|
Miežio grūdo sindromas
Algimantas Zolubas
Rapolas iš kitų aludės lankytojų išsiskyrė tuo, kad joje lankydavosi dažniau nei kiti alaus mėgėjai ir alaus išgerdavo daugiau nei kiti. Dėl pastarosios priežasties sugėrovai jį iš pradžių praminė Miežio grūdu, o vėliau tiesiog Miežiu. Tas vardas, žinoma, prasismelkė iš aludės į viešumą, todėl tikrasis jo vardas buvo pamirštas. Maža kas gyvenime nutinka daug žmonių turi pravardes. Tačiau Rapolą pravardė lemtingai paveikė: jis save iš tikrųjų pradėjo tapatinti su miežio grūdu, jame, moksliškai tariant, įsikūnijo miežio grūdo sindromas. Rapolui rodėsi, kad kaimyno gaidys taikosi jį sulesti, alaus bravorėlio savininkas bando jį į salyklą įterpti, o kaimynė į verdamą kruopų košę įmesti. Rapolas saugiai jautėsi tik aludėje, todėl, ir jos darbo laikui pasibaigus, sunku jį būdavo iš ten išprašyti. Matydami Rapolo akyse nuolatinį nerimą ir baimę, geradariai sugėrovai jį nuvedė pas psichiatrą.
|
|
1 klausimas kandidatui ir 5 klausimai sau
Birutė Obelenienė
Po kiekvienų rinkimų į Seimą, pamatę paskelbus rezultatus, pradedame galvoti, kad esame subtilų humorą mėgstanti tauta, besivadovaujanti caro Petro I patikrintu metodu. Norėdamas išjuokti kokį nepaklusnų bojariną, tuometinis Rusijos valdovas liepdavęs: Tegul kalba viešai, bet ne iš rašto, o žodžiu, kad visas jo kvailumas išlįstų. Kaip rodo patirtis, metodas patikimas, tačiau labai jau brangus. Kol mes tokiu istoriniu ir praktiniu būdu patikrinsime visus besiveržiančius į tautos olimpą, galime likti be sudilusio skatiko. Galbūt reikėtų kokiu nors paprastesniu ir pigesniu būdu pasirinkti patikimą kandidatą, už kurį balsuoti? Kaip įsitikinti, kad visi priešrinkiminiai pažadai, gražios kalbos, spalvoti paveikslėliai ir visas kitas priešrinkiminis šurmulys nėra šakėmis ant vandens parašyti?
|
|
Kad juos kur perkūnas...
Šiuos linkėjimus siunčiu Delfi.lt redakcijai, Vaikų teisių apsaugos tarnybai, Švietimo ir mokslo ministerijai, Lygių galimybių kontrolierei ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai už ištisinį, nevaržomą ir nekontroliuojamą lytinio gyvenimo viešinimą, skatinimą, propagavimą žiniasklaidoje visas 24 valandas per parą su beveik pornografiniais paveikslėliais ir nešvankiomis antraštėmis. Kodėl mes turime išlaikyti įvairių biudžetinių tarnybų, institucijų darbo vietas (kiek jų per visą Lietuvą yra?), jei jos nieko, išskyrus atsirašinėjimus apie norvegišką žiniasklaidos ar vaikų teisių kontrolierių patirtį, negali? Jei nesi tas, kas tik imituoja, jog čia ginamos vaikų teisės į nedrumsčiamą vaikystę, į vaikišką pasaulį, tai visų pirma privalai reguliariai ir nuolat sekti, kad nebūtų įstatymų pažeidimų, o ne vos porą savaičių po to, kai kažkokia bjauri boba skundą parašo... Gavusi tos priekabios zanūdos laišką, turėtum kad ir ant tanko įlėkti į Delfį, gal net arešto kažkuriai portalo daliai pareikalauti.
|
|
|