Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Oazė
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Popiežiaus socialinis mokymas ir diplomatija

Apie Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolino pranešimus Latvijoje ir Estijoje

Kardinolas Pietras Parolinas ir Rygos arkivyskupas Zbignievas Stankevičius

Kardinolas Pietras Parolinas su jį priėmusiu Latvijos prezidentu Raimondu Vėjuoniu

Vatikano valstybės sekretorius ir Estijos katalikų vyskupas Filipas Žurdanas (centre) per priėmimą šalies parlamente

Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas su Estijos premjeru Taviu Ryjevu ir užsienio reikalų ministre Marina Kaljurand

Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas, kaip popiežiaus Pranciškaus legatas, dalyvavęs Vilniuje vykusiame Nacionaliniame Gailestingumo kongrese, vėliau aplankė kitas Baltijos valstybes – Estiją ir Latviją. Toje, gegužės 9–13 dienomis vykusioje kelionėje jis aukojo šv. Mišias vietinėse katalikų šventovėse, vizitavo svarbiausias Katalikų Bažnyčios institucijas, pravedė ekumeninius pokalbius su vietiniais protestantais ir stačiatikiais, pagerbė sovietinės okupacijos ir kovų už nepriklausomybę aukų atminimą. Kardinolo P. Parolino susitikimuose su Estijos ir Latvijos valstybių vadovais buvo primintos tų šalių diplomatinių santykių su Šventuoju Sostu atkūrimo 25-osios metinės, istorinis popiežiaus Jono Pauliaus II 1993 metų apaštalinis vizitas. Buvo aptartos aktualios dabartinio Europos ir viso tarptautinio gyvenimo problemos bei didžiulio Šventojo Tėvo moralinio autoriteto indėlis jų sprendimui, atkreiptas dėmesys į artėjantį Baltijos šalių valstybingumo 100 metų jubiliejų (2018-aisiais) ir kvietimas popiežiui Pranciškui ta proga apsilankyti šiame regione.

Plataus susidomėjimo visame katalikiškajame pasaulyje susilaukė Tartu universitete kardinolo P. Parolino darytas pranešimas apie Šventojo Tėvo iniciatyvas, atsiliepiant į dvasinius, socialinius bei politinius iššūkius Europoje (įskaitant padėtį Ukrainoje), ir Rygos universitete vykęs socialinės enciklikos „Laudato Si“ vertimo į latvių kalbą pristatymas. Beje, minėtasis popiežiaus Pranciškaus dokumentas apie integralią ekologiją, saugant mūsų „bendruosius namus“, buvo paskelbtas lygiai prieš vienerius metus, 2015 m. gegužės 24 d. ir neatsitiktinai sutapo su tuometiniu didžiosios Sekminių iškilmės šventimu.

Mindaugas Buika

Prižiūrėti bendruosius namus

Kaip tik šiame kontekste aiškindamas enciklikos „Laudato Si“ mokymą, kardinolas P. Parolinas priminė Apaštalų Darbų pasakojimą apie Šventosios Dvasios atsiuntimą, kai „atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 2, 1–4). Taigi nuoroda, kad Šventoji Dvasia „pripildė visą namą“, kuriame apaštalai buvo susirinkę, atspindi enciklikoje išplėtotą „bendrųjų namų“ sampratą. Šis suvokimas, anot Vatikano valstybės sekretoriaus, skatina prisiimti kiekvieno individualią atsakomybę visos žmogiškosios egzistencijos atžvilgiu, kaip ir bendruomenišką arba kolektyvinę visų atsakomybę subsidiarumo principo pagrindu. Mūsų planeta yra tie Šventosios Dvasios dovanų kupini „bendrieji namai“, ir visa žmonija kaip viena šeima turi atsakingai ja rūpintis. Tačiau šiuo metu, dėl tos atsakomybės stokos, nepaisant tarpusavio sąveiką skatinančio globalinio proceso, tie bendrieji namai patiria didelę žalą ir ne tik gamtos aplinkos atžvilgiu, bet ir socialinėje bei kultūrinėje plotmėje. Tai tarpusavyje susiję, nes, kaip yra nurodęs dar popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje „Caritas in Veritate“, gamtos naikinimas yra artimai susietas su nusistovėjusia kultūra, kuri formuoja žmogiškąją būtį. Todėl ir popiežius Pranciškus daro išvadą, jog kada žmogus skelbia savo nepriklausomybę nuo Dievo ir supančios aplinkos ir nepamatuotai iškelia savo absoliutų dominavimą, mūsų gyvenimo pamatai ima trupėti. Žmogiškoji būtis remiasi keturiais tarpusavyje sąveikaujančiais ryšiais – su Dievu, su artimu, su pačiu savimi ir su gamta. Negebėjimas pripažinti šių keturių bazinių jungčių (ypač pirmosios, kuri dabar sekuliarioje terpėje yra didelė problema) tampa principine kliūtimi bandant radikaliai pakeisti dabartines griaunančias kultūrines ir antropologines nuostatas, aiškino kardinolas P. Parolinas.

Jis pastebėjo, kad enciklikoje „Laudato Si“, ypač pirmajame jos skyriuje, gana detaliai parodoma, kas dabar atsitiko mūsų „bendriesiems namams“, kokie šiandienos iššūkiai. Tuo pat metu Šventasis Tėvas pabrėžia, kad tų namų išsaugojimui yra reikalingas efektyvus visos žmonijos bendradarbiavimas, kad vyktų tikrai integrali ir subalansuota pažanga. Enciklikoje „Laudato Si“ nejaučiamas koks nors pesimizmas, kuris dabar būdingas sekuliariai aplinkai, nes remiamasi tvirtu įsitikinimu, jog „dalykai gali radikaliai keistis“, kadangi „Kūrėjas mūsų neapleidžia, nesitraukia nuo savo meilės plano, nesigaili mus sukūręs“ ir kad „žmonija dar neprarado gebėjimo bendradarbiauti statydindama mūsų bendruosius namus“. Bet tų namų pamatai turi būti pastatyti ne ant biraus ideologinio smėlio, o sąveikaujant su Kūrėju, Jo kūrinija ir kiekvieno savuoju vidumi. Tam reikia atkurti gamtos pusiausvyrą, darną kiekvieno mūsų sielose, pašlijusius santykius su Dievu, įveikti visuomenėje įsivyravusį susvetimėjimą. Iš čia kyla kiekvieno individualios atsakomybės svarba, nes tik jos pagrindu galima atmesti abejingumą šiandienos socialinei nesveikatai, dėl kurios daugelis mūsų patiria vienokias ar kitokias kančias. Ekologinis ir visuomeninio gyvenimo nuosmukis stiprina netikrumo ir nesaugumo pojūtį visame pasaulyje, vyksta socialinių bendrystės ryšių trūkinėjimas, įsigali tai, ką popiežius Pranciškus įvardija kaip „išmetimo kultūrą“, kada atstumiami ar įvairiais pretekstais sunaikinami silpnieji, kurie neduoda „apčiuopiamos naudos“ ar kelia globos rūpesčių pradedant negimusių kūdikių abortais ir baigiant sunkių ligonių ar senelių eutanazija. Tai sukelia bendrąjį gyvenimo prasmės ir sambūvio praradimą, vis didesnį nusivylimą su žlugdančiomis emocinėmis ir mentalinėmis pasekmėmis. Gamtos aplinkos degradavimo tema kelia aštrius klausimus ir dėl mūsų asmeninio gyvenimo būdo, troškimų ir įpročių nevaldymo. Todėl enciklikoje „Laudato Si“ kartu su išvardytais ekologinės krizės bruožais, ypač minima dramatiška klimato kaita. Tai, kaip minėta, yra etinės ir kultūrinės krizės pasekmė, tai dabar išgyvena sekuliarizuota visuomenė, o popiežius Pranciškus atkakliai kviečia į gilų vidinį atsivertimą.

Asmeninė ir bendruomeniška atsakomybė

Asmeninė ir bendruomeniška atsakomybė reikalauja nuoširdžiai pripažinti ir ištaisyti padarytas klaidas, išpažinti nuodėmes, pripažinti ir atsiriboti nuo ydų, netikusių įpročių ir radikaliai atsinaujinti, pasikeisti, kad taptume sveiko susivaldymo skleidėjais ir tikrais Dievo kūrinijos globėjais per integralią ekologiją, teigia Šventasis Tėvas savo mokyme apie „bendruosius namus“. Buvimas tokios saugios pusiausvyros „prižiūrėtojais“ yra didelis kultūrinis, dvasinis ir edukacinis iššūkis, bet kito pasirinkimo, kad išliktume šioje dramatiškoje situacijoje, nėra. Anot kardinolo P. Parolino, reikia remtis prielaida, kad žmogus be aiškios etinės orientacijos rizikuoja pasiduoti gyvenimo būdui, kuris vestų į galutinį susinaikinimą. Kita vertus, žengiant gėrio ir tiesos keliu, atsiveria neribotos galimybės grožio suvokimui ir tinkamam bei pozityviam reagavimui į visus iššūkius.

Tai padrąsindamas, Šventasis Tėvas ryžtingai kviečia nepasiduoti rezignacijai, visada matyti Kūrėjo suteiktą tikslą ir prasmę ir niekada nepamiršti kiekvienam iš mūsų suteikto nepakartojamo žmogiškojo orumo, kurį būtina apginti. Toks yra asmeninio įsipareigojimo veikti, kad būtų pakilta iš krizinės situacijos, pagrindas, tačiau jis nepakankamas. Individualią atsakomybę reikia išplėsti į kolektyvinę erdvę subsidiarumo principo bazėje, kad kiekvienas asmuo per savo socialinę veiklą vietinėje ir nacionalinėje bendruomenėje įsilietų į tarptautinę bendriją ir padėtų spręsti jos globalinius rūpesčius. Šiuo atžvilgiu ypatingas dėmesys turi būti skiriamas pirminiam kolektyvui – šeimai, kurioje, kaip moko popiežius Pranciškus, „pirmiausia išmokstame išreikšti meilę ir pagarbą gyvybei“. Šeimoje kiekvienas iš mūsų gavo integralaus švietimo pradmenis, o jie įgalino darnų augimą asmeninėje brandoje. Šeimoje išmokstama etikos pagrindų: ne tiek reikalauti, kiek reikšti nuoširdžią padėką už tai, kas mums duota, kartu kontroliuojant agresyvumą ir godumą, prašyti atleidimo už įskaudinimą ir žalos darymą. Išmokus paprasto nuoširdaus mandagumo, galima pradėti kurti pagarbos gyvybei ir mus supančiai aplinkai kultūrą.

Šventasis Tėvas aiškina, kad „aplinka yra kolektyvinis turtas, visos žmonijos paveldas ir visų atsakomybė. Jei kas nors turi jos dalį, tai tik tam, kad ji būtų tvarkoma taip, jog tai būtų naudinga visiems. Jei taip nedarome, savo sąžinę apsunkiname kitų egzistencijos neigimu“. Tai, anot kardinolo P. Parolino, gerai apibūdina ir „ekologijos“ sąvoka, susidedanti iš dviejų graikiškų žodžių „oikos“ (namas, būveinė) ir „logos“ (mintis, mokslas), tai etimologiniu supratimu reiškia „namų, gyvenamosios vietovės tyrimą“. Tai išreiškiama rūpestingo veikimo dinamika, kuri integruoja skirtingus „bendrųjų namų“ (žmogiškosios būties) dėmenis: gamtinį, socialinį, etinį, kultūrinį. Toks išplėstas supratimas dabar vis labiau adaptuojamas ir globaliniuose politiniuose debatuose, tarptautiniuose forumuose, vykstančiuose Jungtinių Tautų Organizacijos struktūrose, pavyzdžiui, svarstant tokius pasaulinius projektus, kaip stabilaus planetos tautų bendrijos vystymo iki 2030 metų metmenis. Vatikano valstybės sekretorius aiškino, jog kiekvienu panašiu atveju būtina suvokti, kad veiksmingai įveikiant gamtos aplinkai daromą žalą, pagrindinė užduotis yra kova su skurdu ir etiniu nuosmukiu. Tuose tarptautiniuose procesuose išryškėja artimas ryšys tarp žmogiškosios egzistencijos, aplinkos problemų ir augančios atsakomybės dėl „bendrųjų namų“ gerovės visame kasdieniniame ir praktiniame gyvenime. „Tokios atsakomybės suvokimas turi stimuliuoti kiekvieną iš mūsų atsiriboti nuo išmetimo kultūros ir su visu rimtumu skatinti globos kultūrą, kuri persmelktų visą visuomenę“, – rašo popiežius Pranciškus enciklikoje „Laudato Si“.

Išsaugoti civilizacijos šaknis

Norisi aptarti Tartu universitete gegužės 10 dieną kardinolo P. Parolino apibendrintus popiežiaus Pranciškaus diplomatinės doktrinos bruožus, ypač susijusius su Europos problemomis. Šį mokymą galima pavadinti „žmogiškąja ekologija“, kuri plačiąja prasme yra nukreipta į visą socialinį gyvenimą, įskaitant tarptautinius santykius. Panašiai kaip ir Vilniaus universitete sakytoje kalboje (jos tekstas bus publikuotas artimiausiame „XXI amžiaus“ numeryje) Vatikano valstybės sekretorius kaip išeities tašką tuose svarstymuose pateikia Šventojo Tėvo apaštaliniame paraginime „Evangelii Gaudium“ skelbiamą patvirtinimą, kad „dialoge su valstybe ir visuomene Bažnyčia nesiūlo konkrečių sprendimų kiekvienu klausimu“, tai yra politikos profesionalų reikalas. Kita vertus, noriai bendradarbiaudama su įvairiais visuomenės sektoriais, Bažnyčia „remia tas programines nuostatas (ir jų teisėtą įgyvendinimą), kurios geriausiai atsiliepia į kiekvieno asmens kilnumą ir bendrąjį gėrį. Tai darydama Bažnyčia aiškiu būdu nurodo fundamentalias žmogiškojo gyvenimo vertybes, kad politine veikla būtų įgyvendinami jomis grindžiami įsitikinimai“. Kreipimesi į Estijos akademinę bendruomenę kardinolas P. Parolinas priminė 2014 metų rudenį popiežiaus Pranciškaus sakytą kalbą Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje Strasbūre, kurioje pabrėžta žemyno krikščioniškosios civilizacijos šaknų gyvybingumo svarba tikrosios pažangos siekiuose. Tuomet vaizdingu palyginimu Šventasis Tėvas nurodė XX amžiaus italų poetą Klementą Reborą (Clemente Rebora), kuris viename eilėraštyje kalba apie tuopą, kurios į dangų nukreiptas šakas blaško vėjas, tačiau ji lieka tvirta stipriu kamienu ir giliai į žemę įleistomis šaknimis. Tai yra tinkamas europinės civilizacijos tvirtumo įvaizdis.

Iš tikrųjų istorijos tėkmėje Europa tarsi visą laiką stiebėsi aukštyn, sau keldama vis naujus ir ambicingus tikslus. Tačiau tikrasis minties, kultūros, mokslinių atradimų pakilimas galimas tik turint tvirtą vertybinį kamieną ir jį maitinančias krikščioniškas šaknis. Kaip šaknų netekęs medis pamažu sutręšta (kamienas numiršta, o šakos, kadaise buvusios vešlios, nulinksta ir nudžiūva), taip ir Europos socialinė terpė neturi šansų išlikti be ją sukūrusio ir palaikančio krikščioniško dvasingumo. „Tai galbūt yra vienas iš izoliuotai mokslinei mąstysenai mažiausiai suprantamų paradoksų: norint eiti į priekį, reikia praeities, reikia gilių šaknų ir drąsos nesislėpti nuo dabarties ir jos iššūkių, – sakė popiežius Pranciškus parlamentarams. – Tam reikia atminties, drąsos ir sveikos bei žmogiškos utopijos“. Jis pastebėjo, kad civilizacijos šaknis maitina tiesa, kuri yra kiekvienos, tikrai laisvos, humaniškos ir solidarios visuomenės gyvybę palaikantis maistas. Tačiau tiesa apeliuoja į brandžią, tikėjimu paremtą sąžinę, kuri negali būti painiojama su subjektyviu savivaliavimu. Brandi sąžinė geba pajusti kilnumą ir būti atvira absoliutui, taip tapdama fundamentalių sprendimų, besivadovaujančių bendruoju gėriu, paieška, versme ir atsakingos laisvės vieta. Šventasis Tėvas moko, kad įsipareigojimas siekti tiesos yra būtinas tinkamam žmogaus teisių supratimui ir įgyvendinimui. Tos teisės negali būti redukuotos iki perdėtai individualistinių bei subjektyvistinių troškimų, įgeidžių, bet seka iš teisingos žmogiškojo asmens ir jo orumo sampratos, kuri yra objektyvi ir visuotinė. Popiežius Pranciškus perspėja, kad individualistinė žmogaus teisių koncepcija galiausiai veda į nesirūpinimą kitais bei skatina abejingumo globalizaciją, gimusią iš savanaudiškumo, todėl žmogus negeba priimti tiesos ir autentiškai išgyventi savo socialinę plotmę.

Rūpinimasis migrantais ir Ukraina

Europai reikia įveikti individualizmą, kuris ją atkerta nuo augimą palaikančių šaknų. Tai sąlygoja dabar dėl sekuliarizacijos atsiradusį žmonių nuskurdimą ir kultūrinę sausrą. Šventasis Tėvas primena europiečiams, kad dėl vyraujančio vartotojiškumo jie dažnai turi daug nebūtinų daiktų, tačiau nebegali kurti autentiškų žmogiškų santykių, kurie būtų paženklinti tiesa ir abipuse pagarba. Tačiau Šventasis Tėvas nepasiduoda pesimizmui ir drąsina kontinentą atkurti savąjį veržlumą ir idealizmą, iniciatyvumą ir žingeidumą, o pirmiausia – tiesos troškimą, nes, popiežiaus Pranciškaus įsitikinimu, Europos ateitis priklausys nuo gebėjimo apsispręsti, „ar jos milžiniškas paveldas žmogiškoje, meninėje, techninėje, socialinėje, politinėje, ekonominėje ir religinėje srityse tėra muziejinis dalykas ar vis dar išgali įkvėpti kultūrą ir savo lobius veiksmingai pristatyti visai žmonijai“. Šis nusistatymas, anot kardinolo P. Parolino, turi padėti Europai dorotis ir su iškilusia aštria migrantų problema. Gerai žinoma, kad Šventasis Tėvas yra labai susirūpinęs likimu migrantų ir pabėgėlių, kurie priversti palikti savo gimtąją šalį dėl karinių konfliktų, persekiojimo ar skurdo ir viską praradę ieško išsigelbėjimo bei geresnės ateities sau ir savo šeimoms Europoje. Šį rūpinimąsi patvirtino ir popiežiaus Pranciškaus kelionė į Lesbo salą Egėjo jūroje ir solidarumas ten pavojingomis aplinkybėmis atsidūrusiais svetimšaliais. Gana išsamiai savo nuostatas dėl migrantų krizės jis išdėstė metiniame kreipimesi į prie Šventojo Sosto akredituotus diplomatus, pabrėždamas žmogiškojo sprendimo svarbą. Toje sausio 11 dieną sakytoje kalboje Šventasis Tėvas aiškino, kad milijonų pabėgėlių tragedijos nutraukimui reikia permąstyti jos priežastis, „pradedant klausimais, susijusiais su prekyba ginklais, apsirūpinimu žaliava ir energetiniais ištekliais, investicijomis, finansavimo politika, darnia plėtra ir kova su grėsminga korupcijos rykšte“. Pripažindamas Europos susirūpinimą dėl negebėjimo absorbuoti didžiulį migrantų antplūdį su neigiamomis socialinėmis bei kultūrinėmis pasekmėmis bei saugumo problemomis, popiežius Pranciškus kviečia priimant sprendimus vadovautis Europai būdinga humanizmo dvasia, krikščionišku paveldu. Tik taip galima apginti žmogiškąjį asmenį ir „teisingai subalansuoti dvigubą moralinę atsakomybę, saugant savo piliečių teises ir garantuojant migrantų priėmimą bei pagalbą jiems“. Platesne prasme yra reikalingas atnaujintas įsipareigojimas atviram ir pagarbiam dialogui tarp migrantų kilmės, tranzito ir priėmimo šalių, drąsiai ir kūrybingai ieškant naujų ir tvarių sprendimų. Reikia turėti galvoje, kad „ateities pasaulyje migracijai labiau nei kada nors anksčiau teks esminis vaidmuo, todėl mūsų atsakas gali būti tik bendrų pastangų, gerbiančių žmogaus orumą ir teises, vaisius“, – tvirtina Šventasis Tėvas. Pagaliau, primindamas jo nuostatas dėl Ukrainos, kardinolas P. Parolinas nurodė paskelbtą balandžio 24 dienos rinkliavą visose Europos bažnyčiose. Šiuo gailestingosios meilės gestu popiežius Pranciškus norėjo kartu su materialinių kančių palengvinimu pabrėžti savo ir visos Bažnyčios artumą ir solidarumą Ukrainos žmonėms su viltimi, kad toje Rytų Europos šalyje galiausiai įsitvirtins taika ir įstatymų vienybė vietoje rekordinio masto korupcijos. Prieš minėtą rinkliavą Vatikane buvo paskelbti duomenys apie karinio konflikto Ukrainoje sąlygotą humanitarinę krizę, infliaciją, šimtus tūkstančių pabėgėlių, benamių, badaujančių. Ypač konflikto tiesiogiai paveiktose srityse iškilusios sunkios sveikatos apsaugos ir švietimo problemos, daug vaikų neturi galimybės mokytis, yra patyrę psichologines traumas. Katalikų Bažnyčia Ukrainoje, nors būdama mažumoje, siekia padėti, kuo gali, nors labai trūksta resursų. Diplomatinėje plotmėje Šventasis Tėvas nuolat pabrėžia būtinumą laikytis tarptautinės teisės nuostatų, kad būtų įgyvendintos Minsko sutartys ir vedamas taikus visų suinteresuotų pusių dialogas užtikrinant humanitarinę pagalbą kenčiantiems žmonėms. Tartu universitete sakytoje kalboje Vatikano valstybės sekretorius kardinolas P. Parolinas pranešė, kad pats birželį vyks į Ukrainą, kad tiesiogiai patvirtintų popiežiaus Pranciškaus solidarumą, o gal ir aptartų galimybes dėl jo apsilankymo. Jau pranešta, kad šiemet Šventasis Tėvas vyks į buvusias sovietines Kaukazo respublikas – Armėniją, Azarbaidžaną, Gruziją, kur taikos klausimai irgi yra labai aktualūs.

© 2016 „XXI amžius“