Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Sinodas buvo malonės metas

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyvių grupe eina į posėdį. Šalia Šventojo Tėvo dešinėje – kardinolas Audrys Juozas Bačkis

Šventasis Tėvas eina aukoti Vyskupų Sinodo uždarymo šv. Mišių

Vyskupų Sinodo dalyvis susipažįsta su išvadų dokumentu (relatio finalis), kuris buvo priimtas balsavimu

Popiežius Pranciškus sako baigiamąją Vyskupų Sinodo asamblėjos kalbą

Taip popiežius Pranciškus įvardijo neseniai pasibaigusią Vyskupų Sinodo asamblėją, kurioje iš viso pasaulio susirinkę ganytojai svarstė aktualią temą „Šeimos pašaukimas ir misija Bažnyčioje ir šiuolaikinėje visuomenėje“. Kalbėdamas apie tai lapkričio 4 dieną vykusioje savaitinėje trečiadienio bendrojoje audiencijoje Šventasis Tėvas priminė, kad Sinodo Tėvai, kaip tokiais atvejais įprasta, jam įteikė išvadų tekstą (Relatio Sinodi Finalis), kurį jis leido paskelbti viešai ir kuris dabar plačiai aptariamas. Pats popiežius Pranciškus minėtoje audiencijoje pabrėžė, kad jis tų išvadų dar nenori vertinti, nes turi gerai apsvarstyti.

Sprendimas priklauso Popiežiui

Dabar „Relatio Sinodi“ labai plačiai, dažnai paviršutiniškai ir ideologiškai aptariamas, bandant nuspėti ar spekuliuoti, kas Vyskupų Sinodo asamblėjoje „laimėjo“, nes, anot tų komentatorių, vykusiose diskusijose išryškėjo progresyvieji bei konservatyvieji Bažnyčios hierarchai, kurie tarsi laikėsi nesutaikomų pozicijų sudėtingais šiuolaikinės šeimos sielovados klausimais. Ta proga svarbu pabrėžti, kad didele balsų dauguma priimtas išvadų tekstas nėra Bažnyčios magisteriumo dokumentas, o tik Sinodo tėvų pateikti siūlymai popiežiui Pranciškui, į kuriuos jis savo nuožiūra gali atsižvelgti (ar neatsižvelgti, pataisyti, papildyti ir pan.) rengdamas tikrą baigiamąjį asamblėjos dokumentą – Posinodinį apaštalinį paraginimą. Juk per pastaruosius penkis dešimtmečius nuo 1965 metų, kai popiežius palaimintasis Paulius VI įkūrė Vyskupų Sinodą, įvyko apie trisdešimt įvairaus lygio (eilinių, neeilinių, ypatingųjų) jo asamblėjų, kuriose buvo daugybė pasisakymų su reikalinga ganytojų kolegialumo raiška. Tačiau pagrindinis visų tų Vyskupų Sinodo asamblėjų magisterinis paveldas yra popiežių paskelbti Posinodiniai apaštaliniai paraginimai, pavyzdžiui, šv. Jono Pauliaus II 1981 metų „Familiaris Consertio“, kuriais privalu remtis. Dabar, su dideliu susidomėjimu aptariant įvairius pastarojo Sinodo tėvų pasisakymus (jų asmenines nuomones) bei patį „Relatio Sinodi“, reikia kantriai laukti Šventojo Tėvo posinodinio apaštalinio paraginimo, kurį jis, padedamas praėjusioje asamblėjoje išrinktos tarybos, parengs per kelis mėnesius.

Kai kurias svarbias pastabas popiežius Pranciškus, dalyvavęs visuose bendruose nuo spalio 4 iki 25 dienos vykusios Vyskupų Sinodo asamblėjos posėdžiuose (generalinėse kongregacijose) bei atidžiai klausęsis dalyvių pasisakymų, padarė baigiamojoje susitikimo kalboje. Jas verta apžvelgti, kadangi atspindi Šventojo Tėvo mokymą apie gailestingumo prioritetą šeimos sielovadoje bei atvirumą dėl kai kurių prieštaringų tendencijų, kurios apsunkina reikalingą „žengimą pirmyn“ Bažnyčios evangelizacinėje misijoje. Spalio 24-osios, šeštadienio, vakarą baigdamas paskutinį asamblėjos posėdį bei padėkojęs jos dalyviams ir visiems prisidėjusiems (net ir malda pasaulio parapijose) prie sėkmingo susitikimo Vatikane vyksmo, jis kėlė klausimą, kokią reikšmę turi šeimai ir tikinčiųjų bendruomenei šis unikalus Sinodas.

Juk kalbama apie dvi pamečiui, 2014 ir 2015 metais Popiežiaus sušauktas Vyskupų Sinodo asamblėjas, kuriose nagrinėta panaši šeimos tema. Net ir tokiu atveju Šventasis Tėvas pripažino, kad tuose susitikimuose negalėjo būti aprėpti visi su šeimos gyvenimu ir pastoracija susiję klausimai su įvairiais jų aspektais. Tiesiog tai buvo siekis į juos naujai pažvelgti Evangelijos ir Bažnyčios tradicijos bei tūkstantmetės istorijos permainų šviesoje. Visiškai nekeliant abejonių dėl magisteriumo nuostatų tikrumo ir nekeičiamumo, buvo bandoma pagyvinti pastoracinę viltį dėl daugeliu atvejų krizėje atsidūrusio šeimos gyvenimo perspektyvų. Atviras požiūris į šiuolaikinei šeimai ir santuokai iškilusius sunkumus bei pavojus tikėjimo šviesoje įgalina rūpestingai ištyrus ieškoti efektyvių sielovadinių sprendimų, užuot iš bailumo slepiant galvas smėlyje, aiškino popiežius Pranciškus.

Žvelgti Dievo akimis

Regint dabartinį „sekso kultą“, daugybę skyrybų, visą jų dramatiškumą, ypač vaikams, ir bandymus įteisinti amoralų sanguliavimą (vadinamąją partnerystę) bei išsigimėlišką homoseksualų „santuoką“, pastarųjų Vyskupų Sinodo asamblėjų užduotis buvo patvirtinti ir atnaujinti Bažnyčios raginimą, kad būtų vertinama šeima, pagrįsta vyro ir moters sakramentinės santuokos vienove ir neišardomumu, kaip tvirčiausiu visuomenės ir žmogiškosios gyvybės pamatu. Susitikimuose buvo galima girdėti tokius ganytojų aiškinimus ir klausytis šeimų liudijimų, dalinantis savųjų regionų patyrimu, rūpesčiais ir viltimis minėtų iššūkių akivaizdoje. Šventasis Tėvas sakė, kad tokiu būdu stengtasi parodyti Katalikų Bažnyčios gyvybingumą, nes ji drąsiai siekia išjudinti apsnūdusias sąžines ir nelieka nuošalyje, nesibijo susitepti rankų, dalyvaudama atvirose diskusijoje apie visas šeimos gyvenimo problemas. Nėra tokių klausimų, dėl kurių nebūtų galima kalbėtis, tačiau svarbu žvelgti Dievo akimis į šiandienos realijas ir atitinkamai jas interpretuoti. Taip būtų kurstoma tikėjimo liepsna, kuri ir šioje prieštaringoje epochoje, paženklintoje nusivylimu, socialine, ekonomine ir moraline krize bei stiprėjančiu pesimizmu, galėtų apšviesti žmonių širdis. Asamblėjose vykusios diskusijos patvirtino, kad Evangelija ir Bažnyčios mokymas labiau lieka gyvybingas amžino naujumo šaltinis, visiškai priešingas tiems, kurie norėtų tą mokymą paversti doktrina, negyvu akmeniu, kuris tik būtų smerkiančiai svaidomas į kitus. Su būdingu poleminiu atvirumu, bet neminėdamas konkrečių pavyzdžių, popiežius Pranciškus priekaištavo tiems hierarchams, kuriems trūksta jautrumo ir kurie laiko uždarę širdis, tarsi slapstydamiesi už griežtų magisteriumo nuostatų, bet neieško naujų kūrybinės saielovados būdų. Gal ir iš gerų intencijų jie, lyg sėdėdami Mozės krasėje (užimdami neklystančio mokytojo poziciją; plg. Mt 23, 2), iš aukšto bei paviršutiniškai teisia šeimas jų sunkiose situacijose, nerodydami reikiamo išmintingo sielovadinio gailestingumo ir supratimo.

Žinoma, ganytojai yra pašaukti dėti pastangas tiesai nustatyti, įvertinti šeimų gyvenimo problemas per Bažnyčios ir Evangelijos mokymo prizmę, kad ištaisius klaidas būtų atstatyta gerovė ir darna. Tačiau popiežius Pranciškus priminė, jog reikia gerai įsisąmoninti, kad mūsų Bažnyčia pirmiausia yra neturtėlių dvasioje ir atleidimo siekiančių nusidėjėlių Bažnyčia, o ne vien tik teisiųjų ir šventųjų Bažnyčia. Taip pat juk ir Kristus yra aiškiai nurodęs, kad atėjo gelbėti ne teisiųjų, bet silpnųjų ir nusidėjėlių. Pagaliau ir šventieji nebūtų tokiais tapę, jei nebūtų pripažinę savo nuodėmingumo ir nesistengę dvasiškai tobulėti atgailoje. Kaip tik toks kiekvienam krikščioniui svarbus kaltumo pojūtis (išskyrus nekaltai pradėtąją Švč. Mergelę Mariją), yra pagrindas atleisti ir siekti atleidimo bei gailestingumo. Tai yra prielaida visų šeimos ir santuokos žaizdų užgydymui visoje Dievo vaikų žmogiškosios valios laisvėje, kurią labai svarbu apginti. Šį mokymą svarbu perteikti tikinčiųjų bendruomenėms kūrybingai, išvalant jį nuo rūdimis apsinešusios archajiškos ar paprasčiausiai nesuprantamos kalbos. Taip aiškindamas Šventasis Tėvas pasidžiaugė, kad jo sušauktų Sinodo asamblėjų kelyje laisvai, nors kartais ir ne visada tinkamais būdais (deja, neišvengta abipusių kaltinimų bei įvairių „sąmokslo teorijų“ iškėlimo, kurį dar labiau paaštrino žiniasklaidoje pasirodę paviršutiniški komentarai) pagyvino ir praturtino dialogą tiek sielovadine, tiek ir teologine prasme.

Vengti reliatyvizmo pavojų

Šie svarstymai, anot popiežiaus Pranciškaus, atskleidė ir XXI amžiaus Bažnyčios gyvybingumą, kai nenaudojant iš anksto parengtų formuluočių, ji semiasi iš neišsenkančio Evangelijos gyvojo vandens šaltinio, kad pagirdytų tiesos ištroškusių žmonių širdis. O įvairių nuomonių, žinoma, visiškai neginčijant pačių dogminių klausimų, sankirta yra visiškai natūrali, kadangi dabar Katalikų Bažnyčia tapo tikrai globalinė su šimtais milijonų tikinčiųjų, kurie gyvena labai skirtingų kultūrų ir civilizacijų regionuose, kuriuose pastoracinė patirtis gali būti labai skirtinga. Ir tai, kas vieno žemyno vyskupams gali atrodyti kaip normalus dalykas, kito kontinento ganytojas tai priims kaip keistumą ar papiktinimą. Arba tai, kas vienoje visuomenėje laikoma teisės pažeidimu, kitur gali būti suprantama kaip visiškai akivaizdi nuostata; kai vienur kažkas suvokiama kaip sąžinės laisvės raiška, kitur gali būti priimta kaip moralinis pakrikimas. Todėl tokioje kultūrų bei civilizacijų įvairovėje pripažįstant kiekvienos jų vertingumą, vėl tampa aktualus XX amžiaus pabaigoje akredituotas neklystamo Bažnyčios mokymo inkultūracijos procesas. Popiežius Jonas Paulius II šį dalyką iškėlė kaip tik neeilinėje 1985 metų Vyskupų Sinodo asamblėjoje, kurioje buvo aptariami prieš du dešimtmečius pasibaigusio Vatikano II Susirinkimo sprendimų įgyvendinimo klausimai. „Šiandienos šeimų sielovadoje bendrųjų krikščionybės nuostatų integravimas į įvairias tautines kultūras nesusilpnino tikrų vertybių, bet praturtino jų galią ir tapatumą“, – aiškino popiežius Pranciškus baigiamojoje praėjusios Vyskupų Sinodo asamblėjos kalboje. Tos adaptuojamos vertybės lieka nepakitusios, bet greičiau perkeičia pačias kultūras ir per naująją evangelizaciją jas išgrynina, apvalo nuo naujosios pagonybės apraiškų. Tai labai svarbu pabrėžti, kadangi per atnaujintą Evangelijos skelbimą reikia prigimtinę šeimą apsaugoti nuo šiuolaikinių ideologijų bei individualistinių išpuolių, kuriuos Šventasis Tėvas vadina ideologine kolonializacija. Iš esmės tai reiškia, jog kai kuriuose regionuose, pirmiausia Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, įsivyravus sekuliarizmui, masonams ir kultūriniam marksizmui, šioje terpėje susiformavusias genderizmo, homoseksualizmo ir agresyvaus feminizmo pažiūras, griaunančias šeimą ir santuoką, bandoma primesti kaip pažangias visai visuomenei.

Kviesdamas ganytojus nepasiduoti tokiems reliatyvizmo pavojams, nejuodinti ir nedemonizuoti vieniems kitų, popiežius Pranciškus priminė artėjančių Gailestingumo metų, kurie bus ypač reikšmingi ir pastoracinam susitelkimui, kontekstą. Reikia drąsiai priimti Dievo gerumą ir gailestingumą, nes jis iškyla aukščiau už visus žmogiškus išskaičiavimus, trokšdamas tik vieno: kad „visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1Tim 2, 4). Šventasis Tėvas pastebėjo, kad Vyskupų Sinodo asamblėja įgalino geriau suprasti, kad tikrieji Bažnyčios mokymo principai yra ne tie, kurie palaiko raidę, bet tie, kurie palaiko dvasią, pirmenybę teikia ne griežtoms formuluotėms, bet žmogui su jam neatlyginamai dovanojama Dievo meile ir atleidimu. Pagaliau juk reikia gerai suprasti, kad dieviškieji įstatymai ir įsakymai, jokiu būdu jų nemenkinant, yra sukurti žmogui (plg Mk 2, 22), o ne atvirkščiai. Šia prasme privaloma žmogiškoji atgaila ir geri darbai, atsiteisiant už padarytas nuodėmes, bei ryžtingos pastangos pasitaisyti yra ne kaina, už kurią galima būtų „nusipirkti“ išganymą, bet dėkingas atsakas Tam, kuris pirmasis mus pamilo ir atpirko savo nekaltuoju krauju, mums dar esant nusidėjėliais, kuris laimėjo mums galimą išganymą, laisva valia pasiaukodamas ant kryžiaus dėl visų. „Ir todėl Bažnyčios pareiga yra ne svaidytis pasmerkimais ir anatemomis (viešas atskyrimas nuo Bažnyčios), bet skelbti Dievo gailestingumą, šaukti į atsivertimą, vesti vyrus ir moteris į išganymą Kristuje“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Nurodęs iškalbingą savo pirmtakų mokymą apie Dievo gerumą ir gailestingumą, jis citavo palaimintąjį Paulių VI, kuris yra pabrėžęs, jog kiekvieno iš mūsų nuodėmės ir atsisukimas į Dievą nugara tik dar labiau suintensyvina Jo meilės liepsną ir troškimą grąžinti mus prie savęs, prie Jo išganomojo plano... Dievas tiesiog laukia dienos, kada mes sugrįžę pasakysime: „Viešpatie, atleisk mums savuoju gerumu“. Ir tokia mūsų atgaila suteiks Dievui džiaugsmą.

Ėjimas gailestingumo keliu

Šventasis Jonas Paulius II pirmojoje savo 1980 metų enciklikoje „Dives in Misericordie“, kuri kaip tik buvo skirta mokymui apie Dievo gailestingumą, aiškiai nurodė, kad „Bažnyčia gyvena autentišką gyvenimą, kad ji išpažįsta ir skelbia gailestingumą... kada ji veda žmones arčiau prie Išganytojo gailestingumo versmės, kurios patikėtine ir dalintoja jai skirta būti“. Popiežius Benediktas XVI yra pripažinęs, kad „gailestingumas yra iš tikrųjų ne tik Evangelijos žinios branduolys, bet ir pats Dievo vardas“. „Kaip tik šiame mokymo apie dieviškąjį gailestingumą sklaidos kontekste pirmiausia reikia suprasti bei priimti ir popiežiaus Pranciškaus toliau vystomą šeimos sielovados evoliuciją“, – sakė pastarojoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje Lietuvos vyskupų konferencijai atstovavęs kardinolas Audrys Juozas Bačkis. „Mes einame gailestingumo keliu, o gailestingumas reiškia atsivertimą, reiškia atleidimą. Einame su šiuo gailestingumu, kad padėtume šeimai“, – kalbėjo ganytojas Sinodo pabaigoje duotame interviu „Vatikano radijui“. Čia kalbama ne tik apie šeimas, kurios yra ištikimos Dievo planui, kantriai įveikdamos sunkumus ir dalindamos savo džiaugsmus, bet ir šeimas, kurios yra pažeistos, kurios negalėjo išsaugoti savo vienybės ir sulaužė sandorą su Dievu. Svarbu, kad visi vertintų Santuokos sakramentą, kuris ne tik reiškia jos neišardomumą („Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“, Mt 19, 6), bet ir nešamą malonę, grindžiamą gailestingumu ir atlaidumu. „Mums svarbu suderinti Bažnyčios mokymą, nuo kurio mes nenukrypsime, su gailestinga sielovada. Viską darykime, kad būtų galima padėti šeimai, palydėti šeimą (su įžvalga ištiriant kiekvieną konkretų atvejį), nesvarbu, kokioje (dramatiškoje) padėtyje ji bebūtų atsidūrusi. Neatstumkime jos. Sielovadinis palydėjimas yra esminis dalykas, ir čia reikia mums visiems atsiversti, būti gailestingiems“, – sakė kardinolas A. J. Bačkis, dalindamasis pasibaigusio Vyskupų Sinodo asamblėjos įspūdžiais.

Tai svarbu ir šeimos gyvenimui, kuris irgi turi būti vis labiau kupinas gailestingumo, atleidimo ir susitaikymo. Minėtoje pirmojoje posinodinėje šeimos katechezei skirtoje lapkričio 4 dienos bendrojoje audiencijoje Šventasis Tėvas sakė, kad „Sinodas atgaivino mūsų viltį, kad gebėjimas atleisti ir prašyti atleidimo taps svarbia šeimos pašaukimo ir misijos dalimi“. Šeimą netgi galima vadinti didžiąja atleidimo vienas kitam mokykla, nes be šito gebėjimo nė viena meilė negali ilgai tęstis, neįmanomas geras ir darnus šeimos gyvenimas. Tokia išugdyta atleidimo praktika ne tik padeda išsaugoti šeimos vienybę, bet ir visą visuomenę daro geresnę, užtikrina, kad joje būtų mažiau žiaurumo. „Nes jei išmokstame taip gyventi šeimoje, taip pat elgsimės ir už jos ribų, visur, kur tik atsiduriame“, – aiškino popiežius Pranciškus. Visuomenėje, kuri kartais būna labai negailestinga, yra svarbu žinoti, kad yra tokios vietos, kaip šeima, iš kurių mes galime imti atleidimo vienas kitam pavyzdį. Šeimoms išmokstant ir mokant kitus atleidimo, ir visa didžioji Bažnyčios šeima gebės su atnaujinta stiprybe pateikti Dievo atleidimo liudijimą. Taip kalbėdamas popiežius Pranciškus reiškė viltį, kad po kelių savaičių pradedamas švęsti Gailestingumo jubiliejus padės šeimoms iš naujo atrasti abipusio atleidimo lobį ir tai įgalins Bažnyčios šeimą dar stipriau skelbti pasauliui sutaikinančios Dievo meilės veikimą, taip jį darant dar žmogiškesnį.

© 2015 „XXI amžius“