|
Nori paminklo Salomėjai Nėriai
Trys šimtai vilkaviškiečių pasirašė laišką, kuriuo Vilkaviškio rajono vadovai raginami pasirūpinti XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių poetės, iš Vilkaviškio krašto kilusios Salomėjos Nėries atminimo įamžinimu pastatyti jai paminklą arba jos vardu pavadinti miesto skverą. Kadangi Vilkaviškio rajono valdžia neprieštarauja tokiam sumanymui, bet jo vykdyti neskuba dėl lėšų trūkumo, paminklo S. Nėriai statybos iniciatoriai ketina pradėti tam reikalingų lėšų rinkimo kampaniją. Iniciatyvą Vilkaviškyje statyti paminklą S. Nėriai parodė vasaros pabaigoje susibūrusi grupė, kurią daugiausia sudaro Vilkaviškio rajono mokyklose dirbantys lituanistai. Viena šios iniciatyvinės grupės narių vertėja, poetė, menininkė, lietuvių kalbos mokytoja Vilija Žalienė. Iš savivaldybės mero Algirdo Neiberkos ji sulaukusi rašto, kad įamžinti kraštietės poetės S. Nėries atminimą būtų galima įgyvendinant Europos Sąjungos (ES) finansuojamus projektus, pagal kuriuos tvarkomos miesto viešosios erdvės, tačiau investicijos 20172018 metams jau esą suplanuotos. Tad iniciatyvinė grupė svarsto galimybę reikiamų lėšų paminklui rinkti kitais būdais, pavyzdžiui, surengiant labdaros koncertą ar kitaip. Meras aiškina, kad Vilkaviškyje reikėtų įamžinti ir kitų iš šio krašto kilusių garsių kūrėjų atminimą Kazio Bradūno, Antano Vaičiulaičio, o pasiūlytas variantas pastatyti paminklą S. Nėriai Vilniaus gatvės skvere vargu ar gali būti priimtinas, nes ten yra pernelyg mažai erdvės. Todėl galvojama, ar nebūtų galima ne vien S. Nėriai, bet ir kitiems iš Vilkaviškio krašto kilusiems kūrėjams pastatyti paminklus savotiškoje kūrėjų alėjoje, parkelyje prie Ąžuolo progimnazijos, artimiausiais metais kaip tik tvarkomame ES lėšomis.
Atsiliepdamas į vilkaviškiečių iniciatyvą pastatyti paminklą S. Nėriai, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas sako suprantantis žmonių norą įamžinti savo krašto kūrėjus, tik abejoja, ar tokio paminklo tikrai reikėtų, nors poetė ir yra viena ryškiausių praėjusio amžiaus Lietuvos poezijos kūrėjų. Juk S. Nėries atminimas ir taip jau pakankamai įamžintas saugoma jos gimtinė, yra jos vardo literatūros premija, jos vardu pavadintos mokyklos, veikia memorialinis muziejus. Jis primena, kad S. Nėries veikla, ypač 1940-aisiais ir vėlesniais metais, buvo prieštaringa. A. A. Jonyno manymu, geriau vilkaviškiečiai pagalvotų, kaip įamžinti kitų iš jų krašto kilusių poetų, rašytojų, menininkų atminimą. Parlamentaras Laurynas Kasčiūnas irgi ragina nepamiršti to fakto, kad S. Nėris iš Maskvos Lietuvai parvežė Stalino saulę. L. Kasčiūnas, nebūdamas literatūrologas ir nesiimantis vertinti meninės S. Nėries kūrybos vertės, vis dėlto turi aiškią ir nedviprasmišką nuomonę apie tuos, kurie tarpukario metais dalyvavo antivalstybinėje veikloje ir važiavo parvežti Stalino saulės, o tai netelpa į jokius padorumo rėmus. L. Kasčiūnas polemizuoja su viena iš S. Nėries atminimo įamžinimo iniciatyvinės grupės nare poete, lietuvių kalbos mokytoja V. Žaliene, teigiančia, kad nereikėtų nubraukti talentingos kūrybos vien dėl to, jog santvarkų sankirtoje poetė sutrikoir dėl to vėliau labai gailėjosi. Anot parlamentaro, niekas S. Nėries kūrybos nesiruošia nubraukti jos kūriniai buvo, yra ir bus nagrinėjami mokykliniuose vadovėliuose, tačiau tam paminklas arba skveras nereikalingi. Turėdama kūrybinį talentą, S. Nėris tapo žinoma rašytoja, bet vėliau įgimtų gabumų dėka įgytą žinomumą ir autoritetą visuomenėje išnaudojo amoraliam tikslui tėvynės išdavystei. Todėl apie jokį jos garbei skirtą paminklą negali būti nė kalbos. Kaip sakė parlamentaras, verta pasimokyti iš norvegų, kurie su naciais kolaboravusiam Knutui Hamsunui nėra pastatę jokio paminklo ir jo vardu nevadina gatvių, skverų ar švietimo įstaigų. L. Kasčiūnas primena, kad yra daugybė žmonių, kurių įamžinimu Lietuvoje būtina pasirūpinti, pavyzdžiui, monsinjoro Alfonso Svarinsko, diplomato Stasio Lozoraičio, sovietinio režimo disidento Kęstučio Jokubyno ir kitų.
© 2016 XXI amžius
|