|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Airijos lietuviai aiškinosi apie Lietuvos partijas Kun. Egidijus Arnašius
Rugsėjo 16-osios vakarą atsiveria visų muziejų ir kitokių kultūrą gaminančių vietų durys ir per jas iki vėlyvos nakties į eterį transliuojama kultūros dvasia, kuria persigeria visi tuo metu esantys Airijoje, netgi tie, kurie apie kultūros naktį nieko nežino ir joje nedalyvauja. Lietuviams vien kultūros neužteko. Jie nusprendė tą vakarą tvyrančią kultūros dvasią pagardinti dar ir politiniais prieskoniais. Buvo susiburta į dvi organizacijas Lietuvių Tarptautinį Heraldikos Fondą (toliau LTHF) bei Lietuvių Asmenų ir Bendruomenių Airijoje Sąjungą (toliau LABAS), nes, kaip sakoma, kuo mūsų daugiau, tuo geriau. Susibūrę į LABAS lietuviai žengė kitą žingsnį patykoję, kol visos pagrindinės Lietuvos partijos susirems tarpusavio kovoje artėjant rinkimams, ėmė ir išvogė (išviliojo, suagitavo) po vieną ar daugiau visų partijų atstovų, kad jau čia, smaragdo saloje, būtų galima stebėti vykstančias rinkimų batalijas ir kad tai būtų galima daryti gyvai, o ne per internetą ar televizorių. Štai tie politinio fronto atstovai, kurie atvažiavo atstovauti savoms politinėms jėgoms būsimuose debatuose: Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai Žygimantas Pavilionis ir Gabrielius Landsbergis; Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga Dovilė Šakalienė; Darbo partija Ieva Kačinskaitė-Urbonienė; Drąsos kelias Einaras Vildė; Lietuvos laisvės sąjunga Artūras Zuokas; LR liberalų sąjūdis Petras Auštrevičius ir Virginijus Alekna; socialdemokratai Lijana Kairienė ir Margarita Jankauskaitė. Jau dieną anksčiau Dubline pradėjo leistis lėktuvai su kandidatais ir partijų atstovais, kurie būdavo nedelsiant gaudomi ratuotų LABAS narių ir išvežiojami po įvairius viešbučius, kad galų gale, proceso pabaigoje, tarytum upių tinklas įtekantis į jūrą, suplauktų į Finnstown Castle viešbutį Dubline. Čia vyko debatai. Ir štai visi suskaičiuoti, sužymėti sėdi savo vietose ir stebi debatų vedėją Edmundą Jakilaitį ir pradeda debatus. Pirmasis klausimas, dominęs Airijos lietuvius ir užduotas politikams, buvo apie dvigubą pilietybę. Šiuo klausimu visos dalyvavusios partijos buvo pabrėžtinai vieningos, kad dviguba pilietybė turi būti įteisinta. Primenu, kad šiuo metu ji prieštarauja Konstitucijai ir yra teikiama tik išskirtiniais Konstitucijoje apibrėžtais ir Konstitucinio Teismo išaiškintais atvejais, kurių apeiti negali net ir Prezidentas. Tuo jau kartą buvo įsitikinta 2004 metais. Tačiau visos partijos nebebuvo taip pat pabrėžtinai pavyzdingai vieningos, kalbėdamos apie technines detales, kaip tą dvigubą pilietybę reikia įteisinti. Vieni buvo už referendumą, kiti akcentavo partijų susitarimą, vieni reikalavo internetinio balsavimo, kiti į jį žiūrėjo skeptiškai. Buvo iškeltas ir retorinis klausimas: o jei tauta nubalsuos prieš, kas bus tada, koks bus planas B? Į jį, perfrazuojant žinomą frazę, galima atsakyti tik taip: Vox populi locuta; causa finita est. Antrasis klausimas buvo apie tai, ar egzistuoja koks nors gudrus planas susigrąžinti išsibėgiojusius po visokius užsienius lietuvius. Į jį atsakant iš karto buvo replikuota, kad pirma reiktų turėti dar gudresnį planą, kad likę Lietuvoje neišsibėgiotų. O jau tada gal ir išsibėgioję po truputį pradėtų grįžti, kaip sūnūs palaidūnai (kur, kaip ir dera sūnums palaidūnams, jų lauks puota su riebiais jaučiais ir blekdžekas, aišku, iš lietuvių mokesčių mokėtojų pinigų aut. past.). Taigi, buvo gvildenama amžina tema, kaip padaryti taip, kad būtų gyventi geriau. Ir vėlgi visos partijos iš esmės sutarė, kad (captain Obvious to the rescue!) paprastas Lietuvos rinkėjas turi: a) turėti galimybę, nors ir nesitrankant po visokius ten kanarus, las vegasus ar kitokius montekarlus bent jau ištempti nuo algos iki algos nedirbdamas po 84 valandas per savaitę ir nematuodamas pieniškų dešrelių liniuote, kad jas dalintų į tiek lygių dalių, kiek jis kartų turės garbę valgyti; b) turėti stogą virš galvos nebijodamas, kad jis bet kada gali nuvažiuoti į antstolių kontorą kažkiek pablogėjus rinkėjo ekonominei situacijai; c) turėti daugiau ar mažiau patenkinamą psichologinę atmosferą bendraudamas su darbdaviu, biurokratais ir pareigūnais, kad pastarieji vis dėlto bent apsimestų, kad galvoja, jog prieš juos stovi žmogus; d) turėti švietimo sistemos teikiamas galimybes tapti žmogumi, jei ne sau, tai bent jau savo vaikams. Ir vėl buvo nuomonių skirtumų techninėse detalėse, kaip visą tą aukščiau išvardintą rojų pasiekti atsisakyti brangių valstybinių projektų, sumažinti Seimo narių skaičių, padidinti minimalią algą, suteikti galimybę netrukdomam biurokratų užsiimt verslu, pakelti neapmokestinamas pajamas, tvarkyti griozdišką socialinės, švietimo sistemos administravimą. Taigi išsiaiškinę, kad visi vis dėlto yra prieš visa tai, kas bloga, ir už visa tai, kas gera, svečiai debatams skirtą laiką užbaigė ir buvo pakviesti pasistiprinti, kur jų jau laukė LTHF ir LABAS organizuoti ir airių padavėjų pateikti užkandžiai, biliardas ir gyva muzika. Bet tai jau kita istorija.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |