Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Oazė
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Tik tiesoje nebūna melo

Kun. Vytenis Vaškelis

Dėl rafinuočiausios melagystės neišsipildymo mūsų istorija įgijo kitą kryptį. Edeno sode Kūrėjo išsigynęs tamsos angelas pirmiesiems žmonėms suokė: „Jei nepaklusite Dievui, ne tik nemirsite, bet net tapsite lygiai tokie kaip Jis Pats“ (žr. Pr 3, 4–5). Bet kitaip ir būti negalėjo, nes melas visada buvo ir bus apgaule grindžiama tiesos parodija. Kol žmonės visiškai tikėjo tiesa ir gyveno ja, jiems nieko netrūko, nes nuolatinis buvimas tiesoje patenkino visus kūrinio lūkesčius. Prieš nuopuolį jie kaip jaunas želmuo visiškai natūraliai stiebėsi į Dievo saulę – Tiesą. Jie jos buvo užvaldyti, bet ne tiek, kad negalėtų daryti laisvų sprendimų. Nejau Dievas suklydo, ir didžioji Jo dovana – laisvė – pražudė juos? Anaiptol, Jam rūpėjo, kad pagal Jo panašumą sukurtas žmogus elgtųsi ne kaip užprogramuotas robotas, bet kaip tas, kuris, pažinęs tiesą, joje tolydžio atrastų daugiau nei 500 savosios laimės atspalvių...

Lemtingoji Dievo „klaida“ yra ta, kad Jis leido Ievai ir Adomui būti suvedžiojamiems melo tėvo, iš anksto žinodamas, kad įsikūnijusi Tiesa vis tiek laimės paskutinę didžiausios kantrybės pareikalausiančią kovą ant kryžiaus medžio. Bet kad Nukryžiuotojo krauju išgelbėti žmonės galėtų laimėti savąjį gyvenimo vainiką, būdami visiškai priklausomi nuo Jo malonės, jie turės kaskart savo širdies akis atitraukti nuo visko, kas matoma, ir, su tikėjimu žvelgdami į Neregimąjį, sekti Juo, kuris kiekvienam visada pasiruošęs su kaupu suteikti viską, ko tik reikia šio gyvenimo įprasminimui.

Pasak rašytojo L. Andrejevo, „melas sau – labiausiai paplitusi ir žemiausia žmogaus vergavimo gyvenimui forma“. Žmogus apgaudinėja pats save, kai laikosi perdėm individualistinio mąstymo klišių, manydamas, kad jei niekam blogo nedaro, jis gali elgtis taip, kaip tik jam norisi. Jei nėra objektyvios tiesos, tuomet neegzistuoja moralinės asmeninio gyvenimo normos, protingai reguliuojančios individo saviraišką. Tada godžiai iščiulpkime visus malonumų syvus, nes rytoj mirsime (1 Kor 15, 32). Tai – reliatyvizmo melas, vedantis į praktiškąjį ateizmą, kuris uždega žalią šviesą hedonistinei pramogų industrijai, pavergiančiai žmogaus laisvę, nes, pavyzdžiui, prasilošiantis lošėjas ir nuolat įvairių rūšių narkotikais besisvaiginantys asmenys įkliūna į tokius priklausomybių žabangus, kurie jiems tampa juodžiausiu gyvenimo akligatviu. V. Hugo žodžiai: „Melas – tai blogio įsikūnijimas“ –  ne tik jiems yra nuoroda į egzistencinę pragaištį.

Meluojame sau ir kitiems, kai nepagrįstai atidėliojame tiesioginių pareigų atlikimą, geros knygos skaitymą, kai bergždžiai švaistome laiką; kai apskritai darome tai, ko neturėtume daryti, bei vengiame tų poelgių, kurių laukia ir nesulaukia Dievas Sūnus – įsikūnijusi Tiesa.

Šventasis Raštas byloja tiesą: „Visi – žmonės melagiai!“ (Ps 116, 11). Yra daugybė subtilių melo formų, kurios liudija, kad iš tiesų labai aukštas žmogaus tobulumo koeficientas, jei jis kalbėdamas išvengia savo sąžinės sutepties (Jok 3, 2). Klauskime atvirai: „Ar pasakodamas atsitikimą ir norėdamas, kad pašnekovas apie mane susidarytų palankesnę nuomonę, nekalbėjau apie nebūtus dalykus? Gal siekdamas išvengti atsakomybės, kai reikėjo sakyti tiesą, dviprasmiškai tylėjau ar pamelavau, ir dėl to nukentėjo nekaltas žmogus? O gal teko nuo mirštančiojo nuslėpti sunkios ligos diagnozę, nors aplinkybės ir sąžinės balsas kalbėjo, jog, pasimeldus už ligonį, būtinai jam reikia atsargiai, kiek įmanoma, suteikiant viltį, prabilti apie neišvengiamai artėjantį išsiskyrimą?.. Gal maniau, jog meluodamas išvengiu didesnio blogio? Bet gal paprasčiausiai reikėjo toje situacijoje patylėti, o gal nukreipti kalbą kita linkme?.. Kai į pažįstamo klausimą: „Kaip laikotės?“, spontaniškai ir linksmai atsakau: „Gerai“. Ar nesumelavau, nes paskui pagalvoju, kad šiame atsakyme pritrūko tiesos? Ar ne per daug „ilgas“buvo mano liežuvis, kai išgirdęs žinią, greitai ja patikėjau, paskelbiau kitiems, o pasirodė, kad tai buvo netiesa?“

Tik vadovaudamiesi tiesa mes galime formuoti teisingą gyvenimo būdą. Kuo daugiau tiesos, tuo daugiau laisvės. Juo daugiau laisvės, juo daugiau gyvenimo džiaugsmo. Kuo daugiau džiaugsmo, tuo labiau Šventoji Dvasia įsišaknija žmogaus širdyje. Juo daugiau mumyse Dievo malonės, juo mažiau mumyse esti klastočių. Tada vis labiau panašėjame į pirminį Viešpaties kūrybos šedevrą, kuriame nebėra neklusnumo Dievui raukšlių, nes tikroji laisvė tapo svarbiausiu mūsų tikslu. Pasak šv. Jono Pauliaus II, „ji yra įstabus Dievo atvaizdo žmoguje ženklas, kad jis, niekieno neverčiamas, ieškotų savo Kūrėjo ir, laisvai Jam atsiduodamas, pasiektų visišką ir laimingą tobulumą. Jei egzistuoja teisė ieškoti tiesos savo kelyje, tai dar pirmiau egzistuoja svarbi moralinė pareiga ieškoti tiesos ir ją pažinus laikytis jos“.

Taigi palaimintas tas, kuris visada budi, kad tiesos grūdus mokėtų atskirti nuo melo pelų.

© 2016 „XXI amžius“