|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Žmogaus dvasia neįveikiama Kanauninką Joną Navicką ir tragišką jo mirtį iki šiol mena viekšniškiai Vytautas MALŪKAS
Mažeikių rajono Viekšnių miestelyje saugomas beveik dvidešimtmetį čia klebonavusio ir sovietų kolaborantų žiauriai iš gyvenimo patraukto kanauninko Jono Navicko atminimas. Jo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje esantis kapo antkapinis paminklas lyg priekaištauja mums visiems kalbėdamas Šventojo Rašto žodžiais: Mano tauta! Ką aš Tau padariau? Šiemet nuo kunigo nužudymo dienos 1941-ųjų birželio 27-osios sukako 75 metai, tad viekšniškiai buvo susirinkę į jo žūties metinių minėjimą. Nuo Smilgių iki Viekšnių Kun. J. Navickas (Navakas) gimė 1864 m. birželio 19 d. Krinčino parapijos Smilgių kaime. Panevėžyje gyvenantis Povilas Zigmantavičius, kurio teta Barbora Zigmantavičiūtė buvo kunigo šeimininkė, teigia, kad kunigo šeima buvo tvarkinga ir pasiturinti. Būsimasis kunigas mokėsi Šiaulių gimnazijose, 1883 metais įstojo į kunigų seminariją. P. Zigmantavičiaus žiniomis, jis mokėsi ir Mintaujos (dabar Jelgava) kunigų seminarijoje. Kunigu J. Navickas įšventintas 1887-ųjų liepą ir paskirtas vikaru į Salaką. Po ketverių metų tapo Šiaudinės kuratu, o 1894 metais paskirtas Kriaunų, vėliau, nuo 1899 iki 1909 metų, Josvainių klebonu. Paskui klebonavo Kuršėnuose iš ten 1924 metais paskirtas į Viekšnius. Čia, be klebonavimo, kartu ėjo Viekšnių dekano pareigas. 1928 metais tapo Telšių vyskupijos kapitulos kanauninku. Pabrėžė lietuvybę Kun. J. Navicko pavardė kai kuriuose šaltiniuose rašoma dviem variantais, bet dažniausiai, vis dėlto sutinkame Navicką. Povilas Zigmantavičius pasakojo, kad savo pavardę Navakas kunigas sulenkino į Navicko (Novickio) todėl, kad norėdamas būti kunigu, turėjo prisitaikyti prie lenkinimo Lietuvoje politikos. Kaip žmogus buvo nuostabus, labai tvirtai tikintis, tikras patriotas, lenkinimo laikais stengėsi pabrėžti savo lietuvybę. Pats kovojo ir kitus skatino išlaikyti lietuvių kalbą ir papročius, pasakojo Viekšnių vaistinės muziejaus vadovė Danutė Končienė. Ji teigė, kad kan. J. Navickas Viekšniuose artimai bendravo su vaistininko Juozo Aleksandravičiaus šeima ir pateikė šio vaistininko dukters, kanauninko krikšto dukters Zofijos Aleksandravičiūtės-Navickienės prisiminimus apie savo krikštatėvį. Jis buvo dažnas svečias Aleksandravičiaus namuose, be jo neapsieidavo nė vienos Velykos: kunigas viešėdavo šios šeimos namuose pašventindavo Velykų stalą ir kartu valgydavo. Buvo gailestingas Viekšniškiai prisimena kan. J. Navicką kaip gailestingą, likimo nuskriaustiems padėti nevengiantį žmogų. Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė yra rašiusi, kad mirus jos mamos pirmajam vyrui gydytojui Edvardui Kontrimui, našlę su dviem mažamečiais vaikais kunigas nuoširdžiai globojo. Kan. J. Navickas sutuokė ir vaistininko J. Aleksandravičiaus seserį Vandą Aleksandravičiūtę su būsimu Lietuvos ambasadoriumi Kanadoje Vytautu Gyliu. Vestuvėse po Santuokos sakramento, suteikto vaistininko svetainėje, pastebėjęs, kad staliukas, ant kurio buvo parengtas altorėlis, yra ne paprastas, o kortų, sakydamas pamokslą kanauninkas pajuokavo, kad jaunųjų gyvenimas bus kaip kortų žaidimas. Taip ir buvo. Pranašystė išsipildė, prisiminė Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė. Neaplenkdavo inteligentai Kunigo namų neaplenkdavo atostogų grįžę profesoriai Biržiškos, Zofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir kiti inteligentijos atstovai. Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė prisiminimuose yra rašiusi, kad kanauninką, nors ir senyvo amžiaus, dažnai važiuodavo į tolimiausius kaimus pas ligonius suteikti jiems Ligonio sakramentą, išklausyti išpažinties. Tai buvo šviesus, apsiskaitęs, plačios erudicijos žmogus, pas kurį mėgdavo užsukti ir iš didesnių miestų atvykę svečiai. Ne kartą čia lankėsi ir aukšti Bažnyčios tarnai, prisiminimuose teigia Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė. Kai 1940 metais sovietų armija okupavo Lietuvą, prasidėjo neramumai, represijos, kulminaciją pasiekusios 1941-ųjų birželį. Tai pajuto ir Viekšnių miestelio žmonės: birželio 14-osios išvakarėse geležinkelio stotyje buvo pastebėti įtartini vagonai ir jau naktį į stotį pradedami vežti žmonės inteligentai, dvarininkai, ūkininkai. Bažnyčios nepaliko Dar po kelių dienų, birželio 22-ąją, prasidėjo karas, į Viekšnius atnešęs dar didesnę sumaištį. Išsigandę neramumų ir prievartos iš miestelio bėga likę inteligentai, žydai, jaunieji kunigai. Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė prisimena, jog birželio 24 dieną, per Jonines, jos tėvelis kaip kasmet nuėjo pas kan. J. Navicką pasveikinti su vardinėmis. Kadangi didelė erdvi klebonija sovietų buvo nacionalizuota, kanauninkas gyveno savo name šalia bažnyčios. Toliau ji cituoja savo tėvo žodžius: Nuėjęs pasveikinti savo klebono, pas jį jokių svečių nesutikau, o dėkodamas už atminimą, atsargusis senukas jo lankyti nepatarė. Man pasakius, kad jam šiuo neramiu laiku reikėtų kur nors pasišalinti, jis atsakė, kad kitiems kunigams išbėgiojus, jis bažnyčios palikti negali. Suimti abu Lemtingoji 1941 m. birželio 27 d. Viekšniuose išaušo labai karšta. Iš ryto daugelis miestelio gyventojų sulaukė ginkluotų svečių sovietų kolaborantų, kurie liepė užsidarinėti langines, uždangstyti langus ir neiti į gatvę, priešingu atveju sušaudys. Perspėti apie komunistų siautėjimą pas kan. J. Navicką paslapčiomis buvo atėję keli viekšniškiai, bet vienam jų šis esą atsakęs Šventojo Rašto žodžiais: Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kurs gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Perspėti kunigo atskubėjo ir netoli gyvenęs senukas advokatas Barakauskas, bet nespėjo: į kanauninko butą įsiveržė ginkluoti viekšniškiai kolaborantai ir abu, įrėmę į nugaras ginklus, išsivedė. Pirmasis kunigo ir advokato golgotos žingsnis pokalbis su rusų karininku. Šis neįžvelgė senukų kaltės ir jų neareštavo. Nuaidėjo šeši šūviai Vietiniams kraugeriams to neužteko, tad jie, degdami neapykanta Dievo žodį skleidusiam kunigui, nusprendė suimtuosius nuteisti patys. Paragindami šautuvų buožėmis, senukus jie varė per miestelį, paskui keliu per Pluogų kaimą Maigų miško link. Ši kelionė advokatui Barakauskui buvo per sunki, ir jis amžinai sukniubo prie pakelės griovio. Kan. J. Navickas atliko savo paskutinę pareigą ir šalia mirštančiojo priklaupęs sukalbėjo maldą. Toliau, raginant kolaborantams, jam eiti teko vienam. 75-ųjų kan. J. Navicko mirties metinių minėjime dalyvavęs mažeikiškis Alfonsas Degutis pasakojo, kad tuo metu jis, dar būdamas vaikas, su tėvais buvo kaime. Jis matė, kaip kanauninką pėsčią su šautuvais ant pečių varė du šineliais (milinėmis) apsivilkę vyrai. Jo tėvelis apgailestavo, kad buvo pardavęs medžioklinį šautuvą, nes norėjo eiti gelbėti kanauninko. Tėvelis buvo drąsus medžiotojas, nors, kaip pats sakė, neaišku, kaip būtų pasibaigę. Matę tą vaizdą širdimi supratome, kokia lemtis laukia kanauninko. Po kurio laiko išgirdome šešis šūvius... prisiminė A. Degutis. Baltos rožės primena... Z. Aleksandravičūtė-Navickienė prisimena, kad tą naktį po kaitros siautė perkūnija, liūtis, tad ji negalėjusi užmigti. Rytą klebono šeimininkė B. Zigmantavičiūtė, sužinojusi, kad jos dėdė kan. J. Navickas buvo nuvarytas Maigų miško link, pasikinkė vežimą ir drauge su medicinos seserimi Amelija Putraite išvažiavo jo ieškoti. Kai griovyje surado mirusį advokatą Barakauską, nebesitikėjo nieko gero. Kunigą rado miške kniūbščią, pajuodusiu veidu. Ruošiant kunigo kūną šermenims, jame aptiktos trys kulkų žymės, daug mėlynių, buvo perdurti paširdžiai ir skersai perpjauta gerklė. Kan. J. Navickas buvo pašarvotas Viekšnių bažnyčioje, jo laidotuvės įvyko birželio 30-ąją. Mes, mokinės, visą dieną stovėjome garbės sargyboje su jazminų ir baltųjų rožių puokštėmis rankose. Nuo to laiko šios gėlės man visada primena šitą tragišką įvykį, prisimena Z. Aleksandravičūtė-Navickienė. Laidotuvėse dalyvavo Viekšnių vikaras kun. K. Arlauskas, kun. Paulauskas, gimnazijos kapelionas kun. Pacevičius, Užlieknės klebonas kun. Samavičius. Tokia buvusio Viekšnių klebono kan. J. Navicko žūties nuo sovietų kolaborantų istorija.
Archyvinės nuotraukos iš Viekšnių vaistinės muziejaus fondų
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |