|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Dešimt Gyvojo Rožinio draugijos metų
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvai sugrąžinta nepriklausomybė leido aktyviau ir sparčiau parapijose plėtoti visuomeninių ir krikščioniškų organizacijų veiklą. Katalikiška veikla ypač suaktyvėjo trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje. Tuo metu prie Palėvenės Šv. Dominyko bažnyčios veikė daug katalikiškų organizacijų: pavasarininkų, angelaičių, tretininkų, moterų katalikių, vyrų katalikų, ūkininkų sąjungos skyrius, gyvojo Rožinio brolija. Iš visų išvardintų katalikiškų organizacijų 1923 metais skaitlingiausia buvo Gyvojo Rožinio brolija (tuo metu taip vadinama), kuri turėjo 280 narių. Jos veikla tęsėsi nuo Palėvenės domininkonų vienuolyno laikų. 1929 metų Palėvenės parapijos vizitacijos knygoje vyskupas Kazimieras Paltarokas rašo, kad jį, atvykusį į Palėvenės parapiją, pasitiko 450 Gyvojo Rožinio brolijos narių. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjus sovietiniam režimui, visų organizacijų, taip pat ir Gyvojo Rožinio brolijos veikla buvo sustabdyta. |
||
|
|
||
Šiltas bendraminčių susitikimas
Meilė ir Gailestingumas vyraujančios Tytuvėnų parapijos Gyvojo Rožinio draugijos surengto susitikimo temos. Kaip ir dera, prieš renginį Tytuvėnų klebonas kun. Rimantas Žaromskis aukojo šv. Mišias. Jose tytuvėniškiai ir jų svečiai iš Radviliškio rajono Palonų bei Valatkonių kaimų bendrai meldėsi už visus Gyvojo Rožinio draugijos narius, jų šeimas ir artimuosius, Palonų parapijos bendruomenę, geradarius, prašė jiems sveikatos, Šv. Dvasios dovanų, Dievo Gailestingumo malonių, savitarpio supratimo, atlaidumo, susiklausymo, vienybės, pasitikėjimo, meilės, Švč. Mergelės Marijos globos, Dievo palaimos. Po šv. Mišių Gyvojo Rožinio maldininkai, jų bičiuliai bei svečiai rinkosi į Piligrimų centro refektoriumo salę. Ją susitikimui skoningai parengė centro darbuotojos ir Gyvojo Rožinio draugijos moterys. Įžanginį žodį tarė draugijos pirmininkė Teresė Barkauskienė. Ji sakė, kad popiežiaus Pranciškaus paskelbti jubiliejiniai Gailestingumo metai įpareigojo kiekvieną liudyti Dievo Gailestingumą kitiems, tuo patiems tvirtai tikint, nepamiršti gailestingumo darbų sielai ir kūnui. Moteris kvietė kenčiantį paguosti, piktą darantį sudrausti, nesugebantį pamokyti, jam patarti. Reikia atleisti visiems ir prašyti atleidimo sau. Popiežiaus Pranciškaus žodžiais tariant, Gailestingumas yra Dievą ir žmogų suvienijantis kelias, todėl žmonės privalo atrasti gailestingumą, priimti jį ir būti gailestingi. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |