niekas nešaudė. Analizuojant dokumentus, randama melagingų teiginių: ginklų buvimas Mažeikos sodyboje, nurodant, kad jie sudegė, nors jokių ginklų paimta nebuvo, minimas atsišaudymas iš Mažeikos sodybos, prieštaraujant T. Krutkio ir F. Dziko parodymams, tai, kad į namą buvo atėję partizanai, nors tai neigia ir agentas T. Krutkis. Apšaukus vyrus partizanais, o moteris ir vaikus sudeginus, nebūtais pavojais bandoma pridengti tikslingą, sąmojingą žudynių faktą, užtikrinant naikinimo politikos moralumo faktą. Visiškai aišku, kad gausus ginkluotas būrys laisvai turėjo galimybę suimti gyvus, drauge ir partizanus, jei tokių čia buvo. Tačiau kaip matyti iš byloje surinktos medžiagos, tai nebuvo svarstyta, o tik kalbama apie signalo davimą, po kurio pradėta šaudyti ir tai dar kartą įrodo, kad operacijos tikslas buvo fizinis sunaikinimas.
Iš archyvinių dokumentų matyti, kaip buvo rengiama ir vykdoma nužudymo operacija. Pirmiausia apžiūrėta vietovė, po to vežimuose po šienu ir šiaudais vežami kareiviai. Veikdamas pagal instrukciją agentas T. Krutkis dieną nuėjo pas Matą Mažeiką, pasitikrinti situaciją. Mažeikų sodybos gyventojai buvo bendraujantys visų mėgiamas kiemas, gražios dukterys, kur kaimynai rinkdavosi pabendrauti, pasidalinti naujienomis. Tai patvirtino apklausti liudytojai Elena Rameckienė, Laimutė Ragauskienė, Marijona Gaurilčikienė, Elena Skeivienė, Marytė Kaspravičienė. Tą vakarą po Vėlinių susirinkę kalbėjo apie partizanų netektis, vaišinosi naminiu alumi, bendravo. Tai buvo paprasti kaimiečiai, daugelis neturtingi žmonės, kurie, be abejo, užjautė partizanų vargą ir žūtį, kaip ir visa Lietuva, nes kitaip miškų bunkeriuose be vandens ir duonos, partizanai dešimtį metų nebūtų išsilaikę. Apklaustas liudytojas Ivanas Kovalenka, parodė, kad pamatęs gulinčius ant grindinio darbiniais drabužiais be trispalvių ant rankovių pažįstamus, kurie nebuvo jokie partizanai, nustebo. Staiga žuvusieji dingo, bet artimieji, būdami kalti be kaltės, nedrįso savųjų ieškoti. Kam jie galėjo skųstis, būdami be savos valstybės, be savo namų?
Iš T. Krutkio paaiškinimo matyti, kad jis 1945 metais iš partizano tapo saugumo agentu ir jam buvo pavesta įsiskverbti į Lietuvos partizanų būrį, kaip jis nurodo, į banditų gaują. Paaiškino sužinojęs, kad pas Mažeikas partizanai susirinks pagerbti žuvusiųjų, ir apie tai pranešė saugumo viršininkui J. Rugieniui ir inspektoriui Simsonui. Nutarta, kad T. Krutkis eis pas Mažeiką tada, kai jo namuose susirinks partizanai, paskui išėjęs duos signalą, padainuodamas. T. Krutkis teigia, kad atėjo keturi ginkluoti partizanai bei partizanų ryšininkai, buvo dar 1011 žmonių. Nurodė, kad buvo laukiamas Dalbokas ir jo būrio partizanai, bet jie neatvyko. Nesulaukęs Dalboko ir jo vyrų, apsimetęs girtu, T. Krutkis išėjo į lauką pasitarti su pasaloje laukusiu NKVD karininku Simsonu, kuriam norėjo pasakyti, kad Dalboko dar nėra, tačiau uždainavo, po to kareiviai, vadovaujami leitenanto Bobilovo, pradėjo šaudyti į Mažeikos namą. Pasirodo, kad jis šaukė NKVD kareiviams nešaudyti, bet jo niekas neklausė. Šaudyta padegamomis kulkomis. Iš namo niekas neatsišaudė. Girdėjo, kad vyrų lavonus iš namo įsakyta ištraukti, o moterų lavonai sudegė, nors pats to nematė.
Neabejotiną genocido faktą patvirtino likęs gyvas Ferdinandas Dzikas. Jis sakė, kad 2223 valandą pasipylė šūviai. Į Mažeikos namą šaudė iš dviejų pusių. Iššliaužęs į lauką girdėjo rusų kalba šaukiant ugnis. Matė, kaip pribėgę kareiviai mėtė į vidų granatas, girdėjo pavienius šūvius, matė, kaip kareiviai padegė kitus pastatus. Sužeistas, pabėgęs į Suvalkiją, F. Dzikas bijojo pažiūrėti į savo kraštą.
Pirmoji į gaisravietę atėjo kaimynė Stasė Dzikienė. Pakraupo apdegę, sudegę savi žmonės. Apie motiną susispietę trys vaikai. Albinuką pažino iš dryžuotų kelnyčių. Nusigandau ir daugiau nėjau, sakė S. Dzikienė.
Izidoriuko klasės draugė Birutė Vazgienė prisimena, kaip mokytoja uždavė vaikams nurašymą iš knygų. Izidoriukas pasirinko Saulėleidį, bet į mokyklą nebeatėjo. Mokytoja Zofija Jasaitienė skaitė tą tekstą, ir didelės ašaros riedėjo jos skuostais.
Ruseinių tragedija yra nustatytas faktas, kad SSSR vykdė genocidą prieš lietuvių tautą. Jo objektas buvo politinė ir nacionalinė lietuvių gyventojų grupė. Siekis tyčia, su konkrečiai apibrėžtu tikslu fiziškai sunaikinti gyventojus, priklausančius politinei nacionalinei grupei, leidžia asmenų veiką kvalifikuoti pagal BK 99 str. genocidas.
Byloje konstatuota, kad Teodoras Krutkis, Justinas Rugienis, Danielius Todesas yra mirę, ir byla nutraukta jiems mirus.
Iš Mažeikų sodybos, kur žmonės gimė, tuokėsi, dirbo ir meldėsi, krykštavo vaikai, liko pamatai, krauju ir ašaromis pasruvę akmenys. Iš gausios šeimos neliko palikuonių vaikų, vaikaičių, provaikaičių, tik pušų ošimas palydi skubantį laiką.
Lapkričio 7 dieną už žuvusius Josvainių bažnyčioje klebonas kun. Edvinas Rimavičius aukojo šv. Mišias, ant bendro šešių moterų ir penkių vaikų kapo padėta gėlių, Mažeikų sodyboje vyko sudegintųjų pagerbimas.
© 2015 XXI amžius
|