Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Šėtoniškų persekiojimų gija

Popiežius aukojo šv. Mišias už teroristų nužudytą kunigą

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas susikaupė maldai prie kunigo Žako Amelio atvaizdo

Arkivyskupas Dominykas Lebronas sakė, kad Popiežius leido kunigo kankinio atvaizdą išstatyti bažnyčiose

Tikinčiųjų bendruomenėse, taip pat ir Lietuvoje, turinčioje garsųjį Kryžių kalną, gal nepakankamai dėmesio susilaukianti liturginė Šventojo Kryžius išaukštinimo šventė, prisimenant tikrojo Jėzaus kryžiaus atradimą Jeruzalėje IV amžiuje bei apmąstant šio svarbiausio krikščionybės simbolio, kaip išganymo įrankio ir gyvybės medžio, prasmę, naujai atsispindėjo popiežiui Pranciškui aukojant šv. Mišias už teroristų nužudytą prancūzų kunigą. Šios šventės dieną, rugsėjo 14-ąją, Šventojo Tėvo vadovautomis pamaldomis jo gyvenamųjų Šv. Mortos namų (Casa Santa Marta) koplyčioje, dalyvaujant piligrimams iš Prancūzijos, dar kartą buvo paminėta 85 metų kunigo Žako Amelio (Jacques Hamel) gyvybės auka, įvardijant ją kaip tikrą kankinystę. Du nusikalstamos ekstremistinės organizacijos – Islamo valstybės (ISIL) – nariai (migrantai iš Šiaurės Afrikos) liepos 26 dieną garbingą dvasininką brutaliai nužudė „in odium fidei“ (iš neapykantos tikėjimui) per patį Eucharistijos šventimą Ruano (Prancūzijos šiaurinio Normandijos regiono administracinis centras) priemiesčio Sen Etjen Diu Ruvre nedidelėje parapijos bažnyčioje. Šios tragedijos, sukrėtusios Prancūzijos ir visos Europos tikinčiuosius, paminėjimas Vatikane ypač prasmingas, prisimenant, kad XXI amžiuje vyksta krikščionių persekiojimas Artimuosiuose Rytuose ir kitose pasaulio vietose, kokio dar nebuvo istorijoje. Statistika teigia, jog dabar kasdien kiekvieną valandą nužudomas bent vienas krikščionis (kasmet beveik 10 tūkstančių!) dėl savojo tikėjimo išpažinimo. Šis baisus, netgi genocido mastą siekiantis smurtas turi aiškų satanistinį bruožą ir tai turi sutartinai pripažinti visos religijos.

Vienybė su Kristaus kryžiumi

Kaip tik apie vienybę su Kristaus kryžiumi kalbėjo popiežius Pranciškus, sakydamas homiliją rugsėjo 14 dieną aukotose šv. Mišiose, kuriose, kaip minėta, dalyvavo į Romą, į susitikimą su savo ganytoju, atvykusi didelė kelių dešimčių tikinčiųjų delegacija iš Ruano arkivyskupijos su Normandijos, seniausios krikščioniškos (nuo II amžiaus) Prancūzijos dalies, tradicinį primo titulą turinčiu arkivyskupu Dominyku Lebronu (Dominique Lebrun) ir kankinystę patyrusio kunigo Ž. Amelio artimaisiais.

Pamaldose buvo prancūzas kardinolas Žanas Lui Toranas (Jean Louis Tauran), vadovaujantis Popiežiškajai tarpreliginio dialogo (ypač su islamu) tarybai, bei grupė kitų kardinolų, priklausančių Šventojo Tėvo artimiausių patarėjų Tarybai. Apsirengęs kankinystę simbolizuojančiais raudonais liturginius rūbais, popiežius Pranciškus, prieš pradėdamas šv. Mišių auką, tyliai pasimeldė prie ant altoriaus šalia dviejų uždegtų žvakių išstatytos kunigo Ž. Amelio fotografijos, greta kurios buvo padėta ir raudonų rožių puokštė. „Šiandien mes švenčiame Šventojo Jėzaus Kristaus kryžiaus išaukštinimą ir gerai suprantame, jog tai – didis slėpinys“, – kalbėjo Šventasis Tėvas homilijos pradžioje. Jis priminė tikslų apaštalo šv. Pauliaus duotą Dievo Sūnaus atperkančios aukos apibūdinimą. Priimdanas ją Jėzus radikaliai susitapatino su kenčiančiais žmonėmis, nes turėdamas dieviškąją prigimtį atsisakė privilegijos, „apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones (...) Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 7–8). Šiuo didingu ir su niekuo nepalyginamu aukos aktu dėl žmonijos išgelbėjimo Jėzus Kristus tampa pirmuoju Kankiniu, „pirmuoju Tuo, kuris atiduoda gyvybę už mus. Nuo šio Kristaus slėpinio prasideda visa krikščionių Kankinystės istorija, nuo pirmųjų amžių iki šiandienos“, – aiškino Popiežius ir pripažino, jog kartais gali būti nelengva suprasti, kodėl po to, kai Kristus savuoju Prisikėlimu išgelbėjo žmoniją, įveikdamas mirtį (blogį), kodėl krikščionys toliau turi kentėti. Atsakymą duoda pats Išganytojas, sakydamas: „Jei kas nori eiti paskui mane, te išsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9, 23), taip pabrėždamas, kad kova su piktuoju yra nuolatinė, todėl reikia vienytis su Kristaus auka, kad galėtume su juo prisikelti. Iš tikrųjų jau pirmieji krikščionys, žiauriai persekiojami pagoniškoje senovės Romos imperijoje, savo gyvybės kaina ištikimai liudijo Kristaus išpažinimą. Jie, kaip nurodė Šventasis Tėvas sakytoje homilijoje, tuometinių valdovų buvo raginami pripažinti kitus pagonių dievus, šlovinti juos kaip tikruosius ir, jeigu atsisakydavo tai daryti, būdavo nukryžiuojami. Ta istorija kartojasi: šiandien Bažnyčia turi daugiau kankinių nei kankinystę patyrusių krikščionių praeityje. Ir šiandien krikščionys yra žudomi, kankinami, skerdžiami, kadangi neišsižada Jėzaus Kristaus“, – su būdingu dramatišku atvirumu kalbėjo popiežius Pranciškus. Pasmerkdamas tokius baisius nusikaltimus dėl atsisakymo išsižadėti Kristaus, jis sakė, kad „smurtas, reikalaujant apostazės (atsimetimo nuo savojo tikėjimo), pavadinkime tai tikruoju vardu, yra satanistinis“. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad jis labai norėtų, kad visos religinės konfesijos vieningai ir aiškiai pripažintų, jog „žudyti Dievo vardu yra šėtoniška“.

Kankinystės pripažinimas

Priminęs konkrečią kunigo Ž. Amelio auką, kai į bažnyčią per šv. Mišias įsiveržę teroristai (vėliau iškviestos policijos nukauti, kada bandė po nusikaltimo pasišalinti) jam prie altoriaus perpjovė gerklę, popiežius Pranciškus sakė, kad dvasininkas tiesiog tobulai savo kankinystę priėmė kartu su Kristaus kankinyste ant kryžiaus. „Šis geras, nuolankus žmogus, visada skatinęs broliškumą ir taikdarystę, buvo (kaip Jėzus) nužudytas tarsi nusikaltėlis. Tokia yra šėtoniška persekiojimų gija“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Bet toje kankinystėje jam didžiausią įspūdį padarė tikslus pasikėsintojo įvardijimas. Liudininkų pasakojimu, tai patvirtino ir popiežius Pranciškus savo homilijoje, tuo tragišku momentu jau sunkiai sužeistas ir parpuolęs ant grindų kunigas Ž. Amelis, neprarasdamas šviesaus proto, aiškiai pasakė: „Eik šalin, šėtone!“ turėdamas mintyse, jog žudikai buvo piktojo įtakoje. Anot Šventojo Tėvo: „Toks drąsus dvasininko liudijimo pavyzdys ir kankinystė – savęs apiplėšimas – tepadeda kitiems, mums visiems be baimės žengti pirmyn“. Pripažindamas kunigo Ž. Amelio kankinystę, o „kankiniai yra palaimintieji“, popiežius Pranciškus ragino dangiškojo užtarėjo melsti, „kad suteiktų mums brolybę, nuolankumą, taiką ir netgi drąsos sakyti tiesą: žudyti Dievo vardu yra šėtoniška“. Visiškai pritariant šiam Šventojo Tėvo kvietimui ir pirmosios XXI amžiaus katalikų kunigo Europos žemėje kankinystės iškėlimui, reikia turėti viltį, jog gims tradicija Šventojo Kryžiaus išaukštinimo šventėje ypatingai paminėti ir kitas naujųjų laikų ideologija grindžiamo smurto aukas.

Po šv. Mišių ir piligrimų iš Prancūzijos asmeninio pabendravimo su popiežiumi Pranciškumi arkivyskupas D. Lebronas žurnalistams pasakojo apie jo jautrią reakciją į Normandijoje įvykusią tragediją ir išskirtinį dėmesį kunigo Ž. Amelio kankinystės atminimui. Tuoj po jo žūties Šventasis Tėvas pasiuntė užuojautos telegramą į Ruaną, pabrėždamas, jog buvo tiesiog sukrėstas, kad „tas baisus smurtas įvyko bažnyčioje, sakralioje vietoje, kur skelbiama Dievo meilė“. Apie tai buvo daugiausiai kalbama rugpjūčio 17 dieną Vatikane įvykusį popiežiaus Pranciškaus susitikime su Prancūzijos prezidentu Fransua Olandu (Francois Hollande), kuris irgi pabrėžė, kad kunigo žūtis yra smūgis visai valstybei, kuri turi užtikrinti saugumą tikėjimo išpažinimui. Arkivyskupas D. Lebronas pasakojo, kad vėliau laiške Šventajam Tėvui prašė, kad jis aukotų šv. Mišias už kunigą Ž. Amelį į Romą atvykus Ruano piligrimų delegacijai, ir tuoj pat gavo palankų atsakymą. Į tas pamaldas arkivyskupas D. Lebronas atsivežė nužudyto kunigo fotografiją tam, kad Popiežius ant jos pasirašytų. Tas atvaizdas būtų atiduotas trims seserims vienuolėms, kurios buvo Sen Etjen diu Ruvre bažnyčioje per teroristų išpuolį ir matė tragediją (viena iš jų gebėjo pabėgti ir pranešti policijai), bet dabar piligrimystėje į Romą negalėjo dalyvauti, nes slaugo ligonius. „Kai parodžiau Popiežiui fotografiją, norėdamas gauti parašą, jis tuoj pat liepė man padėti ją ant altoriaus ir tai mane nustebino“, – pasakojo ganytojas. Paprastai ant altoriaus bažnyčiose išstatomi jau beatifikuotų ir kanonizuotų palaimintųjų ir šventųjų atvaizdai. Tačiau po šv. Mišių pasirašęs ant kunigo Ž. Amelio fotografijos, Šventasis Tėvas arkivyskupui D. Lebronui sakė, kad jis gali išstatyti šio kunigo kankinio atvaizdą, „nes jis jau yra palaimintasis“, o Ruano arkivyskupijos bažnyčioje ir, jei kas prieštaraus, pasakyti, kad toks yra paties Popiežiaus nurodymas.

Raginimo nebijoti apmąstymas

Arkivyskupas D. Lebronas pranešė, kad netrukus pradės kunigo Ž. Amelio, kaip kankinio, formalų beatifikacijos bylos tyrimą, nors kanonų teisė numato, kad toks procesas gali būti pradėtas tik praėjus penkeriems metams nuo kandidato į palaimintuosius mirties. Be to, kankinystės atveju beatifikacijos bylos tyrimas yra paprastesnis, kadangi nereikalaujama įrodyti, kad su kandidato dangišku užtarimu įvyko stebuklingas išgijimas. Iš tikrųjų jau patvirtinta kankinystė yra akivaizdžiausias visiškos ištikimybės Kristui įrodymas. Be to, svarbu pabrėžti, kad vietos tikintieji rodo stiprų pamaldumą kunigui Ž. Ameliui: prie jo kuklaus kapo Ruano Dievo Motinos katedros pašonėje kasdien renkasi grupės tikinčiųjų, jis tapo piligrimystės vieta. Pasakodamas žurnalistams apie tikinčiųjų nuotaikas Ruano arkivyskupijoje, Normandijoje ir visoje Prancūzijoje, arkivyskupas D. Lebronas pripažino, kad daugelyje vietų jaučiamas tam tikras nerimas, netgi baimė dėl galimų teroristų išpuolių bažnyčiose per pamaldas. Ganytojas sakė, kad kunigai jį informavo, jog sulaukia tikinčiųjų telefono skambučių su klausimais, ar pamaldos nėra atšauktos, ar nėra pavojaus dalyvauti šv. Mišiose. Kita vertus, stebimas ir dalyvavimo šventadienių pamaldose pagausėjimas. Tai ženklina atsinaujinimą, sąmoningumą dėl savo katalikiško tapatumo radikalaus islamizmo akivaizdoje. „Dabar vis daugiau prancūzų katalikų iš naujo apmąsto Jėzaus paraginimą, kurį dažnai kartojo šventasis Jonas Paulius II: „Nebijokite! – tvirtino arkivyskupas D. Lebronas, – Jėzus nesakė, jog „kvaila bijoti“ ar „nėra pagrindo bijoti“, bet tiesiog reikia turėti drąsos ir nugalėti baimę“. Taigi, baimė yra natūralus, žmogiškas jausmas pavojaus akivaizdoje, tačiau sielos gilumoje reikia rasti stiprybės, jėgų ją įveikti, nes tik taip galima pasipriešinti šėtoniškiems terorizmo pavojams. Be abejonės, tragedija Sen Etjen diu Ruvre parapijos bažnyčioje suaktyvino Prancūzijos teisėtvarkos ir saugumo struktūras, nes šalyje per pastaruosius mėnesius įvyko keli teroristų išpuoliai, kurių metu žuvo dešimtys žmonių bei ryškėja tam tikrų musulmonų migrantų grupių radikalumas. Tačiau prie kiekvienos bažnyčios, kurių Prancūzijoje yra 45 tūkstančiai, policijos patrulių negalima išstatyti. Galiausiai to ir nereikia, jeigu bus stipri bendruomeniška tikinčiųjų dvasia šioje didžiausioje katalikiškoje Europos šalyje, kuriai reikalingas visų žemyno krikščionių ir geros valios žmonių solidarus palaikymas sekant gražiu popiežiaus Pranciškaus pavyzdžiu.

Buvo mylimas bendruomenėje

Kunigas Žakas Amelis gimė 1930 m. lapkričio 30 d. Dernetalio miestelyje, tik už 8 kilometrų nuo Sen Etjen diu Ruvre, kur tragiškai buvo nutraukta jo gyvybė. Gavęs kunigystės šventimus 1958 metų birželio 30 dieną, visą gyvenimą sielovadinę tarnystę jis ėjo Ruano arkivyskupijos parapijose. Pradžioje, kaip įprasta, buvo vikaru, o nuo 1975 metų buvo klebonu trijose parapijose. Paskutinė jo tarnystės vieta nuo 2000-ųjų metų buvo Ruano priemiesčio Sen Etjen diu Ruvre parapija, kurioje gyvena daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, anksčiau dirbę chemijos ir metalo pramonės gamyklose. Sulaukęs pensinio 75 metų amžiaus kunigas Ž. Amelis pasitraukė iš klebono pareigų, tačiau tęsė aktyvią kunigiškąją tarnystę, 2008 metais kartu su bendruomene gražiai paminėjo auksinį kunigystės jubiliejų. Dabartinis parapijos klebonas, iš Kongo kilęs kunigas Ogiustas Moanda Fuatis (Auguste Moanda Phuati) žiniasklaidai pasakojo, kad teroristinio išpuolio dieną buvo išvykęs, kadangi atostogavo, bet skubiai grįžo, išgirdęs žinią apie įvykusią tragediją (beje, sumažėjus dpašaukimų skaičiui, sekuliarizuotoje Prancūzijoje vis daugiau tarnystę atlieka kunigai iš Afrikos, kurią savo laiku evangelizavo prancūzai misijonieriai). Klebonas sakė, kad kunigas Ž. Amelis buvo asketiškas, nuosaikus, gal todėl išlaikė gerą sveikatą, aktyvumą, darbavosi kaip 60-metis. Jis turėjo kituose regiono miestuose gyvenančias dvi seseris Rozeliną ir Šantal (Roselyne ir Chantal), su kuriomis artimai bendravo, lankė jų šeimas atostogų metu. Anot klebono, kunigas Ž. Amelis pastoracijoje išlaikė pusiausvyrą, laikėsi tradicijų, bet buvo atviras ir pokyčiams. „Jis buvo visos bendruomenės mylimas kaip šeimos senelis, visi buvo laimingi, turėdami jį šalia, ir vis kažko pritrūkdavo, jei kurį laiką jo nematydavome“, – aiškino klebonas O. Moanda Fuatis. Ruano arkivyskupijos generalinis vikaras kunigas Filipas Maju (Philippe Maheut), sakydamas, kad dramatiška kunigo Ž. Amelio netektis „pervėrė skaudžiai mus visus“, pabrėžė žuvusio kunigo pastoracinį veiklumą, rūpestingumą, švelnumą ir nuolankumą. Tai bendruomenei darė palankų įspūdį ir joje kunigas buvo labai populiarus. Gausėjant migrantų musulmonų, 2000 metais Sen Etjen diu Ruvre parapijos dovanotame sklype buvo pastatyta mečetė. Vietinis imamas Mohamedas Karabila (Mohammed Karabila), kuris yra viso Normandijos regiono musulmonų tarybos pirmininkas, sakė, kad su kunigu Ž. Ameliu palaikė draugiškus santykius, kartu priklausė tarpreliginiam komitetui, diskutavo tikėjimo klausimais. Jis pabrėžė, kad žuvus kunigui Ž. Ameliui prarado gerą bičiulį, kuris atidavė savo gyvybę už kitus. Teroristų išpuolį ir kunigo nužudymą pasmerkė Prancūzijos ir kitų Europos šalių musulmonų lyderiai, dalyvavę jo laidotuvėse.

© 2016 „XXI amžius“