Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Oazė
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Popiežiaus socialinis mokymas ir diplomatija

Apie Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolino pranešimus Latvijoje ir Estijoje

Kardinolas Pietras Parolinas ir Rygos arkivyskupas Zbignievas Stankevičius

Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas, kaip popiežiaus Pranciškaus legatas, dalyvavęs Vilniuje vykusiame Nacionaliniame Gailestingumo kongrese, vėliau aplankė kitas Baltijos valstybes – Estiją ir Latviją. Toje, gegužės 9–13 dienomis vykusioje kelionėje jis aukojo šv. Mišias vietinėse katalikų šventovėse, vizitavo svarbiausias Katalikų Bažnyčios institucijas, pravedė ekumeninius pokalbius su vietiniais protestantais ir stačiatikiais, pagerbė sovietinės okupacijos ir kovų už nepriklausomybę aukų atminimą. Kardinolo P. Parolino susitikimuose su Estijos ir Latvijos valstybių vadovais buvo primintos tų šalių diplomatinių santykių su Šventuoju Sostu atkūrimo 25-osios metinės, istorinis popiežiaus Jono Pauliaus II 1993 metų apaštalinis vizitas. Buvo aptartos aktualios dabartinio Europos ir viso tarptautinio gyvenimo problemos bei didžiulio Šventojo Tėvo moralinio autoriteto indėlis jų sprendimui, atkreiptas dėmesys į artėjantį Baltijos šalių valstybingumo 100 metų jubiliejų (2018-aisiais) ir kvietimas popiežiui Pranciškui ta proga apsilankyti šiame regione.

Tik tiesoje nebūna melo

Kun. Vytenis Vaškelis

Dėl rafinuočiausios melagystės neišsipildymo mūsų istorija įgijo kitą kryptį. Edeno sode Kūrėjo išsigynęs tamsos angelas pirmiesiems žmonėms suokė: „Jei nepaklusite Dievui, ne tik nemirsite, bet net tapsite lygiai tokie kaip Jis Pats“ (žr. Pr 3, 4–5). Bet kitaip ir būti negalėjo, nes melas visada buvo ir bus apgaule grindžiama tiesos parodija. Kol žmonės visiškai tikėjo tiesa ir gyveno ja, jiems nieko netrūko, nes nuolatinis buvimas tiesoje patenkino visus kūrinio lūkesčius. Prieš nuopuolį jie kaip jaunas želmuo visiškai natūraliai stiebėsi į Dievo saulę – Tiesą. Jie jos buvo užvaldyti, bet ne tiek, kad negalėtų daryti laisvų sprendimų. Nejau Dievas suklydo, ir didžioji Jo dovana – laisvė – pražudė juos? Anaiptol, Jam rūpėjo, kad pagal Jo panašumą sukurtas žmogus elgtųsi ne kaip užprogramuotas robotas, bet kaip tas, kuris, pažinęs tiesą, joje tolydžio atrastų daugiau nei 500 savosios laimės atspalvių...