Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Gailestingumo metų pabaigai – piligrimystė į Gailestingumo miestą

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje biržiečiams pasakoja kun. prof. dr. Kęstutis Ralys (dešinėje). Kairėje – kun. Ernestas Želvys

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje klausomės klieriko Dariaus pasakojimo

Bernardinų bažnyčioje su kun. Rolandu Taučiumi OFM (centre)

„Nuo amžių Dievas kviečia žmogų leistis į kelionę, į piligrimystę, liaudiškai – į šventą vietą“, – Aušros Vartų Gailestingumo Motinos globos atlaiduose sakė Panevėžio vyskupas ordinaras Linas Vodopjanovas OFM. Tokį Dievo kvietimą išgirdęs, kun. Ernesto Želvio paragintas, į šiuos atlaidus vyko didelis Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos tikinčiųjų būrys. Kiekvienas piligrimas širdyje vežėsi savo maldos intenciją, bet bendra visų malda buvo už ligonius, už gyvus ir mirusius Panevėžio vyskupijos žmones. Susikaupę klausėmės vyskupo Lino homilijos, kurioje jis ragino nepamiršti daryti gailestingumo darbus, nes Dievo gailestingumas nėra šūkis ar reklama, tai – Jo malonė. „Galime būti maldingi ir gražūs bažnyčioje, bet jei nepadėsime artimui, kažin ar tikras mūsų maldingumas?“ – skambėjo vyskupo žodžiai, rasdami atsaką gausiai susirinkusių maldininkų širdyse. Vyskupas kalbėjo apie pareigą melstis už gyvus ir mirusius, priminė budynes, kai artimieji ir kaimynai prie mirusiojo budėdavo kelias paras ir daug melsdavosi. „Žmogaus iškeliavimas kaip ir jo gimimas yra šventas dalykas. Raginu jus neapsiriboti gėlyte ar žvake, bet ir pasimelsti šv. Mišiose, nes malda yra didelė mūsų pagalba mirusiems“, – kalbėjo ganytojas.

Pamaldoms pasibaigus, nutarėme pasidairyti po Vilniaus šventoves. Prie mūsų būrio prisijungė ir šv. Mišiose giedoję Biržų parapijos choristai, vadovaujami Viktorijos Morkūnienės.

Pirmasis mūsų sustojimas – Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia ir vienuolynas. Mus pasitiko ne tik gidas, bet ir kažkada Kryžių kalne sutiktas vienuolis, o dabar šios bažnyčios vikaras kun. Rolandas Taučius OFM, senas kunigo Ernesto bičiulis. Gidas pasakojo bažnyčios ir vienuolyno istoriją, priminė Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių Kazimierą Jogailaitį – būtent jis pasikvietė brolius į Vilnių ir skyrė jiems žemės sklypą gražiame Vilnelės pusiasalyje. Neseniai atidengtomis freskomis išpuoštu vienuolyno koridoriumi patekome į gotikinį kiemelį, apžiūrėjome presbiteriją – vienuolių chorą, požeminę kriptą, gotikinės varpinės bokštą.

Sugrįžus į bažnyčią, atrodė, kad kalboms ir istorijoms nebus galo, bet teko prisiminti, kad jau esame laukiami kitoje Vilniaus šventovėje – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Kun. prof. dr. Kęstutis Ralys dalinosi mintimis apie savo veiklą, rodė šios bažnyčios altorius, įspūdingą interjerą. Pasimeldėme, o mūsų choristai užtraukė dar ir giesmę, kuri po šios įspūdingos bažnyčios skliautais suskambo ypač didingai.

Daugelio mūsų piligrimų noras buvo apsilankyti 2000 metais šventąja paskelbtos sesers Faustinos namelyje. Ten laukęs gidas Petras priminė, kad sesuo Faustina, gyvendama Vilniuje, ne kartą patyrė mistinius regėjimus, pagal kuriuos, jai pačiai nuolat prižiūrint, vilnietis dailininkas Eugenijus Kazimirovskis nutapė garsųjį Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Turėjome troškimą šiame namelyje sukalbėti Dievo Gailestingumo vainikėlį, kurį Faustinai apsireiškęs Jėzus padiktavo Vilniuje, bet pro namelio langus jau skverbėsi vakaro prieblanda, o mūsų laukė ne tik ilgas kelias į Biržus, bet ir Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija.

Daugeliui žmonių seminarija pirmiausia asocijuojasi su griežta ir kiek uždara, savą tvarką turinčia institucija. Nedrąsiai praveriame duris, bet mus pasitikusio klieriko Dariaus nuoširdumas ir šiltas bendravimas nejučia piešė kitokį seminarijos veidą. Klausantis šio jauno žmogaus, norėjosi dėkoti Dievui už pašaukimus ir melsti Viešpaties malonių visiems esamiems ir būsimiems kunigams. Septyneri metai studijų – Kristaus ir jo pašauktųjų buvimas kartu – tik pradžia visą gyvenimą trunkančių kunigo pastangų nuolat gaivinti Dievo dovanas, reikalingas vaisingai tarnystei. Vilniaus kunigų seminarija atkurta 1993 metais arkivyskupo metropolito Audrio Juozo Bačkio iniciatyva. Darius pasakojo, kaip klierikai ruošiasi būsimai tarnystei, supažindino mus su jų maldos gyvenimu, dienotvarke, studijomis, bendruomenine veikla. Didžiausią įspūdį paliko seminarijos biblioteka su 54 000 knygų ir dokumentų. Seniausia bibliotekos knyga – 1693 metais išleista Martyno Liuterio Biblija.

Atsisveikinome su klieriku Dariumi, linkėdami jam visokių Dievo malonių, o kelionei dovanų gavome klierikų parašytą maldą tam, kad savo prašymuose Viešpačiui nepamirštume paminėti jų ir savo bažnyčios vikaro kun. Ernesto Želvio, šios piligriminės kelionės organizatoriaus ir vadovo.

Sandra Balodytė,
Biržų dekanato referentė

Pauliaus Paškausko nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“