2016 m. gruodžio 2 d.    
Nr. 45
(2213)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Atsiduoti Jėzui Šventojoje Dvasioje

Kun. Vytenis Vaškelis

Vienas iš neužmirštamų Jėzaus gyvenimo poelgių – paskutinę žemiško gyvenimo valandėlę savo dvasios atidavimas Viešpačiui (Lk 23, 46). Kai Atpirkėjo kūną, kybantį ant kryžiaus, baigė „draskyti“ perpildytos priešų neapykantos pliūpsniai, Jo siela, tiesiogiai veikiant Šventajai Dvasiai, buvo perduota į Tėvo rankas. Tai – pavyzdys mums, kad paskutinį savo atodūsį žemėje galėtume pašventinti visišku atsidavimu Jam, o paskui galėtume būti verti ištarti: „Štai, Tėve, pas Tave grįžta Jėzaus mokinys...“

Neįmanoma tiesiausiu keliu grįžti Namo, jei kasdien neatiduodame Jėzui savo silpnybių bei klaidų, jei neprašome, kad Šventoji Dvasia vadovautų mūsų gyvenime. Neįmanoma įvertinti Jos veikimo mūsų mintyse ir poelgiuose, kuriais audžiame lemtingą savo egzistencijos kilimą. Todėl šį Advento sekmadienį, kai Evangelija byloja, jog Jėzus mus krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi (Mt 3, 11), tai reiškia, pasak Bažnyčios mokymo, kad „Jono Krikštytojo krikštą lydės atgailaujančio nusidėjėlio panardinimas į Dievo Dvasios ugnį, kuri apvalo“.

Ar savo sąžinėje išgirstame tylų Dievo Dvasios balsą, kviečiantį ateiti pas Jėzų ir Jam atiduoti visas savo dvasines žaizdas ir žmogiškų silpnybių likučius? Kai girdime Dievo žodį, Ji neabejotinai mums vis primena Jėzaus tiesas, kad nebūtume pasyvūs jų klausytojai, bet vykdytojai. Kai atėję pas Kristų, sakome: „Jėzau, priimk visų mano suklydimų bagažą ir suteik man dar didesnę malonę, kad dėmesingiau klausyčiau savo sąžinės bei Paraklito įkvėpimų!“ – tada bus naikinamos mūsų sielos gelmių apnašos ir suteikiamas didesnis budrumas saugotis moralinio nuopuolio bei sustiprintas ryžtas valingai atlikti tuos veiksmus, kurie yra prioritetinės svarbos. Be abejo, Dvasia mums primins bei inspiruos nedelsti atlikti sakramentinę išpažintį, ypač kai kartais sąžinę prislegia sunkesnės kaltės...

Neseniai Kauno arkivyskupijos kunigai dalyvavo Advento dvasiniame susikaupime, kuriam vadovavo t. Amedeo Ferrari OFM Conv., atvykęs iš Italijos. Jis prasmingai kalbėjo apie kunigo tapatybės suvokimo svarbą, ir, be kita ko, motyvuotai sakė, jog maldos metu Eucharistijoje esančiam Jėzui reikia aiškiai įvardinti savo silpnybes ir jas atiduoti Jam. Kai vėl savyje pastebime įvairias žmogiško netobulumo apraiškas, turime Jam pavesti tai, kas mums nepriklauso... Kaip Išganytojas visa pavedė teisingajam Teisėjui (1 Pt 2, 23), taip ir mes esame mokomi panašiai elgtis.

Dievo Dvasia ne tik tikinčiuosius inspiruoja kaskart pasitikrinti savo gyvenimo kryptį ir daryti teisingus sprendimus, bet ir dalyvauja mūsų dvasiniame gyvenime. Rašytojas Osvaldas Chambersas rašė: „Neklausk kelio, kai pats jį puikiai žinai. Imkis iniciatyvos, liaukis dvejojęs ir ženk pirmą žingsnį. Būk pasiryžęs tuojau pat veikti, tikėdamas tuo, ką Dievas sako, ir niekuomet nekeisk savo pirminių sprendimų. Jei dvejoji, gavęs Dievo nurodymą ką nors padaryti, elgiesi lengvabūdiškai, atstumdamas Jo malonę. Imkis iniciatyvos pats, dabar pat priimk sprendimą, o apsisprendęs nesigręžiok atgal. Degink tiltus paskui save, tardamas: „Aš parašysiu tą laišką“, arba „Aš sumokėsiu tą skolą“, o tada taip ir padaryk! Tavo sprendimai turi būti neatšaukiami“.

Turime pakilti iš kartais susikurto per daug ramaus bei jaukaus pamaldumo „fotelio“, išsilaisvinti iš menkavertiškumo komplekso, galvojant, kad esame tik eiliniai žmogeliai, neverti priimti malonę įsipareigoti ir veikti. Beje, neretai toks ir panašus atsikalbinėjimas bei teisinimasis slepiasi po tinginystės kauke. Gera žinia tiems, kurie ruošiasi pradėti daryti gerą darbą ir kuriems tereikia mažo postūmio. Apaštalas Paulius byloja: „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus“ (1 Kor 1, 27).

Ne visada pasaulio akyse dėl ištikimybės Kristui krikščionys atrodys kvaili ir išsišokėliai, kurie blogiui, kai reikia ir viešai išdrįs sakyti „Ne“, o dėl Gerosios Naujienos skelbimo įsitvirtinimo žmonių sąmonėje bei jų poelgiuose yra pasiryžę, kai reikės, dar daugiau jėgų, Dvasiai veikiant, skirti bei įvairius sunkumus įveikti. Aplinkiniai keisis, jei mes nesiliausime keitęsi. Jei leisime Šventajai Dvasiai mus pakylėti aukščiau kasdienės buities rūpesčių, per mus stipriau veiks Ta, kuri pajėgi sugėdinti, atversti ir ant tiesos bėgių pastatyti tuos, kurie dabar vaikšto melo šunkeliais.

Širdimi pritariu vieno teologo žodžiams: „Kad Dievo žinia galėtų išlaisvinti kitus žmones, pirmiau jūs patys turite išgyventi šį išlaisvinimą. Klausykitės ir mokykitės, o tada leiskite Dievui „uždegti jūsų žodžius“ Jo šlovei“. Jėzus mus krikštija Dvasia, nes su tikėjimu Jam leidžiame laisviau gyventi ir veikti mumyse.

Taigi kaskart savo siela pasinerti į Viešpaties Dvasios apvalančiąją ugnį yra tolygu paklusti įstabiam Trejybės vedimui ir savo širdyje turėti įsitikinimą, kad tai labiausiai patinka Jai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija