Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Akistata su Tėvyne

Antanas Ambrulevičius – žmogus-legenda

Antanas Ambrulevičius jaunystėje ir Nepriklausomybės metais

2008 metais išleista A. Ambrulevičiaus prisiminimų knyga „Kelio atgal nėra“

Antanas Ambrulevičius prie savo sukurto paminklo žuvusiems partizanams Alytuje Gintaro LUČINSKO nuotrauka

1946 m. rugsėjo 23 dieną, prieš 70 metų, įvyko viena garsiausių partizanų operacijų Vilkaviškio rajone – Pajevonio miestelį, kuriame okupacinė valdžia buvo suformavusi stribų būrį, netikėtai užėmė partizanai. Tai buvo išties drąsus ir rizikingas žygis. Apie šį istorinį įvykį tinklalapyje suduvis.lt rašęs Zenonas Mačiulaitis apgailestauja, kad dabar jį nedaug kas prisimena ir beveik nemini plačioje internetinėje spaudoje. Anot Z. Mačiulaičio, apie tą žygdarbį jam papasakoti dar galėjo tik pajevonietis poetas Justinas Naujokaitis (kuriam pasakojo šioje operacijoje dalyvavęs partizanas) ir iš Pajevonio kilęs Valentas Eidukevičius. Z. Mačiulaitis rašo, kad pirmaisiais pokarinės okupacijos metais partizanai buvo užėmę nemažai miestelių, o Suvalkijoje – Žaliąją, Keturvalakius, Gižus, Antanavą, Sangrūdą, Šilavotą, Pajevonį.

Pasirodo, Pajevonio puolimą organizavo legendinis Gražiškių saugumo viršininkas, partizanams efektyviai talkininkavęs Antanas Ambrulevičius, slapyvardžiu Vėjas. 1946 metų rugsėjo 23 dieną (šiandien kaip tik sukanka 70 metų nuo šio įvykio) jis su šešiais patikimais jam pavaldžiais stribais dviem vežimais atvažiavo į Pajevonio apylinkes ir su prisijungusiais vietiniais partizanais (iš viso 12 vyrų su trim kulkosvaidžiais) apsupo stribų būstinę. Sargybos viršininkas Neretinas pabėgo pirmasis, o paskui jį išsilakstė ir kiti stribai. Išvaikę visą apsaugą, nusiaubę ar padegę kai kuriuos valsčiaus pastatus, pasiėmę prekių iš kooperatyvo parduotuvės ir likvidavę porą okupacinės valdžios talkininkų, partizanai baigė operaciją ir iš miestelio išėjo su daina. Tiesa, žygis turėjo ir liūdnų pasekmių: partizanus pavežėjęs Micuta buvo įskųstas ir kalėjime vėliau negyvai nukankintas, o šeima ištremta į Sibirą. Nuteisė ir okupantų valdžios ramstį, sargybos viršininką Neretiną „už aplaidumą ir bailumą“, o į Pajevonį atsiuntė kareivių garnizoną.

Netrukus, 1947 metų sausį, Tauro apygardos partizanams talkinusių stribų būrį papildė ir Antanas Ambrulevičius-Vėjas. Tai buvo vos ne vienintelis Lietuvoje kadrinis sovietų saugumo karininkas, tapęs laisvės kovotoju ir išdrįsęs nukreipti ginklą prieš okupantus. 2008 metais išleista A. Ambrulevičiaus prisiminimų knyga „Kelio atgal nėra“ (Alytus: VšĮ „Gintarinė svajonė“, 2008, 112 p.). Knygos sudarytojas, Alytaus krašto istorijos tyrinėtojas Gintaras Lučinskas rašo: „...savo skaudžia patirtimi Antanas Ambrulevičius – unikali asmenybė, Lietuvoje vienintelis kadrinis sovietų saugumo karininkas ir kartu laisvės kovotojas. Kalėjimuose ir tremtyje atsiskleidė kaip menininkas. Iš pradžių iš duonos lipdęs kryželius, vėliau kūręs skulptūras ir vitražus“.

A. Ambrulevičius gimė 1924 m. rugpjūčio 9 d. Alytaus apskrityje, Miroslavo valsčiuje, Pupasodžio kaime, ūkininkų Pranciškos Monkelytės ir Kazimiero Ambrulevičiaus šeimoje. Tėvai turėjo 8 ha žemės, šeimoje augo penki vaikai. A. Ambrulevičius mokėsi Pupasodžio pradinėje mokykloje, Miroslavo 6 skyrių pradinėje mokykloje, o 1939 metais įstojo į Alytaus gimnaziją. Ankstyvą 1943 metų pavasarį prie Šventežerio vokiečių žandarų areštuotas ir išsiųstas į vokiečių kariuomenę, tačiau iš jos pabėgo. Besislapstydamas nuo esesininkų sulaukė raudonųjų „išvaduotojų“. Naujoji valdžia pasiūlė stoti į karo mokyklą. „Kokia ta mokykla, smulkiau niekas ir nepaaiškino. Pirmiausia, kas šovė į galvą: kol mokslas tęsis, tai ir karas baigsis – išvengsiu fronto“, – rašo prisiminimuose A. Ambrulevičius. Pasirodė, kad „karo mokykla“ buvo MVD (sovietinio saugumo) operatyvinė mokykla, rengusi darbuotojus kovai su partizaniniu judėjimu. Baigęs ją A. Ambrulevičius gavo paskyrimą dirbti operatyviniu įgaliotiniu Gražiškių valsčiuje kovoti su „banditizmu“, t.y. su partizaniniu judėjimu. Tuomet A. Ambrulevičiui buvo priskirti du agentai informatoriai – Lankupėnų ir Skardupių agentai Gaidys ir Kirvis. Jų dėka buvo sudaromi juodieji sąrašai, areštuojami žmonės, terorizuojami gyventojai. Jaunasis operatyvininkas leitenantas, pritaikęs įgytas saugumo mokykloje žinias, perrašinėjo skundikų pranešimus, klastojo jų parašus. Tas darbas padėjo išsaugoti persekiojamus žmones. Knygoje „Kelio atgal nėra“ A. Ambrulevičius rašo: „Pradėjau iš rajono saugumo gauti nurodymus, kokį žmogų areštuoti, o kuriam užvesti agentūrines bylas ir toliau sekti. Čia aš ir įkliuvau. Būk gudrus, kad ir vilkas būtų sotus, ir ožka sveika. Įgytos žinios mokykloje padėjo išeiti iš padėties. Tokiu atveju aplankau tą žmogų, išpasakoju susidariusią padėtį ir pasiūlau išeitį. O išeitis tik viena – reikia užverbuoti kaip agentą ar informatorių, ir areštas automatiškai atkrenta. Žmogui paaiškinau, kad tas žinias jis duos man, o aš taip surašysiu, kad nė vienas geras žmogus nenukentės. Priešingai, skundai bus nukreipti prieš komunistėlius bei tarybinius aktyvistus ir panašiai, o jis tik savo slapyvardžiu pasirašys. Žmogui sutikus, o sutikdavo kiekvienas, darau agento asmens bylą, ir žmogus išgelbėtas. Laikui bėgant, tokių atsirado keletas. Agentūra didėjo, darbas vyksta, už tai net pagyrimą gavau“. Kaip apibūdina Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas, „operatyvinis“ darbas – informacijos rinkimas iš užverbuotų agentų. Operatyvinis darbuotojas tuo metu buvo pareigūnas, kurio parašas lemdavo, ar pilietis gali gauti pasą. Partizanai iš operatyvininko gaudavo pasus.

Netrukus A. Ambrazevičius užmezgė tiesioginį ryšį su Vytauto rinktinės kuopos vadu Vyčiu – Algiu Leonavičiumi. O kad su laisvės kovotojais būtų palaikomas pastovus ryšys, reikėjo ryšininkų. Taip iš patikimų „liaudies gynėjų“, vadinamų stribais, buvo suformuotas šešių partizanų, iš kurių du buvo atsiųsti iš partizanų, būrys. A. Ambrulevičiaus kovotojai atlikdavo ne tik ryšininkų pareigas, bet ir partizanų užduotis, vykdydavo ginkluotas operacijas, likvidavo vieną kitą stribą ar MGB agentą, pavojingą partizanų veiklai. Su savo agentūra A. Ambrulevičius dezinformuodavo saugumo organus, teikdamas pranešimus, kad Gražiškių tarybiniai aktyvistai yra liaudies priešai ir teikia žinias banditams.

Susipažinęs su Gražiškių kunigu Juozaičiu, Nepriklausomybės kovų dalyviu, kariuomenės kapelionu, A. Ambruzevičius aprūpindavo jį pogrindine spauda. Gražiškiečių Saukaičių šeimoje A. Ambrulevičius slapta parengė ir dvi grupeles vaikučių Pirmajai Komunijai, ruošė mokinius ir į būsimą progimnaziją. Gražiškių milicijos viršininkas Maksimenko parašė skundą į Vilnių, o iškviestas į MVD rūmus A. Ambrulevičius išgirdo kaltinimą, kad be ginklo vaikšto po kaimus, nesunaikino nė vieno bandito ir jokių susirėmimų su jais neturėjo. Išsigynęs kaltinimų, A. Ambrulevičius susitarė su partizanų vadu Vyčiu surengti tariamas kautynes Skardupių kaime, per kurias Vytis bėgdamas paliks dokumentą, kuriame A. Ambrulevičius vadinamas tautos išgama ir nuteisiamas mirtimi. Taip jis suklaidino ir dezinformavo saugumo organus.

Netrukus A. Ambrulevičiaus ryšius su partizanais saugumiečiams išdavė užverbuotas partizanas Kaštonas-Uošvis. Laimei, leitenantas išvengdavo visur paspęstų pasalų, nors kai kurie jo būrio kovotojai, apsimetę stribais, buvo suimti. 1947 metų sausį pasitraukęs pas partizanus ir davęs priesaiką A. Ambrulevičius tapo partizanu, slapyvardžiu Vėjas, žvalgybininku. Jis sugebėjo išsiaiškinti sovietinio saugumo užverbuotus kaimo žmones ir juos įspėdavo susilaikyti nuo išdavystės. Tačiau 1947 m. kovo 20 d. mūšyje su okupantais sunkiai sužeistas A. Ambrulevičius buvo suimtas ir kalintas Kauno kalėjime, patyrė nuožmius tardymus ir kankinimus. Jį norėta kuo greičiau apklausti, todėl net norėta amputuoti ranką Marijampolės ligoninėje. Medicinos seselei tarpininkaujant, partizanai organizavo pagrobimą iš ligoninės, bet tai jiems nepavyko. Paaiškėjo, kad palatoje, be A. Ambrulevičiaus, kitose trijose lovose, apsimetę ligoniais, gulėjo trys saugumiečiai su ginklais. Tuomet sužeistasis buvo perkeltas į kalėjimą, seselė apkaltinta ir vėliau nuteista 10 metų lagerio. Kauno kalėjime jokio gydymo nebuvo, tik kartą per savaitę perrišdavo žaizdas. A. Ambrulevičiui iš rankos ir šono žaizdų lindo kaulai, stambesnius jis rinkdavo į maišelį, tikėdamasis vėliau kažką iš jų išdrožti... Kalėjime jam teko sutikti Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos auklėtinį A. Svarinską, kuris išnešė į laisvę du kryželius, A. Ambrulevičiaus padarytus iš kaulų, išimtų iš savo žaizdų. 1948 m. balandžio 16 d. Kaune Pabaltijo karo tribunolo nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties, 5 metams atimtos pilietinės teisės (partizanų žvalgybininkas liko gyvas tik dėl to, kad tuo laiku įsigaliojo 1947 m. gegužės 26 d. įsakas, panaikinęs mirties bausmę). 1948 metų vasarą perkeltas į Vilniaus Lukiškių kalėjimą. 1949 metų gruodį išvežtas į Intos lagerį, vėliau kalėjo Abezėje, Vorkutoje (Komijoje), nuo 1959 m. lapkričio 27 d. – Dubrovlage (Mordovijoje). Nuo 1962 m. kovo 14 d. buvo tremtyje Uchtoje (Komijoje).

Tad A. Ambrulevičius pasiaukojančiais darbais ir likimu irgi išsiskiria iš Lietuvos didvyrių, dar gana retai įvardijamų. Čia verta priminti ir dar du už tarnavimą partizanams sumokėjusius pačia didžiausia gyvybės kaina didvyrius iš sovietinio saugumo – Antaną Šilių ir Petrą Brazauską. Abu jie irgi prieš 70 metų, 1946 m. rugsėjo 12 d., karinio tribunolo sprendimu buvo nuteisti sušaudyti, o lapkričio 27 dieną nuo jų abiejų žūties sukaks 70 metų. Šiek tiek anksčiau, 1946 m. lapkričio 18 d., buvo sušaudytas arkivyskupas Vincentas Borisevičius, kurį kaip ir kitus dvasininkus bei patriotus nuo represijų apsaugoti stengėsi šie du patriotai. Istorikų skaičiavimais, 1944–1953 metais į partizanų pusę vienokiu ar kitokiu būdu perėjo ar jiems pagelbėjo apie 200 stribų. Dažnai jie informuodavo miško brolius apie pavojingus stribus ir agentus, pranešdavo apie partizanams rengiamas pasalas ir miškų „valymus“.

A. Ambrulevičius išsiskyrė savo veikla partizaninėse kovose, todėl jo atminimas ypač vertas pagarbos ir įamžinimo. Rugsėjo pradžioje LRT TV naujienų tarnyba parodė Giedrės Baltrušytės reportažą apie Joną Astašauską, anksčiau vadintą partizanu Algimantu, nes už Lietuvos laisvę kovojusiems partizanams jis padėdavo neįprastomis aplinkybėmis – tik partizanai žinojo, kad jis buvo dvigubas agentas, nuo pirmųjų darbo sovietinėse represinėse struktūrose dienų talkinęs partizanams. Jis kalbėjo ir apie A. Ambrulevičių, vienintelį Lietuvoje kadrinį sovietų saugumo karininką, padėjusį partizanams ir vėliau tapusį partizanu.

Dėl A. Ambrulevičiaus „nusikaltimo“ 1948 m. gegužės 22 d. ištremti jo tėvai, broliai Juozas, Jonas ir Vitas bei sesuo Ona. 1956 m. spalio 25 d. Abezėje Antanas Ambrulevičius susituokė su Petrute Čiužaite (1926–2003), tremtyje gimė dukra Irena ir sūnus Antanas. 1965 metų gegužę su šeima grįžo į gimtinę, tačiau nebuvo leista prisiregistruoti. 1967 metų liepą grįžo gyventi į Uchtą. 1971 metais vėl bandė grįžti į Lietuvą, tačiau negavo leidimo. 1974 metais apsigyveno Bauskėje, Latvijoje.

Tai, dėl ko kovojo A. Ambrulevičius ir kiti partizanai, išsipildė, – Lietuva išsivadavo iš totalitarinio jungo. 1993 metais su žmona ir sūnumi galėjo grįžti gyventi į Lietuvą. Dukra liko gyventi Bauskėje. Už savo didvyriškus darbus okupantų nuteistas sušaudyti jis vis dėlto išliko gyvas ir, sulaukęs nepriklausomybės, netgi tapo žymiu skulptoriumi. Sukūrė ir dzūkams padovanojo arba už nedidelį atlygį įteikė skulptūras „Motinos tremtinės“, „Motinos Tėvynės“ ir Domininko Jėčio-Ąžuolio (Alytuje), Emilijos Pliaterytės (Lazdijų r., Kapčiamiestyje), Švč. Marijos (Prienų r., Balbieriškyje), „Mokytojo“ (Prienų r., Žiūronių k.), Petro Perkumo (Kretingos r., Darbėnuose), Šv. Kazimiero (Varėnos r., Merkinėje). Už „Motinos tremtinės“ skulptūrą, kurią 2004 metų vasarą vandalai nuvertė ir sudaužė, dar ir dabar Alytuje yra keikiamas sovietinių laikų garbintojų.

1990 m. gruodžio 20 d. LR Aukščiausiasis teismas A. Ambrulevičių pripažino nekaltu ir neteisėtai represuotu. Vadovaujantis 1997 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymu Nr. VIII-97, Lietuvos partizanas Antanas Ambrulevičius yra pripažintas ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) nuo 1946 03 15 iki 1947 03 14 dalyviu, ir jam išduotas Kario savanorio pažymėjimas. 1998 m. gegužės 6 d. Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija suteikė jam kario-savanorio statusą, o 2000 m. balandžio 3 d. LR Prezidento dekretu apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių medaliu. A. Ambrulevičius priklausė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tauro apygardai ir Lietuvos šaulių sąjungos Alytaus apskrities A. Juozapavičiaus šaulių rinktinės Alytaus šaulių 1-ai kuopai. 2006 10 09 A. Ambrulevičius apdovanotas III laipsnio pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus Šaulių sąjungai“.

Nekrologe, skirtame a.a. Antanui Ambrulevičiui, Alytaus krašto istorijos tyrinėtojas Gintaras Lučinskas rašė, kad Antanas Ambrulevičius – unikali asmenybė Lietuvos istorijoje. Šiam kadriniam sovietų saugumo karininkui, tapusiam laisvės kovotoju, Kybartuose, turgaus aikštėje, net buvo pastatytos kartuvės viešai jį pakarti („XXI amžius“, 2010 06 11).

A. Ambrulevičius palaidotas Alytaus miesto kapinėse, Klevų gatvėje.

Parengė Edvardas ŠIUGŽDA

© 2016 „XXI amžius“