Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Pradžiugina turiningais dvasiniais renginiais

Finalinę giesmę gieda visi šventėje dalyvavę chorai

Rietavo parapijos tikintieji džiaugiasi, kad Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kun. Antanas Gutkauskas, be pagrindinio darbo – vadovavimo nemažai parapijai – bei dar turėdamas Telšių vyskupijos „Carito“ vadovo pareigas spėja savo parapijiečius pradžiuginti ir įvairiais kultūriniais renginiais.

Lapkričio 20-ąją, sekmadienį, po šv. Mišių, kurias aukojo klebonas kun. A. Gutkauskas, rietaviškiai ir iš gretimų parapijų atvykę tikintieji turėjo galimybę dalyvauti ir sakralinės muzikos šventėje, skirtoje šv.Cecilijai. Joje giedojo Rietavo Šv. arkangelo Mykolo (vadovas – Juozas Barsteiga), Medingėnų Švč. Trejybės (vadovė – Gabrielė Budrytė), Barstyčių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado (vadovė – Birutė Gedminaitė) parapijų chorai ir Rietavo savivaldybės Kultūros centro mišrus choras „Jūrava“ (vadovė – Vytautė Jonuškienė). Atlaidų dalyviai turėjo galimybę po šv. Mišių dar pabūti kartu bei pasiklausyti chorų dovanojamų giesmių. Į koncertą kvietė Rietavo savivaldybės Kultūros centro meno vadovė Eglė Fabijonavičienė. Pabaigoje visi chorai atliko Gedimino Šukio „Cecilija, didi šventoji“ ir Georgo Frydricho Hendelio „Džiaugsmas pasauliui“. Šventę papuošė Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokyklos akordeonistų ansamblis, vadovaujamas J. Barsteigos. Jis padovanojo J. Naujalio kūrinį „Svajonė“. Šventėje dalyvavo buvusi „Jūravos“ choro vadovė, Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos direktorė Rita Urniežienė. Ji kartu su jūraviečiais atliko solo partiją. Skambius muzikos garsus dovanojo ir solo partiją atliko Ilma Žilienė. Po koncerto visi šventės dalyviai bendravo prie arbatos puodelio. Popietės metu dėkota šventėje akompanavusiai Vilmai Jokubauskaitei, choristams, chorų vadovams, į kurių rankas nutūpė suvenyrai – angelai – ir gėlės bei padėkos. Padėkota ir organizatoriams – Rietavo klebonui kun. A. Gutkauskui, Rietavo savivaldybės Kultūros centro direktorei Birutei Gedminaitei – ir šios šventės dalyviams.

Nori paminklo Salomėjai Nėriai

Trys šimtai vilkaviškiečių pasirašė laišką, kuriuo Vilkaviškio rajono vadovai raginami pasirūpinti XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių poetės, iš Vilkaviškio krašto kilusios Salomėjos Nėries atminimo įamžinimu – pastatyti jai paminklą arba jos vardu pavadinti miesto skverą. Kadangi Vilkaviškio rajono valdžia neprieštarauja tokiam sumanymui, bet jo vykdyti neskuba dėl lėšų trūkumo, paminklo S. Nėriai statybos iniciatoriai ketina pradėti tam reikalingų lėšų rinkimo kampaniją. Iniciatyvą Vilkaviškyje statyti paminklą S. Nėriai parodė vasaros pabaigoje susibūrusi grupė, kurią daugiausia sudaro Vilkaviškio rajono mokyklose dirbantys lituanistai. Viena šios iniciatyvinės grupės narių – vertėja, poetė, menininkė, lietuvių kalbos mokytoja Vilija Žalienė. Iš savivaldybės mero Algirdo Neiberkos ji sulaukusi rašto, kad įamžinti kraštietės poetės S. Nėries atminimą būtų galima įgyvendinant Europos Sąjungos (ES) finansuojamus projektus, pagal kuriuos tvarkomos miesto viešosios erdvės, tačiau investicijos 2017–2018 metams jau esą suplanuotos. Tad iniciatyvinė grupė svarsto galimybę reikiamų lėšų paminklui rinkti kitais būdais, pavyzdžiui, surengiant labdaros koncertą ar kitaip. Meras aiškina, kad Vilkaviškyje reikėtų įamžinti ir kitų iš šio krašto kilusių garsių kūrėjų atminimą – Kazio Bradūno, Antano Vaičiulaičio, o pasiūlytas variantas pastatyti paminklą S. Nėriai Vilniaus gatvės skvere vargu ar gali būti priimtinas, nes ten yra pernelyg mažai erdvės. Todėl galvojama, ar nebūtų galima ne vien S. Nėriai, bet ir kitiems iš Vilkaviškio krašto kilusiems kūrėjams pastatyti paminklus savotiškoje kūrėjų alėjoje, parkelyje prie „Ąžuolo“ progimnazijos, artimiausiais metais kaip tik tvarkomame ES lėšomis.

Aukštumalos pelkę galėsite perbristi nesušlapę kojų

Nemuno deltos regioniniame parke yra unikali neapsakomo grožio vieta, kurioje prieglobstį randa beveik keturios dešimtys saugomų rūšių augalų, gyvūnų, paukščių bei vabzdžių. Tai – Aukštumalos aukštapelkė. Ji yra vakarinėje Lietuvos dalyje, Šilutės r., Kintų sen., šiaurinėje Nemuno deltos regioninio parko dalyje.

Aukštumala lankytojus vilioja žydromis ir smaragdinėmis pelkinių ežerėlių akimis, minkštais kiminų patalais su išbarstytais raustančiais spanguolių karoliais, kreivomis nykštukinėmis pušaitėmis, spindinčiais viliokių saulašarių deimantais, paslaptingų paukščių – gervių, sėjikų, tikučių ar kuolingų – balsais bei milžiniškais čia nuolat ratus sukančio jūrinio erelio sparnų mostais.

Aukštumalos pelkė – pirmoji pasaulyje mokslinėje monografijoje (C. A. Weber, 1902) aprašyta aukštapelkė. Iš natūralios pelkės, kurios plotas buvo beveik 2500 ha, dabar liko tik apie 900 ha. Ši dalis paskelbta telmologiniu draustiniu.

Trys tėvo palikti beržai...

Atrodo, jog viskas buvo tik vakar... Pareina pavakary pavargęs tėvas iš pievos su saulėje tviskančiu dalgiu ant peties ir sako motinai:

– Daug ir geros žolės pripjoviau! Bus nemažai pašaro. Tik štai, iki šiol nepastebėjau, kad viename mūsų šienaujamos pievos gale trys berželiai beaugą: vienas dar visai plonas, kitas – kaip botagas, o trečias – jau toks, kad ir nuo šuns atsigintumei... Nors kai užaugs didesni, trukdys šienauti, tiek to...  Nenupjoviau, pagailo taip gražiai besistiebiančių medelių.

Atsisukęs į mane, tėvas tarė:

– Tau, sūnau, palieku juos. Tegul vienas iš jų tau primena vaikystę, antras – jaunystę, o po trečiuoju pailsėsi, kai sulauksi senatvės...

Šie tėvo žodžiai giliai įsirėžė į mano atmintį. Studijuodamas, retkarčiais prisimindavau tuos tris tėvo paliktus berželius. Grįžęs į namus atostogų, aplankydavau šią gyvą tėvo dovaną. Grožėdavausi beržais, glostydavau, glausdavausi prie jų, netgi kalbėdavausi su jais.