Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Užbaigtas jubiliejus kelia užduotis ateičiai

Apie popiežiaus Pranciškaus apaštalinį laišką „Misericordia et misera“

Mindaugas Buika

Vieną iš praėjusių Šventųjų metų gailestingumo penktadienių popiežius Pranciškus aplankė narkomanų ir alkoholikų reabilitacijos centrą

Vieną gailestingumo penktadienį Šventasis Tėvas lankėsi Romos socialiai globojamų vaikų namuose ir bendravo su mažaisiais jų įnamiais

Popiežius Pranciškus bendrauja su senelių namų gyventojais, jo laukusiais gailestingumo šventėje

Šv. Petro bazilikos šventųjų gailestingumo durų uždarymas

Pabrėždamas, kad gailestingumas negali likti už Bažnyčios gyvenimo ribų, kad jo skaida sudaro krikščioniškos būties pamatą ir skatindamas tai, popiežius Pranciškus paskelbė apaštalinį laišką „Misericordia et misera“ („Gailestingumas ir vargas“). Šį svarbų dokumentą jis pasirašė ir perdavė Dievo tautai lapkričio 20 dieną Kristaus, Visatos Valdovo, liturginėje šventėje Šv. Petro aikštėje aukotose šv. Mišiose, kuriomis buvo užbaigti Šventieji ypatingojo gailestingumo jubiliejaus metai. Iškilmingose pamaldose, kurias aukojo daugiau kaip 150 kardinolų (įskaitant 17 išvakarėse vykusioje konsistorijoje paskirtų į Kardinolų kolegiją) bei šimtai vyskupų ir kunigų iš viso pasaulio, dalyvavo dešimtys tūkstančių piligrimų. Tarp koncelebrantų buvo Lietuvos kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas su grupe tos diecezijos kunigų. Prieš pradėdamas šv. Mišių auką Šventasis Tėvas uždarė šventąsias Šv. Petro bazilikos duris, kurios vėl bus atidarytos 2025 metais, švenčiant naują Bažnyčios jubiliejų. „Nors šventosios durys uždaromos, bet mums visada lieka atviros tikrosios gailestingumo durys, kurios yra Kristaus Širdis“, – sakė homilijoje popiežius Pranciškus, prašydamas malonės, kad niekada nebūtų uždarytos krikščionių atleidimo ir susitaikymo durys. Tokiam gailestingumo šventimui ir praktikavimui tikinčiųjų bendruomenėse kaip tik skirtos pastoracinės nuorodos, išdėstytos minėtame apaštaliniame laiške „Misericordia et misera“, kurį pasirašęs Šventasis Tėvas simboliškai įteikė skirtingų pašaukimų ir tarnysčių Bažnyčioje atstovams: kardinolui iš Filipinų, arkivyskupui iš Škotijos, dviem kunigams iš Kongo ir Brazilijos, diakonui ir katechetėms iš Romos vyskupijos, didelei šeimai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, atvykusiai su vaikais ir seneliais bei asmenims su negalia ir ligoniams.

Pasaulinė varguolių diena

Šioje dokumento apžvalgoje atkreipiant dėmesį į gailestingumo raiškos socialinį bruožą galima priminti, kaip lapkričio 13 dieną, švęsdamas atskirtį kenčiančių žmonių jubiliejų, popiežius Pranciškus iškėlė iniciatyvą, kad Bažnyčioje kasmet būtų minima „Varguolių diena“. Šį savo siūlymą dabar jis konkretizuoja teigdamas, kad Pasaulinė varguolių diena nuo kitų metų Katalikų Bažnyčioje bus švenčiama 33-iąjį liturginį sekmadienį. Anot Šventojo Tėvo, toks minėjimas bus vertingiausias pasirengimas švęsti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę, nes Dievo sūnus visada save tapatino su mažiausiais ir mokė, kad laikų pabaigoje visi mes būsime teisiami pagal atliktus gailestingumo darbus (Mt 25, 31–46). Taigi, kasmetinis Pasaulinės vargdienių dienos minėjimas turi padėti krikščionių bendruomenėms ir kiekvienam tikinčiajam apmąstyti tą faktą, kad skurdas yra Evangelijos širdyje, ir, kol ligotas elgeta Lozorius be priežiūros gulės prie mūsų namų durų (plg Lk 16, 19–21), nebus jokio teisingumo ir santarvės visuomenėje. Tos dienos minėjimas bus dar viena galimybė plėtoti naująją evangelizaciją, Gerosios naujienos skelbimą vargdieniams (plg Mt 11, 5), patvirtinant, kad Bažnyčia misijų veikloje nepaliaujamai liudija Dievo gailestingumą.

Apaštaliniame laiške „Misericordia et misera“, aptardamas įvairias gailestingumo darbų formas, kurios gražiai išryškėjo pasibaigusiais šventaisiais metais ir galėtų būti pratęstos ateityje, popiežius Pranciškus nurodė gailestingumo penktadienių iniciatyvą, kai, menant Kristaus kančią, labiau susitelkiama į labdarą. Prie šios iniciatyvos realizavimo aktyviai prisidėjo ir pats Šventasis Tėvas ir Gailestingumo jubiliejaus penktadieniais lankydavo įvairias Romos karitatyvines organizacijas ir guosdavo jose globojamus žmones. Jis pastebi, kad konkretūs gerumo ir švelnumo raiškos aktai dažnai yra diskretiški ir gal nepakankamai žiniasklaidos nušviečiami, tačiau yra ne mažiau svarbūs silpniesiems ir pažeidžiamiesiems, iš kurių daugelis yra vieniši ir apleisti. Todėl popiežius Pranciškus išreiškė padėką gausybei savanorių, kurie yra tikri gailestingumo darbų čempionai, skiriantys laiką ir pastangas Dievo artumo vargstantiems liudijimui. „Jų tarnystė yra ne tik konkretus gailestingumo darbas, bet ir padeda daugeliui žmonių priartėti, sugrįžti į Bažnyčią“, – aiškino Šventasis Tėvas, pabrėždamas evangelizacinę šios veiklos svarbą. Ne mažiau svarbus yra kūrybingumas gailestinguose darbuose, nes atskleidžia daug Jėzaus buvimo greta ženklų, kurie nėra aprašyti (Jn 20, 20), tačiau aiškiai patvirtina Viešpaties meilės vaisingumą.

Solidarumo reikalaujantys iššūkiai

Popiežius Pranciškus vėlgi primena skaudžias šiuolaikinio pasaulio socialines problemas, kurių neatidėliotino sprendimo reikalauja krikščioniškas gailestingumas. Tai – įvairiose vietose paplitęs badas, kai net milijonai vaikų neturi galimybės sočiai ir sveikai pavalgyti. Tai – gausybė migrantų ir pabėgėlių, keliaujančių net pavojingomis gyvybei sąlygomis iš vieno kontinento į kitą, ieškančių maisto, pastogės, darbo, taikos ir išsigelbėjimo sau ir savo šeimoms. Jie reikalauja paramos pastangų sutelkimo bendruomenišku valstybės ir Bažnyčios lygmeniu. Tai – neretai tiesiog perpildyti kalėjimai su papiktinančia ar žmogiškąjį orumą paniekinančia buitimi. Tai – vis dar paplitęs neraštingumas, aukštesnio išsilavinimo siekio galimybių nebuvimas, užkertantis kelią jauniems žmonėms atskleisti savo potencialius gebėjimus, skatinantis jo išnaudojimo postūmį į organizuotą nusikalstamumą ir naujos vergystės formas. Išvardydamas šiuos ir kitus nerimą keliančius dalykus, Šventasis Tėvas aiškina, kad šiuolaikinėje kultūroje, ypač Vakaruose, įsivyravęs ekstremalus individualizmas atvedė į solidarumo bei atsakomybės ir pastangų gerinti vargstančių žmonių padėtį praradimą. „Šiandien daug žmonių nebeturi netgi Dievo buvimo patirties ir kaip tik tai yra didžiausias skurdas ir rimčiausia kliūtis pripažinti žmogaus gyvybės nepažeidžiamumą ir orumą“, – daro susirūpinimą keliančią išvadą popiežius Pranciškus. Jo įsitikinimu, stengiantis sustabdyti tokį realų ir pavojingą nužmogėjimo procesą, apie kurį įtaigiai buvo perspėjęs dar popiežius emeritas Benediktas XVI, kaip tik yra aktualūs gailestingumo darbai sielai ir kūnui. Kad būtų atstatytas milijonų paniekintų žmonių orumas, patvirtinant, kad jie yra to paties Dievo vaikai, taigi, mūsų brangūs broliai ir seserys, kad mes su jais esame pašaukti statyti patikimą miestą, bendrus namus ir ateitį.

Priminęs, kaip Šventaisiais gailestingumo metais bendruomenės, šeimos ir individai atrado dalijimosi solidarumu džiaugsmą ir grožį, popiežius Pranciškus naujajame apaštaliniame laiške pabrėžia, kad tai turi būti daroma ir ateityje, nes kada pasaulis tęsia naują dvasinio ir materialinio skurdo formų kūrimą, Bažnyčia turi išlaikyti budrumą ir būti pasirengusi naujiems gailestingumo darbams su reikiamu dosnumu ir entuziazmu. Ji yra pašaukta būti Kristaus tunika ir pridengti nuogą Viešpatį („buvau nuogas, mane aprengėte“, Mt 25, 36) tuose pasaulio vargšuose, nuo kurių yra nuplėšti visi žmogiško orumo rūbai, iš kurių atimtos būtiniausios egzistencijos priemonės. Taip aiškindamas „Misericordia et misera“ dokumente, Šventasis Tėvas vėlgi primena skaudžią bedarbystę, pragyvenimui nepakankamą atlyginimą, neturėjimą žemės ir būsto, diskriminaciją dėl tikėjimo, rasės, socialinio statuso ir kitų dalykų, kuriuos galima pavadinti išpuoliu prieš žmogaus orumą. „Kiek daug yra tokių ir panašių iššūkių, kurie reikalauja krikščioniško gailestingumo atsako ir tikro solidarumo. „Kiek daug šiandien yra situacijų, kuriose galima ir reikia atstatyti individų orumą ir tiesiog padaryti gyvenimą tikrai žmogišką“, – rašo popiežius Pranciškus. Jam nurodant įvairių formų smurtą kenčiančius vaikus, galima, pavyzdžiui, priminti Rusijos ir Bašaro Asado armijos antskrydžius Alepo mieste Sirijoje, kuriame vaikai nieko daugiau nėra patyrę, tik mirtį nešančių bombų sprogimus. Šie ir daug kitų panašiai kenčiančių vaikų savo baimės kupinais žvilgsniais tiesiog maldauja išvadavimo iš šiuolaikinio pasaulio vergystės. „Šie vaikai yra rytdienos suaugusieji, mūsų visuomenės ateitis. Bet kaip mes juos ruošiame oriai ir atsakingai gyventi, su kokia viltimi jie gali žvelgti į dabartį ir ateitį?“ – priekaištingai klausia Šventasis Tėvas.

Kvietimas į kultūrinę revoliuciją

Popiežius dar kartą pabrėžia, kad socialinis gailestingumo pobūdis reikalauja, kad nestovėtume nuošalyje abejingai stebėdami, bet nieko nedarydami akivaizdaus blogio akivaizdoje. Tos nuostatos reikalauja, kad atsikratytume veidmainystės ir aktyviai veiktume, kad mūsų paramos planai ir projektai neliktų tik popieriuje. „Tegul Šventoji Dvasia padeda mums veikliai ir nesavanaudiškai prisidėti, kad teisingumas ir orus gyvenimas neliktų tik gražus šūkis, bet būtų konkretus įsipareigojimas tų, kurie nori nešti Dievo Karalystės liudijimą dabarčiai“, – linki popiežius Pranciškus savo apaštaliniame laiške. Anot jo, mes esame pašaukti skleisti tikrą gailestingumo kultūrą, kuri padėtų matyti kitų problemas, kultūrą, kurioje į kitus nebūtų žvelgiama abejingai ar iš viso žvilgsnis nukreipiamas į kitą pusę dramatiškų situacijų akivaizdoje matant brolių ir sesių kančias. Gailestingumo darbai turi būti atliekami amatininkiškai ta prasme, kad tai būtų tikras rankų darbas pagal išgales ir Dievo įkvėpimą: tik taip jie gali pakeisti kiekvieno asmens ir visos visuomenės dvasinį ir materialinį gyvenimą. Šventasis Tėvas kalba apie tikrą kultūrinę gailestingumo revoliuciją, kurios turi imtis krikščionių bendruomenė, žinodama, jog tam kviečia Dievo Žodis, ragindamas nepasiduoti abejingumo ir individualizmo vilionėms. Jėzus apaštalams kalbėjo: „Vargšų jūs visada turite šalia savęs“ (Jn 12, 8). Tai negali būti pretekstas nieko nedaryti dėl jų padėties pagerinimo, kadangi Jėzus save tapatina su kiekvienu iš jų. Todėl troškimas būti arčiau Jėzaus mus turi skatinti kenčiančių brolių ir seserų globai ir niekas labiau negali pamaloninti dangiškojo Tėvo kaip realūs gailestingumo darbai.

Tai perkeičia mus pačius, ir po tikrosios Gailestingumo raiškos patirties jau nebegalima grįžti atgal į savanaudiškumą. Ta paramos kitiems nuostata nuolat stiprėja, keisdama visą gyvenimą, formuoja vis labiau gebančią mylėti širdį, apvalo sielą nuo slaptų egoistinių ir išnaudotojiškų troškimų. „Gailestingumas atnaujina ir atperka, nes tampa ateinančio mus pasitikti Dievo Širdies ir žmogaus širdies susitikimu“, – rašo popiežius Pranciškus. Jis pažymi, kad po tokio susitikimo mūsų širdys tikrai tampa jau ne akmeninėmis, bet plakančiomis, gebančiomis mylėti, nepaisant išliekančio potencialaus nuodėmingumo. Pojūtis, kad esame mylimi ir galime mylėti, kad mums atleista ir patys galime atleisti, rodydami gailestingumą, įgalina mūsų, kaip „naujų kūrinių“ (plg Gal 6, 15) tapsmą, reiškia atgimimą ir naują egzistenciją. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad „gailestingumo kultūra formuojama uolioje maldoje, klusniai bendradarbiaujant su Šventąja Dvasia, susipažįstant su šventųjų gyvenimu ir sekant jų buvimo arti vargšų“. Tai padeda geriau matyti sunkias situacijas, į kurias turime reaguoti, o ne tik kalbėti apie gailestingumą, kai reikalingas pagalbos suteikimas ir bendravimas. Niekada negalima pamiršti apaštalo šv. Pauliaus pasakojimo, kaip jam atsivertus ir Jeruzalėje susitikus su pirmaisiais Jėzaus mokiniais, šie jam paaiškino jo paties ir kiekvieno krikščionio svarbiausią gyvenimo misiją: jie prašė vieno dalyko, prisiminti vargšus, „tai aš ir stengiuosi daryti“ (plg Gal 2, 10). Taigi, raginimas neužmiršti vargšų ir jiems viskuo pagelbėti yra svarbioji evangelizacijos nuoroda, kurios aktualumas ir dabar, po 2000 metų, nėra sumažėjęs kaip ir apaštalo šv. Petro pateiktas aiškus krikščioniškojo tapsmo apibūdinimas: „Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę“ (1 Pet 2, 10).

Dabar gailestingumo metas

Tai, kas gauta iš Viešpaties, neturi būti pavydžiai laikoma tik sau, bet dalijamasi (kaip ir tikėjimu) su stokojančiais broliais ir seserimis, kad jie galėtų atrasti dangiškojo Tėvo gailestingumą ir suvokti, jog Dievo globa gali pasiekti kiekvieną. Baigdamas apaštalinį laišką „Misericordis et misera“, popiežius Pranciškus pabrėžia, kad „dabar yra gailestingumo metas“ kiekvienam ir visiems, todėl mūsų kasdienis gyvenimas turi būti paženklintas Dievo artumu ir Jo švelnios meilės galia. „Tai – gailestingumo metas, todėl tie, kurie yra silpni ir pažeidžiami, atstumti ir vieniši, turi pajusti buvimą šalia brolių ir seserų, kurie pasiruošę pagelbėti“, – rašo Šventasis Tėvas. Jo įsitikinimu, veikiant gailestingumui vargšai turi realiai pajusti pagarbą, priežiūrą ir globą tų, kurie įveikė abejingumo blogį ir iš naujo atrado gyvenimo prasmę. Šiuo gailestingumo metu nė vienas nusidėjėlis neturi paliauti prašęs atleidimo ir pajusti priimančio Tėvo apkabinimą.

Paskutinės Šventojo Tėvo apaštalinio laiško, užbaigiant Ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų, eilutės skirtos šventajai Dievo Motinai, „kuri visada žvelgia į mus gailesčio kupinomis akimis“. Ji yra tikroji Gailestingumo Motina, surenkanti mus, savo vaikus, po „globos apsiaustu“, rodanti kelią ir lydinti mūsų artimo meilės liudijimo pastogėse. „Pasitikėkime Jos motiniška globa ir klausykime Jos nuolatinio patarimo žvelgti į Jėzų, kuris yra švytintis Dievo gailestingumo atspindys“.

(Apie popiežiaus Pranciškaus dokumente „Misericordia et misera“ pateiktas nuorodas gailestingumo šventimui Bažnyčios liturgijoje, sakramentiniame gyvenime, atsakingoje nuodėmklausių tarnystėje rašysime kitame „XXI amžiaus“ numeryje).

© 2016 „XXI amžius“