Trys tėvo palikti beržai...
Atrodo, jog viskas buvo tik vakar... Pareina pavakary pavargęs tėvas iš pievos su saulėje tviskančiu dalgiu ant peties ir sako motinai:
Daug ir geros žolės pripjoviau! Bus nemažai pašaro. Tik štai, iki šiol nepastebėjau, kad viename mūsų šienaujamos pievos gale trys berželiai beaugą: vienas dar visai plonas, kitas kaip botagas, o trečias jau toks, kad ir nuo šuns atsigintumei... Nors kai užaugs didesni, trukdys šienauti, tiek to... Nenupjoviau, pagailo taip gražiai besistiebiančių medelių.
Atsisukęs į mane, tėvas tarė:
Tau, sūnau, palieku juos. Tegul vienas iš jų tau primena vaikystę, antras jaunystę, o po trečiuoju pailsėsi, kai sulauksi senatvės...
Šie tėvo žodžiai giliai įsirėžė į mano atmintį. Studijuodamas, retkarčiais prisimindavau tuos tris tėvo paliktus berželius. Grįžęs į namus atostogų, aplankydavau šią gyvą tėvo dovaną. Grožėdavausi beržais, glostydavau, glausdavausi prie jų, netgi kalbėdavausi su jais.
Tėvams persikėlus gyventi kitur, o man pradėjus mokytojauti, aš vis rečiau ir rečiau beaplankydavau tuos beržus. Jie vis labiau augo į storį ir į aukštį, išskleisdami vešlesnes ir lapuotesnes šakas, vasaromis gaivinantį pavėsį suteikdavo.
Bėgo metai. Tėvų netektis, atsiradusi nauja gyvenamoji vieta vis labiau retino susitikimus su tėvo palikimu beržais. Tačiau praėjusią vasarą, praėjus maždaug trisdešimčiai metų, vėl apsilankiau tėviškėje. Visur užžėlę, užkrūmiję, net buvusios trobos akmeniniai pamatai giliai susmegę žemėn. Braudamasis pro brūzgynus, skubėjau į jau beveik neatpažįstamą pievą, kur auga tėvo palikti beržai. Ji irgi užžėlusi krūmokšniais. O kur mano beržai? Su nerimu jų ieškojau akimis...
O Dieve! Tik vienas iš jų jau storas, gerokai raukšlėtu ir apsamanojusiu kamienu siūbuoja iškėlęs padangėn dar vešlią savo viršūnę. O kur dar du?
Netyčia užkliuvau už kažkokio nedidelio kelmo. Štai jis! Tai tas pats mano vaikystės mažasis berželis, bet apipuvęs kelmas beriogso... Skaudžiai nudiegė širdį... Supratau: dingo mano vaikystės dienos neliko ir jaunėlio berželio...
Atpažinau ir antrąjį, suluošintą, kažkieno prie žemės prilenktą, kirviu sužalotą berželį, kuris jau nebežaliavo, o tik priminė, kad ir jisai buvo jaunas, tiesus ir vešliai augo. Žvelgdamas į jį, regėjau ir savo jaunystę, kuri buvo paženklinta įvairių negandų, nuopuolių ir klystkelių...
Prieinu ir bandau apkabinti tą vienintelį begyvuojantį beržą. Ant skruosto nuo jo lapų nukrenta keli lašai. Matyt, po neseniai praūžusio vasaros lietučio. Dar stipriau prisiglaudžiu. Ir vėl papteli keli lašai. Dabar jau abu verkiame... Verkiame, kad po daug metų vėl susitikome, kad abu dar gyvename. Beržas medžio gyvenimą, o aš žmogaus...
Kaip tėvo ir buvo pasakyta, truputį pailsėjau po šiuo beržu, o po to nuėjau tylus ir susimąstęs... Nuėjau su netektimi ir gailesčiu širdyje...
Pranciškus ŽUKAUSKAS
© 2016 XXI amžius
|