|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Žmogaus dvasia neįveikiama Apginkime ir auginkime Tėvynę Julė KILČIAUSKIENĖ
Lapkričio 12 dieną, Šančiuose, prie Nemuno (ties Kranto 14-ąja gatve) į paminklo, skirto Lietuvos kariuomenei pagerbti, atidengimą susirinko didelis būrys Šančių gyventojų, atsakingų kariuomenės bei Kauno miesto savivaldybės atstovų ir iš kitų miesto rajonų atvykusių žmonių, kuriems svarbi Šančių istorija. Paminklą pašventino Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos klebonas kun. Virginijus Birjotas. Projektą rašė ir renginį organizavo Kauno paslaugų ir laisvalaikio skyriaus Juozapinė pirmininkė gydytoja Almantė Judita Šulgienė-Rabikauskienė, pirmoji ir vienintelė šio skyriaus vadovė: Mes jau seniai draugaujame su Krašto apsaugos ministerija ir Juozo Vitkaus inžinerijos batalionu, pasakoja pirmininkė. Pirmą kartą didelį renginį organizavome, kai 2008 metais Lietuvos kariuomenės 90-mečiui kartu su Juozapinės savanoriais, Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono ir dimisijos kariškiais ir jų šeimų nariais, Šančių mokyklų mokiniais ir mokytojais, VDU ir Kauno kolegijos studentais ir dėstytojais, Šančių gyventojais ir Šančių bažnyčios bei seniūnijos, Kauno savivaldybės atstovais sodinome pušaites. Pasitarę su kariškiais ir antrą kartą, minėdami Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų, vėl sodinome šiuos medelius. Neilgai užsibuvę prie naujo paminklo, renginio dalyviai, pėsti ar ratuoti, skubėjo į Juozapinės centro salę, kuriai suteiktas pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos vardas. Čia vyko konferencija. Nenuostabu, kad didžiulė salė buvo artipilnė, juk apie renginį Šančių klebonas kun. V. Birjotas skelbė šv. Mišiose, kvietė visus dalyvauti, buvo pagaminti ir išdalinti kvietimai-lankstinukai ir gyvu žodžiu kviečiama. Todėl ir rinkosi ne vien vietiniai, kad ir nelabai galėdami, vyresnio amžiaus žmonės, besidomintys Kauno praeitimi, čia atvažiavo žmonių iš Fredos, Petrašiūnų ir kitų miesto mikrorajonų. Po trumpų organizatorių pasisakymų ir ilgais aplodismentais palydėtų VDU kamerinio merginų choro (vadovas prof. Viktoras Masevičius) atliekamų dainų konferencijos dalyviai susidomėję klausėsi pranešimų, kuriuos skaitytojams pateikiame trumpintus. Ties Šančiais ir Baibokais Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas, karybos istorijos specialistas Arvydas Pociūnas: Apžvelgsiu 1812 metų įvykius Šančiuose ir ties Baibokų kaimu. Romainių dvaro savininkas Juozas Prozoras (po mirties 1787 m.) Pajiesę ir Baibokų kaimą, gyvavusį šalia Šančių (buvusio I troleibusų parko vieta), padovanojo sūnui Karoliui (17591841) žymiam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valstybės veikėjui. O antrajam sūnui Ignotui (17701817) padovanojo Romainius. Ignotas Prozoras savo nesantuokiniam sūnui Anuprui Prozorui dovanojo Šančių dvarą su apylinkėmis. Anupras tarnavo LDK kariuomenėje, I Lietuvos tautinės kavalerijos husarų brigadoje, kuri buvo išsidėsčiusi Kauno apylinkėse. Karyba jam sekėsi, užsitarnavo pulkininko laipsnį, nors žmogus jis buvo beraštis nemokėjo net skaityti ir mokslą laikė nesąmone, tačiau kardu kapojo labai gerai. Padalinus antrą kartą Abiejų Tautų Respubliką (1793), Baibokai ir Šančiai buvo Rusijos imperijos sudėtyje. O 18061807 metais, Prancūzijai pralaimėjus karą su Prūsija, prancūzų daliniai pasirodė prie kairiojo Nemuno kranto ir pietinė Lietuvos dalis (Suvalkija) pateko į Lomžos departamentą, priklausiusį Varšuvos kunigaikštystei. Nuo 1807 iki 1812 metų Prancūzijos ir Rusijos tarpusavio padėtis buvo labai įtempta. Ramybėje nepaliktas ir Anupras Prozoras. Rusijos žvalgai įtarė jį palaikant ryšius su prancūzų žvalgyba ir grūdų slėpimu. Žvalgybininkas P. Rozanas savo iniciatyva pas A. Prozorą organizavo kratą bei dvare paslėptų grūdų paiešką. Tačiau nieko nerado, o už savo nesėkmę rusų žvalgybos vadovo J. De Sangleno buvo labai išbartas. 1812 m. birželio 23 d. 20 valandą ties Baibokais išsikėlė keli prancūzų daliniai: trys kompanijos (kuopos) ir 50 sapierių (pantonininkų-tiltininkų), vyko pirmas susišaudymas tarp prancūzų ir rusų. Yra žinoma, kad susišaudymas įvyko tarp rusų generolo Orlovo-Denisovo leip (gvardijos) ir minėtų prancūzų karių. Aprašoma, kad susišaudymas vyko ir su kazokų pulko esaulo (karininko laipsnis) Žekulos šimtine, kuri stovėjo ties Baibokais ir pirmu Teuptarskio lengvosios kavalerijos pulku, kuriame tarnavo baškirai. Po šio susišaudymo prasidėjo PrancūzijosRusijos karas, dar vadinamas II lenkų karu. Ties Šančiais ir Baibokais iš 228 pantonų buvo subalansuoti 3 tiltai. Apie birželio 24 dieną, pirmą valandą nakties tais tiltais pražygiavo pirmoji generolo Murano divizija. 2425 dienomis praktiškai persikėlė didžioji Napoleono I armija apie 200 tūkstančių karių su 527 artilerijos pabūklais. Šį įvykį įdomiai aprašo Amalius valdžiusi ponia Blinstrubienė. Prieš įsiveržiant prancūzams jos dvarą nuteriojo rusų kariai, o pabaigė niokoti prancūzai. Ir p. Blinstrubienė, būdama viena su dviem mažamečiais vaikais, turėjo palikti namus. Ji ėjo į Pažaislio vienuolyną ieškoti vaikams maisto. Bet ir čia buvo prancūzai. Negalėdama laukti, patraukė aplinkiniu keliu pas artimuosius į Romainius. Priėjusi Baibokų kaimą buvo priversta sustoti, nes tuo metu tiltu jojo imperatorius Napoleonas I ant savo balto žirgo Maskva (žirgo vardas). Blinstrubienė rašo, kad matė, kaip pro ją prajojo Prancūzijos imperatorius. Iš to galima spręsti, kad Napoleonas I tuo metu prajojo Baibokų kaimą. Prajojus kaimą, prie jo prisijungė keli prancūzų maršalai ir nujojo link Šančių. Napoleonui pasirodė, kad čia tuščias, nykus kraštas, nes žmonių nesutiko, tik apžėlusius Nemuno šlaitus ir mišką, o tolumoje matėsi besitraukiančios rusų kariuomenės sukeltų dulkių debesys. Prancūzijos imperatorius Napoleonas I 1812 metais persikėlė per Nemuną ir po kelių dienų, praleistų Kaune, birželio 26 dieną išvyko į Vilnių. Buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Mykolas Sokolnickis tarnavo Napoleono štabe, vadovavo didžiosios armijos žvalgybai ir turėjo divizijos generolo laipsnį. Pagal turimas žinias, žygiuodamas su Prancūzijos imperatoriumi, jis buvo susitikęs su A. Prozoru ir pažadėjęs jam suruošti susitikimą su Napoleonu. Pažadas buvo įvykdytas birželio 26 dieną. Napoleonas I susitiko su A. Prozoru Šančiuose. Yra žinoma tik paskutinė frazė, kurią imperatorius pasakė Anuprui: Vilniuje imperatorius Aleksandras puotauja, bet aš pasistengsiu su savo draugu greitai susitikti. Manoma, kad Napoleonas I tikėjosi susitikti su Aleksandru I generalinėse kautynėse. Taip 1812 metais atrodė įvykiai ties Baibokais ir Šančiais. Čia būta apie 50 tautybių žmonių: vokiečiai, lenkai, vengrai, danai, rusai, totoriai, baškirai, suomiai, airiai, ukrainiečiai, belgai, olandai, ispanai, portugalai ir kiti. Mūšis tarp prancūzų ir rusų vyko dabartinės Šančių mokyklos vietoje. Anupras Prozoras mirė 1836 metais, palaidotas Šančių kapinėse. Tai vienas seniausių laidojimų šiose kapinėse, įvykęs daugiau nei pusę amžiaus anksčiau nei oficiali kapinių atidarymo data. Yra paminklas, kapas prižiūrimas. Šančiai ir buvusieji Baibokai istorinė vieta, verta prasmingesnio įamžinimo. Būtų galima praplėsti europinio mąsto įvykius ir supažindinti kauniečius, miestą lankančius svečius bei turistus su praeities įvykiais. Džiaugiamės ką tik atidengtu Lietuvos kariuomenei pagerbti skirtu paminklu ir gražiai augančiu tam pačiam tikslui pasodintu mūsų pušynu. Turime Kaune turizmo takus. Galėtų būti ir Napoleono kelias Kaune. Netgi paminklinis akmuo, kuriame užrašyti keli žodžiai kalbomis tautų, kurių kariai čia žygiavo arba buvo apsistoję 1812 metais. Tai labai pagyvintų šią pakrantę ir pritrauktų turistus. Įsivaizduokite, kaip smagu būtų atvykusiam iš vienos ar kitos tolimos šalies išvysti žodžius, parašytus gimtąja kalba, nes čia prieš kelis amžius, didžiajame Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto ir Rusijos kare dalyvavo jų tautietis... Kariuomenės dislokavimo vieta Lietuvos kariuomenės savanoris kūrėjas atsargos majoras Gediminas Reutas: Papasakosiu apie šių dienų kariuomenę. Turiu didelę patirtį, nes tėvai ir seneliai ėjo tuo pačiu keliu. Kaunas, nuo caro laikų apsuptas fortų, buvo miestas-tvirtovė. Ir caro laikais Šančiuose buvo kareivinės, okupacijos metais ir dabar čia kariškiai. Prieš aštuonerius metus bendruomenė pasodino pušyną, skirtą kariuomenei pagerbti. Man teko būti liudininku, kaip po 1990-ųjų kovo 11-osios Kaune atsirado ir pradėjo veikti Lietuvos kariuomenė. Po Nepriklausomybės akto paskelbimo kūrėsi savanorių būriai ir lapkričio 23-iąją, Kariuomenės dieną, dalyvaujant aukščiausiems valdžios atstovams, prisiekė pirmieji savanoriai. Mūsų priesaikas priėmė Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius. Keturi būriai iš Kauno ir keli iš Vilniaus pradėjo veiklą. Tikslas buvo saugoti istorinius paminklus. 1991-ųjų sausio įvykiuose dalyvavo savanoriai Parlamento, Spaudos rūmų ir kitų objektų gynyboje. Buvo šturmuota Karininkų ramovė. Po 1991-ųjų sausio įvykių buvo sudaryti savanorių postai. Jie stebėjo rusų kariuomenės judėjimą. Į Kaliningradą veždavo karius, stebėjome, kad nepapildytų čia, Kaune. 1992 metais buvo sudaryta Krašto apsaugos vyriausybės komisija dėl sovietų kariuomenės išvedimo, kurios didžioji dalis stovėjo Šančiuose. Savanoriai perimdavo ir saugojo karinius pastatus, amuniciją. Perimdama juos miesto valdžia apsaugos neskyrė ir viskas buvo sugriauta. Ir dabar A. Juozapavičiaus prospekte stovi neprižiūrimi, apgriuvę, išdaužytais langais raudoni mūrai. O juk prieš 25 metus jie buvo sveiki... 1993 metų rugpjūčio 31 dieną išvesti paskutiniai daliniai iš Panemunės ir rugsėjo 1-ąją jau šventėme be sovietų kariuomenės. Šančiuose buvo įkurti savanorių padaliniai, jie vykdė mokymus, pratybas. Kauno įgula yra didžiausia Lietuvoje dalinių ir karių skaičiumi: karinės oro pajėgos, kariuomenės mokykla, savanorių II rinktinė, inžinerijos batalionas, karo medicinos objektai, oro erdvės saugos tarnyba, logistika, karo medicinos tarnyba, Lietuvos šaulių sąjunga ir kita. Dabar vyksta šaukimas. Ateina daug savanorių į Šaulių sąjungą ir į kariuomenę. Surenkama daugiau negu reikia. Jaunimas nenusisuko nuo Tėvynės, atlieka pareigą. Rūpesčiai tęsiasi su šauktiniais, kad perimtų kariuomenės tradicijas, tautinę kultūrą, puoselėtų požiūrį į kariuomenę, į valstybę. Ugdome karininko asmenybę, stipriname ryšius su kitų valstybių kariuomenių įstaigomis ir asociacijomis, vykdančiomis panašią veiklą. Bendradarbiaujame su Krašto apsaugos sistemos institucijomis išsaugant ir pagerbiant atminimą apie mūšius ir žymius karvedžius. Vyksta tarptautinės pratybos su NATO kariais, bendradarbiavimas, mokymai. Technika tobulėja, reikia daugiau žinių ją valdyti. Vyksta atvirų durų dienos daliniuose. 2018 metais vyks Lietuvos kariuomenės šimtmečio pagerbimo renginiai. Mylime savo kraštą, džiaugiamės gražiais Šančiais. Didžiuotis galime, kad Šančiai turi Lietuvos karininko Antano Juozapavičiaus, pirmojo žuvusio kovose už nepriklausomybę, vardu pavadintą prospektą. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis yra kilęs iš Šančių, ministras Linas Linkevičius, dainininkas Aleksas Lemanas ir kiti. * * * Po konferencijos žmonės neskubėjo išsiskirstyti, dar bendravo, aptardami vieną ar kitą istorinį įvykį Šančiuose, karininko A. Juozapavičiaus žūtį nuo bolševikų rankų 1919-aisiais Alytuje, 1941-ųjų sukilimą. Istorija įdomi, jos negalima pamiršti, vėliau kalbėjo aštuntą dešimtį įpusėjusi moteris. Aš ne iš Šančių, bet sužinojau, atvažiavau, guviai šypsojosi, energingai pasiramsčiuodama lazda. Kojos tai sveikos, tik galva nelabai, į šonus mėto, tai ir ramstausi, kad nenugriūčiau. Neseniai 22 kilometrus pėsčia įveikiau per visą miestą pirmyn ir atgal. Štai ir pavyzdys, kaip reikia gyventi. Lyg priekaištas jaunajai kartai, kurios nei paminklą atidengiant, nei salėje vykusioje konferencijoje, deja, nesimatė. Kur jie mūsų ąžuolėliai ir liepužėlės, taip gražiai liaudies dainose minėti? Ir aš, skubėdama prie paminklo, susitikau vieną dvylikametį, su mama traukiantį kažkur. Ko jam prie to paminklo eiti, jei nė vieno bendraamžio ten nėra, o ir mama nėjo... Prisimenu 1990-uosius, kai atgavome laisvę ir viešai buvo paskelbta, kad vaikams ir jaunimui politikoje ne vieta, tai yra tegu auga laisvi nuo politikos apolitiški. Štai ir turime visuose valstybės renginiuose žilagalviai ir valstybės atstovai... Deja, panaši situacija ir Bažnyčioje. Privesti prie sakramentų vaikai pasilieka už jos sienų. Tik vienas kitas tampa tikru Bažnyčios nariu. Kad ir paprastą sekmadienį miesto ar kaimo vaikai šv. Mišių metu bėgioja netoliese. O pamokslai dažnai būna tikrai verti pasiklausyti, daugiau pasakantys negu tėvų pabarimas ar mokytojo pastaba. Ar gyvename šia diena? Deja, taip. Kai kalbėjomės su majoru G. Reutu, jis apgailestavo, kad menkas dėmesys Lietuvoje skiriamas švietimui, istorijai. Štai prieš keletą metų vyko Užnemunėje, Veiveriuose, 1866 metais įsteigtų pedagogikos kursų, nuo 1872-ųjų išaugusių į Veiverių mokytojų seminariją (joje galėjo mokytis ir vietos lietuviai, dėstomas lietuvių kalbos kursas, seminarija buvo svarbus naujosios lietuvių inteligentijos centras) paminėjimas. Susirinko šventės organizatoriai. Toks įvykis pirmoji mokytojų mokykla. Tačiau nei iš Švietimo ministerijos, nei iš savivaldybės, nei iš mokyklų, nors buvo visiems pranešta, kviesta ir televizija, niekas nesusidomėjo. Nesistebėkime, juk tai lyg ir nebeįdomu, seniai būta, bet ne mūsų... Auginame Lietuvą ne tokią, apie kokią svajojo mūsų protėviai, už kokią žuvo mūšiuose, Sibiro ledynuose ir kurios vardą lyg taikos balandį mes patys kėlėme į dangų Baltijos kelyje. Ar mums to užtenka? Ar nejaučiame darą skriaudą vaikaičių ir provaikaičių gyvenimams ir savo Tėvynei? Reginos Sabulienės nuotraukos
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |