|
Užbaigtas jubiliejus kelia užduotis ateičiai
Apie popiežiaus Pranciškaus apaštalinį laišką Misericordia et misera
Mindaugas Buika
|
Vieną iš praėjusių Šventųjų
metų gailestingumo penktadienių
popiežius Pranciškus aplankė narkomanų
ir alkoholikų reabilitacijos centrą
|
Pabrėždamas, kad gailestingumas negali likti už Bažnyčios gyvenimo ribų, kad jo skaida sudaro krikščioniškos būties pamatą ir skatindamas tai, popiežius Pranciškus paskelbė apaštalinį laišką Misericordia et misera (Gailestingumas ir vargas). Šį svarbų dokumentą jis pasirašė ir perdavė Dievo tautai lapkričio 20 dieną Kristaus, Visatos Valdovo, liturginėje šventėje Šv. Petro aikštėje aukotose šv. Mišiose, kuriomis buvo užbaigti Šventieji ypatingojo gailestingumo jubiliejaus metai. Iškilmingose pamaldose, kurias aukojo daugiau kaip 150 kardinolų (įskaitant 17 išvakarėse vykusioje konsistorijoje paskirtų į Kardinolų kolegiją) bei šimtai vyskupų ir kunigų iš viso pasaulio, dalyvavo dešimtys tūkstančių piligrimų. Tarp koncelebrantų buvo Lietuvos kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas su grupe tos diecezijos kunigų. Prieš pradėdamas šv. Mišių auką Šventasis Tėvas uždarė šventąsias Šv. Petro bazilikos duris, kurios vėl bus atidarytos 2025 metais, švenčiant naują Bažnyčios jubiliejų. Nors šventosios durys uždaromos, bet mums visada lieka atviros tikrosios gailestingumo durys, kurios yra Kristaus Širdis, sakė homilijoje popiežius Pranciškus, prašydamas malonės, kad niekada nebūtų uždarytos krikščionių atleidimo ir susitaikymo durys. Tokiam gailestingumo šventimui ir praktikavimui tikinčiųjų bendruomenėse kaip tik skirtos pastoracinės nuorodos, išdėstytos minėtame apaštaliniame laiške Misericordia et misera, kurį pasirašęs Šventasis Tėvas simboliškai įteikė skirtingų pašaukimų ir tarnysčių Bažnyčioje atstovams: kardinolui iš Filipinų, arkivyskupui iš Škotijos, dviem kunigams iš Kongo ir Brazilijos, diakonui ir katechetėms iš Romos vyskupijos, didelei šeimai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, atvykusiai su vaikais ir seneliais bei asmenims su negalia ir ligoniams.
|
|
Atsiduoti Jėzui Šventojoje Dvasioje
Kun. Vytenis Vaškelis
Vienas iš neužmirštamų Jėzaus gyvenimo poelgių paskutinę žemiško gyvenimo valandėlę savo dvasios atidavimas Viešpačiui (Lk 23, 46). Kai Atpirkėjo kūną, kybantį ant kryžiaus, baigė draskyti perpildytos priešų neapykantos pliūpsniai, Jo siela, tiesiogiai veikiant Šventajai Dvasiai, buvo perduota į Tėvo rankas. Tai pavyzdys mums, kad paskutinį savo atodūsį žemėje galėtume pašventinti visišku atsidavimu Jam, o paskui galėtume būti verti ištarti: Štai, Tėve, pas Tave grįžta Jėzaus mokinys... Neįmanoma tiesiausiu keliu grįžti Namo, jei kasdien neatiduodame Jėzui savo silpnybių bei klaidų, jei neprašome, kad Šventoji Dvasia vadovautų mūsų gyvenime. Neįmanoma įvertinti Jos veikimo mūsų mintyse ir poelgiuose, kuriais audžiame lemtingą savo egzistencijos kilimą. Todėl šį Advento sekmadienį, kai Evangelija byloja, jog Jėzus mus krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi (Mt 3, 11), tai reiškia, pasak Bažnyčios mokymo, kad Jono Krikštytojo krikštą lydės atgailaujančio nusidėjėlio panardinimas į Dievo Dvasios ugnį, kuri apvalo.
|
|
|