|
Kai sąžinė paskęsta politikoje...
Edvardas ŠIUGŽDA
Galima manyti, kad valdantieji valstybės reikaluose nori vadovautis labai keistu savo supratimu. Prieš aštuonerius metus į valdžią atėję Andriaus Kubiliaus naktinių reformų šalininkai tariamai į krizę nuvarytą valstybę gelbėti pradėjo ne tik pakeldami visus mokesčius ir juos suvienodindami (iki 21 proc.), bet ir ypač skriausdami dėl pragyvenimo ir išsilaikymo dirbti galinčius pensininkus. Nuo paprastų, nedirbančių pensininkų tada buvo nurėžta iki 10 proc. pensijų dydžio, o dirbančius pensininkus išvis išvijo, nes valstybės gerovės labui iš jų pensijų faktiškai pagrobta net iki 75 proc. Aišku, tokiu būdu apiplėšti pensininkai buvo priversti palikti darbus, nors jiems tai buvo išgyvenimo garantas. Europoje mažiausios mūsų Lietuvos gyventojų pensijos buvo per mažos normaliau gyventi. Konstitucinio Teismo grąžintos pensijos iš tiesų pradėtos grąžinti tik dabar, praėjus aštuoneriems metams, o ne iškart, kaip privalėjo valdžia. Taigi nuvogtos pensijos grąžinamos pinigams dėl infliacijos visiškai nuvertėjus, ir tai yra antrasis pensininkų apiplėšimas. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad dabartinė valdžia elgiasi tiesiog priešingai ji linkusi pensininkus kuo ilgiau laikyti darbo sferoje. Ir tai suprantama dirbančiųjų tragiškai mažėja dėl nesulaikomos emigracijos. Gruodį Lietuvą paliks milijonasis Lietuvos gyventojas taip rodo emigracijos statistika (visiškai ja patikėti irgi negalima, nes ne visi išvažiavusieji deklaruodavo savo išvykimą). Šiame kontekste kyla klausimas, kaip anie valdantieji ir kaip šie valdantieji vertina valstybės valdymo reikalus. Pirmaisiais metais, prieš aštuonerius metus, visus pensininkus, o ypač dirbančius, baudė už tai, kad jie norėjo dirbti, o dabar juos netgi skatina dirbti. Tokį skirtingą požiūrį į valstybės valdymą galima aiškinti tik neigiamai, nes tai eksperimentas tautai: juk negali du visiškai skirtingi metodai tikti valstybei ir jos piliečių gerovei. Išvada yra negailestinga: A. Kubiliaus vyriausybė elgėsi, švelniai tariant, neprotingai, netgi kvailai. Todėl keistai atrodo, kad dalis jo rėmėjų vis dar aiškina, esą jis teisingai vadovavo valstybei ir išgelbėjo nuo bankroto.
Tuo, dėl ko ankstesnėje Seimo sesijoje pešėsi kairieji ir dešinieji, nesutardami dėl vadinamojo socialinio modelio, apibendrintai įkūnyto naujame Darbo kodekse, išradingai pasinaudoja naujieji valdantieji. Rinkimus laimėjęs Ramūnas Karbauskis aiškiai pasakė, kad anksčiau Seime svarstytą socialinį modelį ir jau priimtą Darbo kodeksą reikia atidėti šešiems mėnesiams, o gal ir metams. Galima manyti, kad tai tikrai įneš didžiulę sumaištį į darbo santykius, nes darbdaviai ir toliau bus laikomi darbuotojų vergais, o ne priešingai, kaip tikina žiniasklaida. Jau 25 metus darbdavys negali atleisti neatsakingų, dirbti nesugebančių, kompetencijos neturinčių, apskritai darbo užduočių nevykdančių darbuotojų, sugebančių tyčiotis iš administracijos, nes toks nesąžiningas darbuotojas bet kuriuo atveju yra teisus, nepakaltinamas, teismas visada yra jo pusėje. Sovietinis Darbo kodeksas veikė 25 metus, o priėmus tokius sprendimus veiks ir toliau. Panašu, kad tarsi gerasis Karabasas būtų pasirūpinęs skriaudžiamu darbuotoju, senuoju Kodeksu gelbėdamas darbo pareigas vykdyti vengiančius įvairius tinginius ar neišmanėlius, skatindamas juos toliau vykdyti patyčias darbdavių atžvilgiu. Matyt, akivaizdžiai sukeldamas sumaištį darbo santykiuose, panaikindamas jau priimto Darbo kodekso veikimą, R. Karbauskis nori tariamai vykdyti savo rinkiminius pažadus, prieš rinkimus ne visai aiškiai išsakytus. Kad klausimo nukėlimas, laikinai sustabdant priimto Darbo kodekso veikimą, sukels sumaištį, valdantiesiems nesvarbu. Esą nieko neatsitiks, kad keliems mėnesiams bus padaryta pertrauka. Bet tokių klausimų atidėjimas neabejotinai pakenks darbo santykiams, o po padarytos pertraukos, kaip galima spėti, išliks jau įvesta sena tvarka, atitinkanti kelių apmokamų rėksmingų profsąjungų vadų reikalavimams.
Naujos valdžios formavimas Lietuvoje rodo, kad vis labiau įsigali ne tik grupių, bet ir giminių klanai. Tik vienais atvejais būna atleistina, kitais baudžiama. Štai ministru vos netapo vieno buvusio mero sūnelis. Aišku, tas meras ištikimas buvusiųjų partijos narys, dabar socialdemokratas. Sūnui koją pakišo artimas buvusio Tauragės mero socialdemokrato Prano Petrošiaus bičiuliavimasis su tauragiškiu verslininku Arūnu Pukeliu, pravarde Švinius, priskiriamo nusikalstamam klanui. Seimo nario Povilo Urbšio iš žiniasklaidos primintos socialdemokratų kandidato į teisingumo ministrus Dariaus Petrošiaus tėvo Prano Petrošiaus sąsajos su Šviniumi sukėlė tam tikrą audrą, bet socialdemokratų bičiulių paskirtas pretendentas į ministro kėdę tai pavadino kliedesiais. P. Urbšys, kalbėdamas apie galimas D. Petrošiaus šeimos sąsajas su A. Pukeliu, pravarde Švinius, tik įvardinęs visiems žinomus faktus: 2008 metais po konflikto su Šviniumi tuometinis vicemeras turėjo atsisveikinti su savo postu ir į jį atėjo Pranas Petrošius. P. Urbšys priminė dar ir tai, kad būdamas Seimo nariu D. Petrošius su kitu seimūnu Broniumi Pauža iniciavo įstatymo projektą, kuriuo buvo suinteresuotas su Šviniumi siejamas teisininkas. D. Petrošius buvo įklimpęs į abejotiną sandėrį dėl sklypų, kur žmonės jaučiasi apgauti. Ministru vos netapęs jis turėjo atsisakyti socialdemokratų bičiulių jau parengtos ministro kėdės. Tada į teisingumo ministrus socialdemokratai pasiūlė Julių Sabatauską. R. Karbauskis paprieštaravo, sakydamas, kad toks kandidatas Prezidentei atrodys per senas (tai papiktino realųjį socialdemokratų vadą Algirdą Sysą), ir į ministro kėdę buvo pasiūlytas Julius Pagojus. (Bet ir vėl socialdemokratams su juo nepavyko: buvo surasta, kad paskirtasis ministras anksčiau buvo baustas už sukeltą autoįvykį, ir dar išgėrus.) Į ūkio ministrus socialdemokratų pasiūlytas Mindaugas Sinkevičius yra Jonavos miesto meras. Susisiekimo ministro Rimanto Sinkevičiaus, išrinkto į Seimą socialdemokratų sąraše, sūnus ūkio ministro kėdę paėmė nesunkiai jokių šeiminių nusižengimų nerasta. Tačiau šiose dviejose istorijose lieka tik stebėtis, kaip abiejų šeimų atstovų tėvo ir sūnaus iš Tauragės bei tėvo ir sūnaus iš Jonavos karjerų vingiai tokie sėkmingi: kartais nesunkiai kopiama ir socialdemokratinės, ir valstybinės karjeros laiptais. Matant tuos du karjerų pavyzdžius, akivaizdu, kad socialdemokratų partijai pritrūksta profesionalų, todėl ir tenka suktis tarp tėvų ir sūnų. O gal ir valstybei pritrūksta profesionalų...
Saviškių protegavimas socialdemokratų partijoje papiktino Arkadijų Vinokurą, jau seniai susidėjusį su šia partija. Jis stengėsi tapti išrinktuoju tarp socialdemokratų, tačiau net negalėjo patekti į Seimo rinkimų sąrašą. Pasirodo, Vinokuras labai susipykęs su Algirdu Butkevičiumi, visą laiką jį kritikavo kaip nesilaikantį socialdemokratijos, o tas, nesilaikydamas tų Vinokuro mylimų socialdemokratinių principų, pasistengė pašalinti jį netgi iš rinkimų sąrašo. Aišku, Arkadijus pašėlo: kurgi tai matyta, kad tikrąją socialdemokratiją atmetęs Butkevičius partijoje tvarkosi kaip savo privačioje įmonėje. Kita vertus, jeigu konservatoriai jau 20 metų savo sąrašą sudaro taip, kad Emanuelis Zingeris visada būna išrenkamas Seimo nariu, tarsi įteisinant prieškarinį reikalavimą ministru vyriausybėje skirti vieną žydą, socialdemokratai akivaizdžiai neteisingai atmetė tokį reikalavimą ir Vinokurą išmetė net iš rinkimų sąrašo. Tai siaubingas socialdemokratijos ir apskritai visų demokratijos principų pažeidimas! Juk Vinokuras jau seniai buvo gerbiamas Vytauto Landsbergio kažkada Vinokuras tapo vos ne Lietuvos atstovu Švedijoje (nors tas faktas dabar kažkodėl slepiamas), ten buvo išvykęs kaip tariamas disidentas, mat sovietiniais laikais nešiojo ilgus plaukus ir pašnekėdavo apie politiką, paskiau gyveno tai Izraelyje, tai Švedijoje ir susipažino su socialdemokratijos nuostatomis. 2002 metais už ypatingus nuopelnus Lietuvai išimties tvarka Vinokurui suteikta Lietuvos pilietybė. Argi jis nenusipelnė gauti ypatingų nuopelnų socialdemokratijai?! Tikra neteisybė toje lietuviškoje socialdemokratijoje!
Socialdemokratų bičiulių brandinama tėvų ir sūnų karjera aukštuose valstybės postuose tampa šeimynine ranga, vis labiau įsiskverbiančia į mus valdančiųjų gretas. Jos jau gana seniai yra ne tik tarp dešiniųjų (čia nevardysime tėvų ar sūnų, senelių ar anūkų pavyzdžių), bet ir, kaip matome, tarp kairiųjų. Tik kai kuriais atvejais į tai kreipiamas didžiulis visuomenės dėmesys, o kai kada mažas (išskyrus atskleistus skandalingus šeimos, susijusios su nusikalstamu pasauliu, ryšius). Prisiminkime, kaip piktai buvo sutiktas Gabrieliaus Landsbergio, kaip Vytauto Landsbergio anūko, vadovavimas Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams. Buvo tyčiojamasi kiekviena proga labai dažnai. Savaime suprantama, Gabrielius ne visada teisingai parenka politinius terminus, ne visada išreiškia konservatyviąsias nuostatas. Blogiau yra tai, kad jis dažnai stipriai atsiskirdavo nuo paprastų žmonių (nors vis girdavosi labai daug Lietuvos per rinkiminę agitaciją aplankęs). Beje, toji nuodėmė greičiau būdinga visai TS-LKD partijai. Jis per daug tiesmukiškai buvo užsiplanavęs ne tik pergalę rinkimuose, bet ir premjero postą. Ydingiausia yra tai, kad vadovaudamas partijai, G. Landsbergis pasuko ją taip, kad ji taptų per daug liberali. Tai ir privertė daug ką nuo partijos nusigręžti. Konservatoriai neobjektyviai save vertina, ir tai nėra priimtina žmonėms. Be to, į rinkimų procesą visada įsikiša žiniasklaida, ja nori naudotis politikai, turėdami ne tik šviesių tikslų. Žiniasklaida pagal užsakymą gali sudoroti kažkam neįtinkantį būsimą politiką. Visai neseniai buvo skalpuojamas ir linčiuojamas Juozas Pundzius, į rinkimus ėjęs TS-LKD sąraše. Ir jis buvo puolamas ne dėl iš tėvo gauto paveldėjimo, bet vien dėl priklausymo konservatoriams. Aišku, kai kurios jo savybės, nepatiko visuomenės daliai. Dar piktesnis žiniasklaidos šališkumas aiškiai matomas, kai buvo puolama LVŽS sąraše į Seimą išrinkta Agnė Širinskienė. Puolimas vyksta visu frontu, faktiškai per visas žiniasklaidos priemones. Išrinkta Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininke ji iškart sulaukė nepalankaus dėmesio iš žiniasklaidos. Buvo skleidžiama, kad daktaro disertacijoje A. Širinskienė esą rašė, jog AIDS yra Dievo bausmė, kad ir pagal religines nuostatas netinkanti dirbti labai svarbiame Seimo komitete. Liberalioje ar prokomunistinėje spaudoje buvo aiškinama, kad ši katalikiškų pažiūrų politikė išvis netinkama būti politikoje. Tai akivaizdus katalikų veiklos stabdymas nesąžiningu būdu, užgauliais metodais.
Visada seimūnų niekaip neišsprendžiamas ir nenorimas išspręsti klausimas yra jų privilegijų klausimas, ypač parlamentinės išlaidos, Kubiliaus valdymo metais neteisėtai prijungtos prie atlyginimo. Tokių privilegijų neturi niekas pasaulyje. Automobilių pirkimui ar jų nuomai pasaulio parlamentarai lėšas ima iš savo algos. Lietuvoje pasiūlius automobilius nuomoti iš savo lėšų, iškart vyksta maištas. Negaudami valdiško automobilio, jie esą negali susitikti su rinkėjais ir vykdyti pagal Konstituciją numatytų parlamentaro pareigų susitikimų su rinkėjais. Tokie politikai neprisimena mūsų prieškario Seimo narių Justino Staugaičio ir Mykolo Krupavičiaus, mūsų kilniųjų dvasininkų, dirbusių politikos srityje, bet atsisakiusių net savo algų, kad tik Lietuva kiltų, nes laikė nesąžininga imti, kai valstybė ir tauta vargsta. Argi be valdiško automobilio neapsieinantis Petras Gražulis toks neturtingas, kad jam esą reikia savo automobilį patepti (ar padangas keisti, kaip jis aiškina) iš parlamentarizmui skirtų lėšų? Juk jam važinėti į Gargždus lyg ir nereikėtų, nes išrinktas pagal sąrašą. O kur važiuoti valdiškai nuomuotu rengiasi ir Seimo naujokė Aušra Maldeikienė, juk ji išrinkta Vilniaus apygardoje, tad susitikti su rinkėjais gali troleibuso bilietėlį įsigijusi nejaugi tam nepakaks apgailėtino Seimo nario atlyginimo? O kur vis neišsprendžiama seimūnų atostogų problema? Atostogų, kaip tokių, Seimo nariai išvis negali turėti. Jie yra nuolat rinkėjams atstovaujantys tautos atstovai, Atostogų problemos seimūnai nesprendžia vien todėl, kad labai patogu ją turėti ir vis vaizduoti, kaip susirūpinę sprendžia, kai jau baigia savo atstovavimo kadenciją. Ir taip vyksta kas ketveri metai. Tiesiog gėda ir pikta matant tokias patyčias iš tautos. Tad kodėl sąžinė nuskęsta politikoje?..
© 2016 XXI amžius
|