Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Valstybės kūrėjai

Tėvynės patriotas, švietėjas, literatūrologas, vadovėlių autorius

Lietuvių tautos, kalbos ir kultūros išlikimas buvo svarbiausias jo gyvenimo tikslas, deramas vakarietiškas valstybės atstovavimas Europoje buvo svarbiausi jį jaudinę klausimai, kuriems spręsti jis ieškojo savų būdų

Inga Stepukonienė

Juozas Gabrys-Paršaitis

Juozo Gabrio-Paršaičio knygos „Tautos sargyboj“ (2007) viršelis

J. Gabrio gatvė Garliavoje Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Šeima skiepijo vaikams didelę meilę gimtajai žemei, lietuvių kalbai, namams

Juozas Gabrys-Paršaitis gimė 1880 metais Garliavoje. Jo tėvas – Kazimieras Paršaitis, vedęs Gabrėnaitę nuo Lukšių. Kazimiero Paršaičio tėvas – Garliavos miestelio senbuvis, įsikūręs jame nuo to laiko, kai grafas Jozefas Godlevskis statė bažnyčią ir telkė žmones statybos darbams bei keliams tiesti. Tai – lietuviška šeima, turėjusi nedidelį namelį vadinamajame Jurzdike, baudžiauninkų ir neturtėlių kvartale (dab. J. Gabrio gatvė). Susituokęs su mylima mergina, Kazimieras Paršaitis įsikūrė tėviškėje. Šeima nebuvo pasiturinti, tačiau laikėsi tradicinių papročių ir įskiepijo vaikams didelę meilę gimtajai žemei, lietuvių kalbai, namams. Mažos lietuviškos gryčiutės įvaizdis liko vienas svarbiausių Juozo Gabrio-Paršaičio apsakymėliuose, gyvai iškilo prisiminimuose.

Tuose metuose matyt, kad vasara buvo gana derlinga, nes neatsimenu, kad mes, maži „pipirai“, labai būtume savo motinos duonos meldę, kaip tas paprastai pas mus buvo daroma, nors štai jau ir Kalėdų sulaukėme, – rašė jis (kalba netaisyta)¹. – Atsimenu, kad dagi likus kelioms savaitėms iki kunigo kalėdojimo tėvai jau pradėjo kalbėtis apie tai, ar negalima būtų užkviesti kalėdojantį kunigėlį į mūsų „urvą“, kaip paprastai mes vadinome savo perpus sulūžusią gryčiutę, idant nors kartą ją pašventintų; tegul jug vaikučiai juomi pasidžiaugtų, parodytų jam, kaip tai jie gražiai poterėlius moka kalbėti. Jug tai reti metai, kad mes irgi kuomi pasturėsime jį pavaišinti, šį tą duoti jam už trukdymąsi ir dargi „įpilti“ į vežimą. Jug „jagamastis“ bent varstą turėjo pasukti nuo didelio kelio, idant pas mus atsilankytų. Taigi ir „padėkavonė“ turėjo būti.

Kunigas žadėjo pro šalį mūs važiuoti. Kalėdos buvo viduryje savaitės. Jau nedėldienyje tėvas, būdamas bažnyčioje, nuėjo pas zakristijoną pasiteirauti, ar sutiks kunigas, važiuodamas į didelį Kavolių sodžių, užvažiuoti į mūsų „namą“. Zakristijonas pasakė, kad pažiūrės, gal ir sutiks, bet kad žygis nebūtų veltui, tai visgi paėmė nuo tėvo dvi grivini.

Kiek pas mus per tas kelias dienas buvo rūpesčių, kiek visokių kalbų apie tai, kaip kunigas pas mus ineis, ką pasakys, ko klaus, ką pagirs už gerą poterių mokėjimą, ar ką nors valgys, kur atsisės ir t.t. be galo. Mes, vaikai, tik apie tai ir tekalbėjome. Nors dažniausiai baisu mums jo buvo. Jug da niekad savo gyvenime kunigo taip arti nematėme, kad net ir šnekėti su juo galima būtų. Motutė buvo porą kartų mus nuvedus į bažnyčią, bet ką tenais labai pamatysi: visur ūžia, gaudžia, visur tik žiba – baisu. Dagi ir kunigėlis, rodos, kad tai tik kartais pasirodo prie altoriaus ir vėl išnyksta. Ir tai, žinoma, mums jį tegalima buvo pamatyti tik tuomet, kuomet kas nors arba paimdavo mus ant rankų, arba kur nors aukščiau pastatydava. Dabar gi, tik supraskite, pats turėjo pas mus ateiti į tą mūsų urvą. Kiek tai garbės!

Na, ir žinoma, ruošiamės atsakančiai priimti tokį brangų svetį. <...> Jau nuo pat pirmadienio pradėjo motyna su vyresniosios dukters pagalba gryčią ruošti: šveitė seną, daug kartų taisytą suolą, kuris nuo kiekvieno prisilietimo prie jo krypo vis į kitą šalį. Dvi suolas irgi kiek galima atnaujino. Tik su langais tai daug buvo vargo, nes nuo pat žiemos pradžios buvo užšalę, taigi ir apžiūrėti jų nebuvo galima. Aslą švariai iššlavė, paskui geltonu smėliu išbarstė. Tik su pečium ir lubomis buvo didelis vargas. Bet ir be to gryčia išveizė tartum atnaujinta².

Į šią mažą gryčiutę Juozas Gabrys-Paršaitis visada ilgėsis sugrįžti, ją vaizduos savo prozos kūrinėliuose kaip pačią mieliausią priebėgą, neužgesinamą lietuviškumo židinį carinės Rusijos gniaužtuose, tautinės pasaulėjautos versmę. Motina, tėvas, gimtieji namai jo gyvenime išliks kaip svarbiausios būties kategorijos.

Paršaičių šeima gerai suprato mokslo bei žinių svarbą ir visomis išgalėmis siekė išmokslinti savo vaikus. Kazimieras Paršaitis glaudžiai bendravo su Garliavos miestelio vaistininku Kazimieru Aglinsku, baigusiu farmacijos mokslus Maskvos universitete, artimiausiu Jono Basanavičiaus draugu. 1885 metais Garliavoje įsteigęs vaistinę, Aglinskas joje slapta priimdavo knygnešius, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Jo namai buvo tapę svarbiu šios spaudos persiuntimo centru Sūduvoje. Pas Aglinską lankydavosi daug to meto naujosios lietuvių inteligentijos: aušrininkas Jonas Šliūpas, mokytojai Petras Kriaučiūnas, Tomas Ferdinandas Žilinskas, broliai Matulaičiai, pirmuoju Sūduvos lietuviu dvarininku, kilusiu iš baudžiauninkų, tituluojamas Kazimieras Gustaitis (kunigo ir poeto simbolisto Motiejaus Gustaičio tėvas) ir kiti to meto visuomenės šviesuoliai, knygnešiai. Kazimieras Paršaitis, gyvenęs gretimoje gatvėje, dažnai lankydavosi vaistininko namuose ir turėjo galimybę dalyvauti bendruose šių inteligentų pokalbiuose. Jo paties namuose irgi ne kartą buvo slepiama lietuviška spauda.

Tautinę veiklą skatino inteligentai ir mokytojai

Be Juozo, Kazimiero Paršaičio šeimoje augo sūnūs Pranas (g. 1884 m.) ir Povilas bei kelios dukros. 1887–1889 metais Juozas mokėsi Garliavos carinėje pradžios mokykloje. 1883–1886 metais šioje mokykloje mokytojo pareigas ėjo Veiverių mokytojų seminariją baigęs poetas Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, kuris pirmasis krašto mokykloje lietuvių kalbą išdrįso dėstyti iš lietuviškų knygų, ir tuo aktyviai kreipė švietimo procesą lietuvybės linkme: jam išvykus iš Garliavos, krašto žmonės rašė protesto laiškus inspektoriams, siekdami iš mokyklos pašalinti jų vaikus mokiusį prorusiškos orientacijos pedagogą. Pas J. Andziulaitį-Kalnėną 1885–1886 metais gyveno ir Jonas Mačys-Kėkštas, dažnai viešėdavo Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis. Tai – poetai aušrininkai, kurie tuo metu ,,Aušroje“ publikavo daug savo originalios kūrybos, eilėraščių vertimų ir sekimų, rašė publicistinius straipsnius. Gyvendami Garliavoje, šie poetai davė daug kūrybinių impulsų ,,Aušrai“. Garliavoje jie telkėsi į Kazimiero Aglinsko literatūrinį būrelį. K. Aglinskas rėmė ,,Aušrą“ savo lėšomis, uždirbtomis vaistinėje, ir kaip minėta, kartu su bičiuliais aušrininkais ją platino šioje vietovėje ir kitur. Aglinskas, Andziulaitis-Kalnėnas, Mačys, Sakalauskas-Vanagėlis plačiai bendravo su vietiniais žmonėmis, rengė tautinius susibūrimus, lietuviškų dainų vakarus, kalbėjo lietuvybės išsaugojimo temomis. XIX amžiaus pabaigoje ši inteligentija aktyvino tautinę vietinių žmonių savimonę, žadino juos lietuviškai veiklai. Šiuose sambūriuose teko dalyvauti ne tik gretimoje gatvėje netoli Aglinsko gyvenusiems Paršaičiams, bet ir jų vaikams. Tad Juozo aplinka jau nuo pat vaikystės pulsavo tautine dvasia ir jos puoselėjimo idėjomis: lietuviška spauda namuose, zemskių siautėjimai, nepagailint nagaikų įtariamiems vietiniams gyventojams, jų sekimas net bažnyčioje, dažnos kratos, žmonių suiminėjimai Garliavos miestelyje ir apylinkėse buvo jo vaikystės tikrovė, kuri ne gniuždė, bet stiprino ryžtą.

Baigęs pradžios mokyklą, Juozas Paršaitis išvyko mokslų tęsti į Marijampolės gimnaziją ir joje mokėsi 1890–1899 metais. Marijampolės gimnazija tuo laiku buvo vienas iš stipriausių lietuviškumo židinių Sūduvoje. Čia dirbęs mokytojas Petras Kriaučiūnas ugdė lietuvišką mokinių savimonę, senųjų kalbų mokęs Staniškis pamokas mokiniams vedė tik lietuvių kalba. Lietuvybę skleidusių gimnazijos mokytojų žodis irgi paskatino aktyvesnei veiklai. Jausdamas panašias daugelio bendramokslių nuotaikas, jau 1896 metais Marijampolės gimnazijoje Juozas Paršaitis suorganizavo slaptą mokinių būrelį, kuris platino draudžiamos lietuviškos spaudos leidinius: „Varpą“, „Ūkininką“, „Tėvynės sargą“, iš Tilžės atgabenamas lietuviškas knygeles. Jau tuo laiku Juozas Paršaitis buvo ir vienas iš ,,Varpo“ bei ,,Ūkininko“ bendradarbių ir redaktorių, kartu su J. Adomaičiu-Šernu, J. Kriaučiūnu, S. Matulaičiu, K. Griniumi, J. Vileišiu ir kitais dalyvavo rengiant šiuos leidinius, nors oficialiai redaktoriais pasirašinėjo M. Jankus, J. Lapėnas ir K. Voska. Plėsdami lietuvišką veiklą, Marijampolės gimnazistai glaudžiai bendravo su panašiai nusiteikusiais Veiverių mokytojų seminarijos auklėtiniais, irgi susibūrusiais į slaptus būrelius. Tuo metu lietuviškus leidinius jie siuntė ir Liepojos gimnazistams.

1898 m. rugsėjo 14 d. Starpolės žandarų viršininkui Krylovui su parankiniais atlikus kratą pas Juozą Jasaitį Stanaičiuose, o vėliau – pas K. Aglinską, buvo suimtas Juozas Paršaitis, nes Jasaičio namuose rasti jo ranka slaptaraščiu rašyti laiškai, kuriuose buvo kažkas antimaskoliška³. Jis iškart pašalintas iš Marijampolės gimnazijos be teisės sugrįžti ir kartu su kitais suimtaisiais – Veiverių seminarijos 3-iojo kurso mokiniu, slapto lietuviško būrelio nariu, Kazimieru Kizelaičiu iš Rudaminos, Apanavičiumi iš Kauno gubernijos, mokytoju Vasiliausku iš Liudvinavo, Juozu Rimša iš Margių kaimo – išsiųstas į Kalvarijos kalėjimą⁴. „J. Paršaitis buvo nenusiminęs vyrukas. Mokytojai J. Jasaitis ir M. Vasiliauskas taip pat buvo drąsūs“, – vėliau prisiminė kartu kalėjęs knygnešys Juozas Rimša⁵.

J. Paršaitis kalėjime išbuvo šešis mėnesius, o tada paleistas už 300 rublių užstatą, Senapilėje laukė teismo sprendimo⁶. Vėliau paskelbiama nutartis – 3 metai tremties Rusijoje. Taip Juozas Paršaitis atsidūrė Odesoje. Išbuvęs tremties laiką, 1903 metais jis eksternu išlaikė gimnazijos abitūros egzaminus ir įstojo į Odesos universitetą studijuoti teisės mokslų. Čia glaudžiai bendravo su tremtyje esančiais lietuviais, organizavo jų susibūrimus. Išlikęs Juozo Paršaičio 1904 m. spalio 10 d. laiškas bičiuliui rašytojui Jonui Biliūnui liudija, jog šiuo laiku buvo atsidūręs Rygoje, įstojęs mokytis į Politechnikos institutą, stokojo pinigų. Jau trys savaitės bus, kaip aš Tau rašiau į Šiaulius, bet atsakymo jokio nesulaukiau. Manydamas, jog anasai raštelis nenuėjo, rašau antrą, tikėdamas netrukus sulauksiąs ir nuo Tavęs. Nieko nauja jame nepasakysiu, tik atkartosiu anojo žodžius. Politechnikon mane priėmė. Darbo turėsiu užtektinai, aš tol metu vienus užsiėmimus, o kitus atidedu iki laikui, ir ketinu atsiduoti vien mokinimuisi. Gyvenimas Rygoj visgi nepigusai, ypač kai aš turiu pasisamdęs saviškai gyvenimą ir laukiu atvažiuojant brolio su seserimis. Tuo tarpu esu visai išsitykinęs ir prašyčiau, ar atsiųstum man skolos – kaip pats ir žmona be skolos. Kas gera girdėti tuose kraštuose, kur dabartės būvi et cetera?

Tavo Juozas⁷.

1905 metais kilus revoliucijai, J. Paršaitis nutraukė mokslus ir parskubėjo į Lietuvą, kur visa galva nėrė į politinių įvykių sūkurį. Dabar, kada Lietuvoj juda kas gyvas, dirba, kovoja, man koktu ir neramu čionai sėdėti sudėjus rankas, ar dirbant tą, kas turi menką vertę, ar visai jos neturi, – rašė Povilui Višinskiui⁸. Artimieji bandė sulaikyti nuo aktyvaus dalyvavimo sumaištyje, bet jis ėmė į rankas brauningą ir dalyvavo susišaudymuose su caro žandarmerija. Mūšyje prie Šešupės sužeistas, bet jį išgelbėjo broliai Baltūsiai. Išvežtą į Vilnių jį gydė daktaras Jonas Basanavičius. 1905 metais mieste susirinko Didysis Vilniaus seimas, kuriame lietuvių inteligentai pareikalavo Lietuvai autonomijos. Juozas Paršaitis tapo šio Seimo sekretoriumi. Jis su broliu Pranu Paršaičiu Seime buvo besikuriančios Lietuvos valstiečių sąjungos atstovai. Po kurio laiko Juozas Paršaitis išrinktas šios sąjungos vadovu.

Lietuviškos spaudos leidybos reikalai

Atsidūręs Vilniuje, Juozas Paršaitis aktyviai dalyvavo Lietuvos demokratų partijos veikloje. Bendravo su iškiliais to meto lietuvių visuomenės veikėjais – Garliavoje pas Aglinską ne kartą viešėjusiais Jonu Kriaučiūnu ir Kaziu Griniumi, Povilu Višinskiu, kuriam į Šiaulius Garliavos krašto knygnešiai ne kartą gabenę lietuvišką spaudą, Gabriele Petkevičaite-Bite, Juozu Jasaičiu, Pranu Klimaičiu, Felicija Bortkevičiene, Jonu Basanavičiumi. Su jais toliau sprendžia lietuviškos spaudos leidybos ir knygų platinimo krašte reikalus, organizuoja įvairių leidinių persiuntimą. Išlikę jo atvirlaiškiai, siųsti Povilui Višinskiui į Čekiškę, kur šis gyveno žmonos tėviškėje, liudija, kad šioje veikloje veikė kaip svarbus patikėtinis ir tarpininkas (Drauge! Sugrįžęs Vilniun skubinu atlikti, ko prašėte laiške. Naujas numeris „Šviesos“ jau atspaustas. Bieliakui⁹  buvo išsiųsta viskas, išskyrus Nr. 3, nes dar neparengta. Bort.[kevičienei], Syr.[utavičiui] ir Domaš.[evičiui] bei Daumantui pristatyta, kiek reik¹⁰). 1905 m. birželio 3 d. atvirlaiškyje Višinskiui rašo: Drauge! Atplėšiau laišką iš Palangos. Rašo Vaineikis. Nieko svarbaus. Klausia apie „Šviesą“, stebisi, kodėl dvi draugystės, apgailestauja, kad matyt mums stoka vienybės. <...> Kviečia lietuvius vasarą apsigyvent Palangoj. Siunčia Jums šiuo žygiu 3 laiškus.

Nežinau, ką daryti su laišku iš Tilžės, manau, jog tai bus nuo M., gal kas svarbaus, gal leisite atplėšt. Iš Rozalimo yra atsiųsta 15 rublių, iš Pilviškių Matulaitienė persiuntė porą svarų knygų, turbūt vyro prašyta. Buvo pas Jumis Teklė Augustinaitė vizito ir paliko laiškelį. Tai tiek tuom žygiu. Vilniečiai per Sekmines rengia vakarą, kaip turbūt jau esate girdėję¹¹. Dar kitame laiškelyje džiaugiasi sėkmingai pasisekusiu leidinio išplatinimu: Gerbiamasis! „Duona“ jau atspausta, paėmiau 50 egz., beliko pas mane tik keli egzemplioriai, išpirko, kaip matai. „Šveicarija“ ryt bus, žadu vienų ir kitų pasiimt po kokius 50 egz. į Šiaulius. Mūs važiuoja daug žmonių, bet labai būt geistina, kad ir Tamista būtum, žinoma, jei leis sveikata, nes tenai vers gerokai nuvaryt¹². Kazio Griniaus kviečiamas Juozas Paršaitis vyksta į Sūduvoje rengiamus lietuvių susibūrimus, juose kreipiasi į tautiečius savo kalbomis.

Prancūzijoje studijuoja literatūrą

Manoma, kad kažkieno paragintas po kurio laiko išvyksta spręsti tolimesnių studijų reikalų į Prancūziją ir Šveicariją, bet iškilus rimtoms kliūtims, po kurio laiko išvažiuoja į Odesą pabaigti pradėtų teisės studijų.

1907 metais įgyja profesionalaus teisininko diplomą. Tačiau į Lietuvą grįžti negali, nes staiga paaiškėja, kad kaip 1905 metų maištų dalyvis yra ieškomas policijos. Kita vertus, nuo vaikystės jautęs humanitarinių mokslų trauką, mėgęs skaityti, svajoja apie platesnes literatūros studijas. Todėl tais pačiais metais išvyksta į Prancūziją, į Paryžių, ir įstoja į Sorbonos universitetą studijuoti literatūros. Sorbona jį traukia didelėmis akademinėmis galimybėmis, išskirtine profesūra. Studijų metu gerai susipažįsta su prancūzų literatūra, intensyviai skaito antikinę ir Vakarų Europos literatūrą. Dar gilina teisės žinias, papildomai studijuoja šio dalyko disciplinas ir sociologiją. Darbus, kuriuos publikuoja nuo 1905 metų, pasirašinėti ima motinos mergautine pavarde (Gabrys), nes tėvo pavardė jam atrodo žeminanti. Prancūzijoje pasivadina markizu de Garliava, taip kurdamas mitą apie savo aukštą kilmę ir pabrėždamas glaudų ryšį su gimtuoju miesteliu.

Jautrus tėvynės klausimams

Gyvendamas Prancūzijoje, J. Paršaitis neužmiršta Lietuvos reikalų ir tebeišlieka jautrus tėvynės gyvenimo klausimams. Labai džiaugiasi pasirodžiusiu „Vilniaus žinių“ leidiniu (negaliu neparašyti, kad didžiai apsidžiaugiau, Paryžiuje apturėjęs nors mažą, bet malonų „Vilniaus žinių“ vaikelį, ir kaip galėsiu, šelpsiu „Lietuvos žiburėlį“¹³), susirašinėja su jo sekretoriumi ir redaktoriumi Kaziu Puida, siunčia straipsnius ir feljetonus. 1909 metais iš Paryžiaus rašo karštą sveikinimą atsinaujinusioms „Lietuvos žinioms“ ir pasižada remti laikraštį tiek raštais, tiek ir pinigais¹⁴.

Jis supranta, kad lietuviams siekiant išsilaisvinimo, visos jų politinės, socialinės, švietimo ir kultūros problemos turi būti iškeltos į tarptautinį lygmenį, kad labai svarbu apie jas pasaulyje kalbėti atvirai, kad būtina megzti ryšius su Vakarų politikais. 1910 metais jis iš Sorbonos išvyksta į JAV, bendrauja su ten įsikūrusiais lietuviais, gauna iš jų finansinę paramą veiklai. 1911 metais baigia literatūros studijas Sorbonoje ir lieka gyventi Prancūzijoje, redaguoja įvairius politinius prancūziškus laikraščius, lankosi aukštuomenės salonuose ir politikų susibūrimuose, užmezga plačias pažintis su žymiais to meto Prancūzijos ir kitų užsienio šalių visuomenės veikėjais, rašytojais, mokslininkais ir žurnalistais. Tais pačiais metais Paryžiuje įsteigė Lietuvių spaudos ir informacijos biurą, kurio tikslas – supažindinti Vakarų Europos žmones su Lietuvos gyvenimu ir rūpesčiais, formuoti pozityvią nuomonę apie lietuvių tautą, leidžiant straipsnius ir brošiūras lietuvių bei prancūzų kalbomis, reprezentuoti lietuvius įvairiuose tarptautiniuose kongresuose, informuoti tautiečius apie užsienyje rengiamus įvairių sričių renginius ir konferencijas, tarptautines parodas, kuriose lietuviams svarbu pradėti dalyvauti ir gerai pasirodyti. Taip J. Gabrys-Paršaitis stipriai aktyvino lietuvių ir užsienio ryšius, vedė juos į tarptautinę politikos ir kultūros areną. Tuo metu jis redaguoja leidinį „Annales des Nationalités“, į kurį kviečia Joną Basanavičių ir kitus intelektualus rašyti informacinio ir šviečiamojo pobūdžio straipsnius apie Lietuvos istoriją ir kultūrą. Basanavičius jam atsiunčia savo straipsnį „Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra“, „Lietuvos kryžių albumo“ pradžią, kurie publikuojami šiame žurnale. Pats Gabrys-Paršaitis rašo daugybę analitinių tekstų, plačiai pristato Prancūzijoje Jono Basanavičiaus, kultūrininko ir politiko, Lietuvos patrioto, asmenybę. Rūpinasi J. Basanavičiaus įstojimu į „Commité de Patronage“, kuriam priklausė garsiausi Prancūzijos ir kitų šalių asmenys: Frederic Mistral, Nobelio literatūros premijos laureatas, Janis Rainis, latvių poetas ir filosofas, Migel de Unamuno, Salangue universiteto rektorius ir kiti. Giliai suvokdamas etninį ir dvasinį lietuvių ir latvių tautų bendrumą, tapačius politinius ir visuomeninius siekius, J. Gabrys-Paršaitis yra vienas pirmųjų, Vakarų tarptautinėje politinėje erdvėje manifestuojantis lietuvių ir latvių vienybę. „Aš laikausi tokios pažiūros, jog ant tarptautiškos dirvos lietuviai ir latviai privalo veikti išvien“, – rašo jis laiške Jonui Basanavičiui iš Paryžiaus 1913 metais¹⁵. Du „Annales“ numerius (5 ir 6) paskiria išimtinai žymių lietuvių ir latvių veikėjų publikacijoms. Leidinyje paskelbia ir prancūzų analitikų straipsnį apie lietuvių ir latvių politikus, jų veiklos strategijas. Basanavičiui persiunčia prancūzų lingvisto, profesoriaus Collejé de Francio straipsnio, kuriame šis nesigaili komplimentų lietuvių kalbai, korektūrą, pridurdamas: „Kaip matote, mielas Daktare, pasisekė man sutverti prielankią lietuviams srovę prancūzų „elite“ tarpe, telieka ją dabar gilinti ir platyn skleisti; tikiuosi, jog Jūs man šiame darbe neatsisakysite padėti“¹⁶. Jis siūlo Lietuvių mokslo draugijos garbės nariais greta rusų, vokiečių mokslininkų išrinkti ir prancūzų, kad tai sustiprintų jų simpatijas Lietuvai. Kviečia J. Basanavičių atvykti į Paryžių. 1913 m. lapkričio 8 d. Basanavičius su Martynu Yču atvyksta į šį miestą ir čia praleidžia keturias dienas: kalba su Juozu Gabriu-Paršaičiu lietuvių politikos klausimais, jo lydimi aplanko Luvrą, Tiuilri, Eliziejaus laukus, Notre Dame katedrą, Sorbonos universitetą ir kitas garsias vietas, pabuvoja Didžiojoje operoje.

Prancūzijoje uoliai rūpinasi ir lietuvių rašytiniu paveldu, likusiu šioje šalyje. 1909 metais Paryžiaus lenkų literatūros draugijos bibliotekoje jis suranda XIX amžiaus lietuvių poeto Kiprijono Juozapo Zabičio-Nezabitauskio eilėraščių rinkinį „Eiliavimas liežuvyje lietuviškai žemaitiškame“, kurio rankraštį autorius dar 1836 metais buvo nusiuntęs Adomui Mickevičiui, prašydamas jį išleisti, o nuorašą – Paryžiaus lenkų literatūros draugijai. Šį leidinį Paršaitis nusiuntė Augustinui Janulaičiui, kuris jį publikavo 1931 metais.

Vienas aktyviausių lietuvių politikų tarptautinėje erdvėje

1915 metais J. Gabrys-Paršaitis apsigyveno Lozanoje, Šveicarijoje. Šioje šalyje suorganizavo kelias lietuvių konferencijas, dalyvavo įvairiuose užsienio politiniuose kongresuose. Taip pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais J. Paršaitis tapo vienu aktyviausių lietuvių politikų tarptautinėje erdvėje. Lietuvos valstybingumo atstatymas, vėliau deramas vakarietiškas valstybės atstovavimas Europoje buvo svarbiausi jį jaudinę klausimai, kuriems spręsti jis ieškojo savų būdų. Tačiau būtent dėl to tarp jo ir tuometinės Lietuvos Valstybės Tarybos kilo didelių nesutarimų. 1919–1920 metais J. Gabrys-Paršaitis pradeda konfliktuoti su tuometine Lietuvos vyriausybe, ypač su Antanu Smetona ir Augustinu Voldemaru. J. Gabrys-Paršaitis kritikuoja vyriausybės veiklą, kaltina ją diplomatiniu nenuovokumu, laiškuose Lietuvos prezidentui A. Smetonai ragina atsisakyti tokių užsienio ministrų, kurie, anot Gabrio, negeba tinkamai ginti Lietuvos valstybės interesų ir deramai perprasti Vakarų diplomatijos principų. Vyriausybė paskleidžia įtarimus dėl galimo jo šnipinėjimo svetimoms valstybėms. Tai įžeidžia Gabrį-Paršaitį ir galiausiai dėl aštrėjančių nesutarimų jis visiems laikams pasitraukia iš aktyvios politikos, tačiau širdyje iki gyvenimo pabaigos lieka Tėvynės patriotu.

Švietimas – tautos išlikimo pagrindas

J. Gabrys-Paršaitis nuo jaunumės aktyviai rūpinosi tautinio lietuvių švietimo klausimais. Tai jam – tautos išlikimo pagrindas. Suprasdamas ugdymo svarbą, 1904 metais lietuviams atgavus spaudą, jis ėmėsi rašyti pirmuosius lietuviškus vadovėlius, nes lig tol visose veikusiose carinėse mokyklose lietuviai vaikai mokyti iš rusiškų vadovėlių. Nesant lietuviškų, kurį laiką net ir po spaudos atgavimo juos mokyti teko iš senų rusiškų knygų. Todėl J. Gabrys-Paršaitis uoliai imasi šios veiklos, o į savo rašomus vadovėlius lietuviams mokinukams, galima sakyti, sutalpina tauriausius tautinius jausmus, skiepydamas meilę gimtajam kraštui. 1905 metais Vilniuje jis išleidžia „Trumpą Lietuvos aprašymą“ – neilgus pasakojimus apie Lietuvos gamtą, kraštovaizdį: upes, ežerus, augalus, gyvūnus ir papuošia įspūdingomis iliustracijomis. Iš pasakojimų dvelkia didžiulė autoriaus pagarba gimtajai žemei, iškeliamas jos geografinis savitumas. Vadovėlio tekstai gerai apmąstyti, žadinantys patriotines vaikų nuostatas. Tai atspindėjo J. Gabrio-Paršaičio poziciją, kad mokymo priemonė turi orientuoti moksleivio dvasines vertybes, formuoti jo asmenybę, o tautinė savimonė yra vienas svarbiausių žmogaus ir tautos vertybinių pradų.

Be lietuviškų vadovėlių kūrimo, naujesnių švietimo programų keitimo, lietuvių inteligentams rūpėjo ir bendra mokyklų padėtis, lietuvių mokytojų įdarbinimo ir daugybė kitų klausimų, kuriais J. Gabrys-Paršaitis plačiai diskutavo su daugeliu to meto lietuvių visuomenės veikėjų, stengėsi suburti lietuvius mokytojus. Kartu su Pranu Klimaičiu 1905 metais Marijampolėje jis sušaukė mokytojų suvažiavimą, į kurį kvietė atvykti Povilą Višinskį ir kitus inteligentus. Vienas svarbiausių jo uždavinių buvo įkurti Lietuvių mokytojų sąjungą. Įsteigus „Lietuvių mokytojų susivienijimą“, 1905 m. gruodžio 6–7 d. dalyvavo jo suvažiavime ir reikalavo Suvalkų gubernijoje vaikus mokyti lietuviškai.

1910 metais Tilžėje pasirodė jo parašytas „Geografijos vadovėlis“, kuriame pasakojama ne tik apie pasaulį, bet ir apie Lietuvą. A. Jovaišo teigimu, šis vadovėlis stebino daugybe paveikslų ir spalvotų iliustracijų, kurių klišės Gabrio pastangomis buvo darytos Paryžiuje (!). Tai liudija, kad autoriui rūpėjo ne tik turinys, bet ir estetinė leidinio išvaizda, išorinis jo patrauklumas jaunam skaitytojui. Vadovėlis išsiskyrė ypatinga poligrafijos kokybe – ši knyga mokyklai buvo premijuota vadovėlių konkurse¹⁷.

Remdamasis Jono Jablonskio kalbiniais darbais, J. Gabrys-Paršaitis parašė ir pirmąjį lietuvių kalbos vadovėlį mokykloms „Trumpas lietuvių kalbos vadovėlis“. Jis ėmėsi šio darbo, nes atgavus spaudą lietuvių kalbos vadovėlio ypač reikėjo, kadangi J. Jablonskio gramatikos buvo skirtos kalbai norminti, bet ne mokyklai¹⁸. Šio vadovėlio buvo išleisti du leidimai: I leidimas – 1906 metais Vilniuje, II leidimas – 1913 metais Kaune. Tad lietuvių moksleiviai gana ilgai, net kelis dešimtmečius, lietuvių kalbos mokėsi iš J. Gabrio-Paršaičio rašytų lietuviškų vadovėlių.

Lietuvių literatūros istorijos pradininkas

J. Gabrys-Paršaitis siekė sisteminti ir lietuvių literatūrą, rinko bibliografines žinias ir įvairius duomenis apie jos pirmuosius ir vėlesnius kūrėjus, skaitė šaltinius užsienio kalbomis. Jis buvo tyrinėtojas, vienas pirmųjų ėmęsis rašyti lietuvių literatūros istoriją. J. Gabrys-Paršaitis krašto mokiniams parašė pirmąjį lietuvių literatūros vadovėlį – „Lietuvių literatūros apžvalgą“, išleistą Kaune 1913 (I dalis) ir 1916 metais (II dalis). Šį leidinį jis parengė gyvendamas Paryžiuje. Vadovėlio įžangoje pabrėžė, kad nuodugniai parašytos lietuvių literatūros istorijos lietuviai dar neturi, kad dar tik bandoma tai padaryti, bet iš turimos medžiagos, M. Biržiškos, K. Puidos, A. Janulaičio publikuotų straipsnių jau galima paruošti vadovėlį, kuris „duos skaistų supratimą apie mūsų literatūrą“¹⁹. Jo literatūros vadovėlis išties buvo pritaikytas to meto mokinių poreikiams ir literatūriniam ugdymui: jame daug vietos skirta tautosakai, pirmiesiems lietuvių raštijos kūrėjams. Lietuvių literatūros apžvalga baigiama M. Valančiumi. Antrasis šio vadovėlio leidimas, abi dalys vienoje knygoje, pasirodė Klaipėdoje 1924 metais.

Į literatūros istorijos rašymo darbą J. Gabrys-Paršaitis žiūrėjo labai atsakingai, gerai suprasdamas vadovėlio svarbą. Jis laikėsi nuostatos, kad sudaryti bibliografinį rašytojų sąvadą toli gražu nepakanka, kad lietuvių rašytojų kūryba turi susilaukti deramo tyrinėtojų dėmesio, atskirų monografijų, kurios sudarytų prielaidas literatūrologinius atradimus jungti į bendrą išsamią ir plačią literatūros istoriją. Šias jo pažiūras vaizdžiai atskleidžia straipsnis „Lietuvių literatūros istorijos pobūdis ir etapai“²⁰. Jame rasime ir tokius literatūrinius apibendrinimus:

Literatūra atspindi tautos gyvenimą. Jei tauta auga, plėtojasi, – auga ir klesti jos literatūra; jei tauta skursta, žemyn puola, – nyksta, skursta ir jos literatūra, pagaliaus jei tauta ima busti, tvirtėti, stiprėti, ir jos literatūra auga ir bujoja. Taigi lietuvių literatūra neišvengė šio įstatymo, ji yra tikras atspindys mūsų tautos gyvenimo amžių bėgyje.

Kuomet Lietuva buvo laisva, galinga, jos vaidilos, sudėdami giesmes ir dainas apie mūsų tautos didvyrius, giedodavo ir dainuodavo jas miniai iškilmingose valandose. Pagaliaus kuomet mūsų tautos galė ir laisvė sunyko, kuomet vargai užniko mūsų protėvius, jie temokėjo vien dainuoti apie savo vargus ir nelaimes, o dainas apie mūsų pranokėjų galę ir garbę užmiršo.

Ilgainiui, kuomet mūsų bočių dvasia veidmainingų svetimtaučių užnikta, pradėjo rodyti atsipeikėjimo ženklus, kuomet nauja, krikščioniška tikyba ėmė giliau leisti šaknis, – pradėjo rodytis rašliava naujos tikybos reikalais pagimdyta. Buvo tai pirmosios dvasiškojo turinio kningos, vėliau tautos apšvietimui kylant atsirado ir svietiškojo turinio veikalai. Pagaliaus, neveizint didžiausių kliūčių, bundanti mūsų tautos siela nesiliovė gaminusi ir aukštesnio turinio veikalų literatūros srityje.

Autorius ketino lietuvių literatūros istoriją rašyti toliau, plačiai analizuoti pirmųjų lietuviškų laikraščių pasirodymą ir jų autorių gyvenimą, bet dėl nežinomų priežasčių šio tikslo nepasiekė. Tačiau jam pavyko nuveikti dar vieną didelį lietuvių švietimo darbą – parengti pirmąją lietuvių literatūros chrestomatiją – „Skaitymo knygą mažiems ir dideliems“, išleistą Tilžėje 1908 metais. Tai – didžiulė knyga, kurią sudaro net 304 puslapiai. Į šiuos skaitinius jis pirmiausia įdėjo lietuvių pasakojamosios tautosakos perlus: pasakas „Eglė žalčių karalienė“, „Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas“, „Sigutė“, „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“, o lietuvių literatūrą pradėjo nuo K. Donelaičio, M. Valančiaus, A. Baranausko, V. Kudirkos, P. Vaičaičio, G. Petkevičaitės-Bitės, Maironio, Šatrijos Raganos, J. Biliūno ir kitų autorių kūrinių. Prieš juos pateikė savo paties rašytas autorių biografijas.

J. Gabrys-Paršaitis neabejotinai buvo ir vienas pirmųjų lietuvių literatūrologų, teoriškai pasirengusių rimtiems moksliniams literatūros tyrinėjimams. Be įgytų mokslinių teorinių literatūrologijos žinių, jis turėjo gilią profesinę nuovoką ir vertintojo intuiciją. Akivaizdu, kad literatūrinis darbas buvo didžiausias jo pašaukimas, kurį iki galo realizuoti trukdė istoriniai laikotarpio kataklizmai ir dėl jų kilusios asmeninio gyvenimo peripetijos. Tiek gyvendamas Prancūzijoje, tiek Šveicarijoje, J. Gabrys-Paršaitis aktyviai rašė literatūrologinius straipsnius, vertino lietuvių rašytojų kūrybą. Siekiant ją pristatyti lietuvių visuomenei, pačiam teko imtis ir sunkios knygų sudarytojo veiklos.

Pirmasis V. Kudirkos biografas

Viena iš labiausiai J. Gabrį-Paršaitį dominusių lietuvių literatūros pasaulio asmenybių, kurios darbų ypatingą vertę jis jautė ir kuri žavėjo jį savo asmeninėmis savybėmis, buvo Vincas Kudirka. Galimas dalykas, kad Gabrys-Paršaitis galėjo ir asmeniškai pažinoti Kudirką, kai šis vasarodavo Dambravičienės dvare netoli Zapyškio ar bendravo su daktaru Roku Šliūpu, kuris Garliavoje dažnai buvodavo maždaug nuo 1890 metų. Akivaizdu, jog Gabrį-Paršaitį buvo stipriai paveikusios patriotinės V. Kudirkos pažiūros, jo satyrinė proza, pastangos kurti lietuvių literatūrą, plėsti verstinės literatūros lauką. Todėl jam atrodė labai svarbu surinkti ir publikuoti visus V. Kudirkos darbus. Dėl to Gabrys-Paršaitis viešai kreipėsi į lietuvių visuomenę, artimą Kudirkos bičiulį Kazį Grinių, prašydamas suteikti jam kuo daugiau žinių apie Kudirkos gyvenimą, tėvus, vaikystės ir jaunystės metus, studijas Varšuvoje „Varpo“ leidybą. Į šį prašymą atsiliepė ir Grinius, ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kiti lietuvių kultūrininkai. 1910 metais Tilžėje J. Gabrys-Paršaitis išleido šešis Vinco Kudirkos raštų tomus. Šiame leidime pateikė išsamią V. Kudirkos biografiją ir plačius jo kūrybos apibendrinimus, kuriuos A. Jovaišas įvertino kaip „neturėjusius sau lygių iki pat 1989 metų“²¹. Taigi J. Gabrys-Paršaitis buvo pirmasis V. Kudirkos biografas, pirmasis jo raštų leidėjas ir kūrybos vertintojas, iškėlęs didžiojo varpininko ir rašytojo kūrybos reikšmę lietuvių literatūrai. J. Gabrys-Paršaitis pirmasis iš įvairių šaltinių surinko V. Kudirkos, jo artimųjų ir bendražygių nuotraukas, o vėliau padovanojo Lietuvių mokslo draugijai Kudirkos bičiulės Mailos Talvio rankraštį – prisiminimus apie daktarą.

Darbštus literatas: knygų redaktorius, vertėjas, apsakymų autorius

Iš atvirlaiškių Povilui Višinskiui matyti, jog dar 1905 metais J. Gabriui-Paršaičiui šis buvo patikėjęs ir rašytojos Žemaitės apsakymų redagavimą bei leidybą, ir jis tuo rūpinosi, vargdamas su žemaitiškos tarmės tekstais (Nebežinau, nei ką daryti su Žemaitės raštu; nepažindamas žemaičių tarmės, bijau sudarkyt visą jos raštą²²).

1914 metais Čikagoje buvo pirmąkart išleisti Antano Strazdo „Raštai“, parengti J. Gabrio-Paršaičio. 1912 metais jis parašė ir Kaune išleido istorinę studiją „Vytauto ir lietuvių veikmė didžiojoje karėje ir kovoje ties Griunvaldu“, 1915 metais Filadelfijoje – studiją „Lietuvių–lenkų unija“. Visa tai liudija, kad J. Gabrys-Paršaitis buvo ne tik itin darbštus literatas, daug nusipelnęs lietuvių meniniam žodžiui, bet ir istorijai iki nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais.

Dar vieną jo literatūrinės veiklos barą sudaro literatūros kūrinių vertimai. Kaip ir jo brolis Pranas J. Gabrys-Paršaitis ėmėsi vertimų iš rusų kalbos, kurią gerai mokėjo: išvertė Ivano Turgenevo apsakymą „Slenkstis“ ir kitus kūrinius²³. Vertimus pasirašinėjo Gabrio pavarde.

XX amžiaus pradžioje J. Gabrys-Paršaitis mėgino kurti ir originalią prozą – neilgus apsakymėlius, kuriuos 1906–1907 metais publikavo „Lietuvos ūkininke“. Juose ryškūs laikotarpio literatūrai būdingi asmeninės skriaudos, carinės priespaudos, tėvynės netekimo ir jos ilgesio motyvai. Apsakyme „Naktį ant kinų jūros“ jis vaizduoja keleivį, laive plaukiantį kinų jūros platybėse: ant denio sėdintį jaunuolį gaubia gūdi naktis, tačiau šniokščiančios bangos pažadina jo mintis. Netikėtai tolumoje jis pamato mažą žvejų laivelį, bando perspėti laivo įgulą, bet jo niekas neklauso. Laivelis atsimuša į didelį laivą, sudūžta. Tokia alegorine vaizdo projekcija siekiama perteikti didelės galios ir mažos, menkos jėgos priešybę. Panaši mintis plėtojama ir apsakyme „Žvirblis ir kregždė“, kuriame pasakojama apie kalinius, pro kalėjimo langą stebinčius uoliai sienoje besistengiančią susisukti lizdą kregždutę. Nelaimingi įkalintieji, kenčiantys už tiesos žodį ir laisvės siekius, pavydi kregždei sparnų, leidžiančių laisvai skraidyti, žavisi jos darbu. Tačiau vos kregždė susisuka lizdelį, jai snapu ima kirsti žvirblis, norintis jį užimti. Kregždė pasitraukia, užleidžia vietą stipresniam. Kaliniams buvo gaila kregždės, jos didelio triūso, gaila buvo žiūrėti, kaip ji sukinėjasi apie atšlaimą, ir maža širdele jaučia savo skriaudą, kurią jai padarė galingesnis už ją27. Šie kontekstai amžiaus pradžios lietuvių skaitytojui sugestijavo ir mažos tautos, siekiančios eiti savo keliu, bet stipriai gniaužiamos didesnės, idėją.

1906 m. birželio 13 d. J. Gabrys-Paršaitis parašo apsakymą „Jūrų platumose“, kuriame vaizduoja skaudų iš tėvynės išplėšto ir į rusų kariuomenę išsiųsto lietuvio kareivėlio likimą. Jūra, jos platybė ir galia – labiausiai traukiantis Paršaitį literatūrinis įvaizdis. Jūroje jis regi Dievo galybės pasireiškimą, jo sąmonėje ji susilydo su gimtinės, motinos vaizdiniais. Apsakymo herojus atsiduria toli nuo gimtojo krašto, su grauduliu prisimena namus, tėvą ir motiną, ilgisi jų, jūra pažadina vis daugiau mielų jo praeities prisiminimų. Svetimuose kraštuose jis jaučiasi be galo vienišas, jį sunkiai slegia patiriamas visa ko svetimumas – žmonių, kraštovaizdžių, net žvaigždžių. Jis ilgesingai svajoja dar nors kartą apsilankyti savo mylimoje gimtinėje, pamatyti savo tėvų grytelę, nors sykį užgirsti prigimtos kalbos skambėjimą (p. 15). Laive, plaukiančiame į Rytų Rusijos pakraščius, jaunuolis pamato pažįstamą veidą – kareivį iš Kauno gubernijos. Tos pačios žemės vaikai, viengenčiai, apsikabina, labinasi, džiaugiasi susitikę po svetimu dangumi, kalba gimtąja kalba. Abu ima kasdien susitikinėti, prisimena lietuvius kareivius, kuriuos per prievartą caro valdžia išginė iš gimtų sodybų, tėvų žemės į tolimus kraštus, kaip jie ten kentėjo, kaip tiek metų laukė tos dienos, kai jiems leis pamatyti savo miglinus laukus, žaliuojančias pievas, ūžiančius miškus... (p. 16). Taip apsakyme atsiskleidžia dalia lietuvio kareivio – kankinamo, badaujančio, pažeminto, vienišo, neturinčio jokios atramos ir prieglaudos svetimos galios apsuptyje. J. Gabrį-Paršaitį jaudino šios temos – kenčiančių į caro kariuomenę paimtų lietuvių, iš tėvynės įvairių aplinkybių išguitų tautiečių, už laisvės siekius įkalintų kalinių likimai. Tai buvo tautos sopuliai, kuriuos jis matė savo artimiausioje aplinkoje ir dėl kurių skaudžiai išgyveno. Apsakyme „Prisikels“ rašytojas vaizdavo pamiškės trobelėje susirinkusių šviesuolių, svarstančių, kaip toliau tęsti tautos švietimo ir gelbėjimo darbus, tiesti jai laisvės kelią, susidūrimą su caro kazokais, kurie juos naktį apsupa. Motina prašo vienturčio sūnaus Jono slėptis, bet šis atsisako. Kazokai parodo beribį žiaurumą: muša šeimos narius, kapoja su nagaikomis, verčia visus daiktus. Jie randa Joną, jis šauna į juos, o paskui pats krenta nuo ruso kulkos. Po egzekucijos žandarai eina gerti, skamba garsūs rusiški keiksmai, vulgarios dainos. Jie giriasi per kratas lietuvių namuose paimtais gražiais daiktais, brangiais žiedais. Namuose dūžta stiklai, prasideda orgijos. Vienas kazokas šaiposi iš raudančios lietuvės motinos, suklupusios prie sūnaus kūno: Eik, prikelk, gal dar prieš mūsų galybę ranką kels. Laisvės panorėjo... Taigi dabar laisvas... Eik, prikelk... taip su jumis bus visais... Štai kokią laisvę mes jums duosime... Cha-cha-cha! (p. 28). Kituose apsakymuose – „Prie žvaigždės“, „Mačiau sopulį“ – irgi atsiskleidžia carinės Rusijos gniuždomo lietuvių gyvenimo kontūrai, žmonių kančios ir išgyvenimai ir didelė tautos sūnaus meilė gimtajam kraštui ir kalbai.

Taigi XX amžiaus pradžioje J. Gabrio-Paršaičio apsakymėliuose iškyla aktualiausios laikotarpio temos – carinės valdžios žiaurumas, pavergtos lietuvių tautos vargai, inteligentijos pastangos kovoti už šviesiausius tautos idealus. Originalią prozą, publikuotą spaudoje, autorius pasirašinėjo Alekso Mykaičio slapyvardžiu.

Juozas Gabrys-Paršaitis mirė 1951 m. liepos 26 d. Šveicarijoje. Ten ir palaidotas.

¹ Juozo Gabrio-Paršaičio apsakymėliai. 1906 metai. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvinė medžiaga. F1-3516.

² Ibid.

³ Ūkininkas, 1899, Nr. 11, p. 174.

⁴ Ūkininkas, 1899, Nr. 12, p. 187.

⁵ Knygnešys, t. 1, p. 258.

⁶ Ūkininkas, 1901, Nr. 4, p. 30–31.

⁷ Juozo Paršaičio laiškas Jonui Biliūnui. 1904 10 10. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvinė medžiaga. F1-732.

⁸ Juozo Paršaičio laiškas Povilui Višinskiui, 1905 04 05, ibid.

⁹ Knygnešys Jurgis Bielinis – aut. past.

¹⁰ Juozo Gabrio-Paršaičio atvirlaiškis Povilui Višinskiui, 1905 05 17.

¹¹ Ibid, 1905 04 03.

¹² Ibid, 1905 06 06.

¹³ Ibid.

¹⁴ Juozo Gabrio-Paršaičio laiškai literatūrinio darbo klausimais. 1909 11 16. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvinė medžiaga. F21-5895.

¹⁵ Juozo Gabrio-Paršaičio laiškas Jonui Basanavičiui. 1913 11 18. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvinė medžiaga. F2-855.

¹⁶ Ibid.

¹⁷ Albinas Jovaišas. ,,Šviesos, šviesos!“ // Gimtasis žodis, 1990, Nr. 3, p. 23.

¹⁸ Ibid.

¹⁹ Ibid.

²⁰ J. Gabrys. Lietuvių literatūros istorijos pobūdis ir etapai // Lietuvių literatūros istoriografijos chrestomatija. Vilnius, ,,Vaga“, 1988, p. 286–289.

²¹ Jovaišas, ibid, p. 24.

²² Gabrio-Paršaičio archyvinė medžiaga, ibid.

²³ Juozo Gabrio-Paršaičio Ivano Turgenevo apsakymo „Slenkstis“ vertimas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvinė medžiaga. F26-258.

© 2016 „XXI amžius“