Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Žaizdos

Ką mena Rūdšilio miškai

Romas BACEVIČIUS

Vysk. Jonas Kauneckas jaunimui dovanojo knygelę „Kodėl tikiu?“

Gegužės 19 dieną Lekėčiuose, Rūdšilio girioje, prie partizanų slėptuvės, kur 1951 m. gegužės 22 dieną tragiškai nutrūko dviejų laisvės kovotojų – Julijono Būtėno-Stėvės bei Petro Jurkšaičio-Beržo – likimai, įvyko renginys, skirtas pagerbti partizanus bei paminėti Kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. Šv. Mišias už visos Lietuvos partizanus, kovotojus už laisvę aukojo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Jis lankėsi čia antrąkart. Šv. Mišiose patarnavo Lekėčių klebonas kun. Audrius Kurapka. Tos dienos Evangelijoje sakoma, kad „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 12–17). Būtent partizanai atidavė gyvybę už laisvę, kurią mes dabar turime. „Pirmiausia noriu pasakyti, kad mane į šią girią šiandien atvedė Julijonas Būtėnas – Aukštaitijos krašto sūnus, mano kraštietis, kad nusilenkčiau ir jam, ir kitiems partizanams, kad aplankyčiau tas vietas, kur jo draugai žeminėse gyveno, kovojo ir daugelis žuvo“, – homilijoje sakė vyskupas. Jis priminė kad J. Būtėnas buvo gabus Linkuvos gimnazistas bei ateitininkas, mokėjo kelias užsienio kalbas, dar besimokydamas gimnazijoje rašė straipsnius į tuometinę spaudą, vėliau tapo puikiu apžvalgininku. Ir Vakaruose jį vertino kaip gabų žurnalistą. Vyskupas sakė, kad J. Būtėno jam ypač gaila, nes būdamas puikus apžvalgininkas jis turbūt daugiau galėjo padėti Lietuvai savo ugningu, tikinčio ir mylinčio Tėvynę žmogaus žodžiu. Pasak vyskupo, sunkiai suvokiama, kaip toks išsilavinęs žmogus iš Vakarų nusprendė skristi į Lietuvą ir iššokti su parašiutu. Jis negalėjo nurimti matydamas, kaip Lietuva žūsta, jis turėjo viltį, kad pasaulis išgirs mūsų tautos kančią. Jis meldėsi: „Tu leidai, Viešpatie, patirti mūsų tautai daug aukų, kada buvo griaunama mūsų tautos dvasia, gniaužiamas tikėjimas. Tu vienas, Viešpatie, žinai, kiek mūsų Tėvynės vaikų kankinių mirtimi mirė dėl Tavo ir Tėvynės laisvės kankinami kalėjimuose, kovodami savo žemėje, išblaškyti Sibiro taigose. Tu vienas žinai, kiek jų žuvo karo kovose prieš baisų pasaulio marą – bolševizmą. Amžinąjį atilsį suteik visiems kariams, kurie paaukojo savo gyvybes už savo brangią Tėvynę Lietuvą“. Pasak vysk. J. Kaunecko, šie žodžiai tinka ir jam, ir visiems žuvusiems partizanams. Deja, šiandien vis dar nežinome jo ir tūkstančių kitų partizanų kapų. Meldžiamės šiandien už juos ir prašome Dievo, kad atlygintų jų gyvenimo auką, nes nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už kitus atiduoti“, – sakė vyskupas ir gausiai susirinkusiems moksleiviams linkėjo būti savo krašto patriotais.