Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Popiežiaus patarimai verslo ir darbo pasauliui

Mindaugas Buika

Popiežių Pranciškų entuziastingai sveikina Genujos metalurgai

Popiežius Pranciškus, tęsdamas apaštalinių kelionių Italijoje ciklą, su intensyviu vienos dienos vizitu lankėsi Genujos uostamiestyje, kuris yra vienos seniausių šalies arkivyskupijų ir šiaurės vakarų pramoninio Ligurijos regiono centras. Šventasis Tėvas turėjo susitikimus su vietinio dvasinio luomo (kunigijos ir vienuolijų) nariais, jaunimu, kaliniais ir ligoniais bei didžiulei tikinčiųjų miniai aukojo šv. Mišias po atviru dangumi. Tačiau šį kartą gegužės 27 dienos vizitas didžiausio nacionalinio ir tarptautinio dėmesio susilaukė dėl Popiežiaus apsilankymo stambiausioje ILVA plieno lydymo bendrovėje, kur vyko jo dialogas su verslo ir darbo pasaulio atstovais. Atsakydamas į iš anksto užduotus pramonininko, darbininko, profsąjungų aktyvistės ir bedarbės klausimus, Šventasis Tėvas gana išsamiai aptarė šiandieninius gamybinių santykių iššūkius. Remdamasis Bažnyčios socialinio mokymo nuostatomis jis patvirtino kiekvieno asmens gerovės siekio prioritetą darbo ir kapitalo sąveikoje kuriant teisingą ir darnią visuomenę. Nepaisant visų technologinės pažangos nešamų kokybinių permainų, nepriimtinas paplitęs ideologinis nusistatymas, jog ateityje vis didesnė dalis žmonių bus socialiniai išlaikytiniai dėl darbo vietų stokos. „Mums turi būti aišku, kad siektinas tikslas yra ne pajamos ar pašalpos visiems, bet darbas visiems, kaip žmogaus orumo įtvirtinimo sąlyga“, – aiškino popiežius Pranciškus.

Nepasiduoti spekuliacijų blogiui

Pirmąjį klausimą Šventajam Tėvui uždavęs Genujos laivų remonto įmonės vadovas ir inžinierius Ferdinandas Garė (Ferdinando Garre) pasidžiaugė, kad miesto ekonomika junta globėjišką vietos ordinaro kardinolo Andželo Banjasko (Angelo Bagnasco) ranką, kad dvasinės pagalbos susilaukia iš didesniems gamybiniams kolektyvams priskirtų kapelionų. Jis pripažino, kad pramonės ir bendrai verslo vystymui yra daug kliūčių: perdėtas valdžios institucijų biurokratizmas, lėtai priimami reikalingi sprendimai, nepakankamas infrastruktūros išvystymas. Patvirtinęs, kad šie iškelti priekaištai yra teisingi ir kad minėti trūkumai neleidžia verslininkams visą dėmesį ir energiją sutelkti į ekonominės veiklos plėtrą, popiežius Pranciškus sakė, jog reikia iš naujo atrasti pramonininko, investuotojo, darbdavio pastangų vertę. Kalbama apie sumanumą ir kūrybingumą, pasiaukojančią meilę pasirinktam verslui, pateisinamą didžiavimąsi savo ir turimų darbuotojų rankų ir proto pasiekimais. „Energingas ir pareigingas verslininkas yra pamatinė kiekvienos geros ekonomikos figūra“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis nurodė produkcijos bei paslaugų rodiklius ir darbo vietų kūrimą. Tai formuoja klestėjimo aplinką konkrečiai vietovei ir visai šaliai, kurioje verslas sėkmingai vystomas. Pabrėžęs, kad pirmenybė turi būti teikiama dirbančiojo asmens orumui, popiežius Pranciškus pastebėjo, jog verslininkas kartais klaidingai galvoja, kad darbininkas gerai dirba tik dėl pakankamo atlyginimo. Toks mąstymas yra rimta nepagarba dirbančiajam ir darbui, kadangi menkina jo kilnumą, nes gerai dirbti pirmiausia skatina pats darbo procesas ir sąžiningas dalyvavimas jame.

Todėl ir pats verslininkas pirmiausia turi būti geras darbuotojas ir patirti atliekamo darbo kilnumą. Jis turi būti artimas savo darbuotojams, kartu su jais dalintis gamybinių pasiekimų džiaugsmu bei rūpesčiais dėl iškilusių sunkumų ar nesėkmių. Kiekvienam geram verslininkui savo darbuotojų atleidimas turi būti skausminga netektis, todėl to, kuris bando spręsti bendrovės ar įmonės problemas tik atleidinėjimų sąskaita, negalima vadinti geru verslininku. Jis pasiruošęs prekiauti viskuo: šiandien parduoda dirbančiuosius, o rytoj parduos ir savąjį orumą. Taip aiškindamas popiežius Pranciškus pabrėžė, kad kiekvienam geram verslininkui jo darbuotojai yra kaip tikra šeima, su kuria palaiko draugiškus santykius, už ją kovoja ir meldžiasi. Pasak Šventojo Tėvo, yra didelė nelaimė šiuolaikinei ekonomikai, kai vis daugiau verslininkų tampa savotiškais spekuliantais, kurie nemyli savo įmonės, nemyli jos darbuotojų, o į juos ir į verslą žiūri tik kaip į pelno gavimo priemones. Tokiam verslo spekuliantui visiškai nieko nereiškia atleidinėti darbuotojus, mažinti darbo vietų skaičių, uždaryti įmonę ir perkelti ją į kitą vietą ar šalį, kur galimas didesnis dirbančiųjų išnaudojimas, mažesnė gamybos savikaina ir gaunamas didesnis pelnas. Kai ekonomikoje vyrauja geri verslininkai ir pramonininkai, įmonės ir bendrovės draugiškai sugyvena su aplinka, miesto ar vietovės žmonėmis, remia socialinius ir kultūrinius projektus, padeda vargšams. Tačiau kada ekonomika atsiduria verslo spekuliantų rankose, šie ryšiai žlunga, nes kuriama beveidė, abstrakti, svetima aplinkai ekonominė veikla. Ji praranda kontaktus su realiais žmonių poreikiais ir nestiprina, bet ardo bendruomeniškumą, būtina palankumą gyvenamajai aplinkai ir pačio kolektyvo darbinius santykius.

Todėl reikia bijoti ne verslininkų, bet verslo spekuliantų, kuriems, deja, neretai yra palanki politinė konjunktūra, skatinanti tokias spekuliacijas, o ne sąžiningą verslą. Taip atsitinka, kada biurokratinėje valdžios kontrolėje įsivyrauja korupcija su prielaida, jog kone visi verslininkai yra spekuliantai, bandantys apeiti įstatymų reikalavimus, todėl pareigūnai turi juos bausti arba toleruoti už atitinkamą mokestį (kyšio priėmimą). Tuo verslo spekuliantai ir naudojasi, įsiliedami į šią korupcinę sistemą, o sąžiningi verslininkai lieka nuskriausti. Taigi tokia įstatymų kontrolė, nors skirta užkirsti kelią sukčiavimui, jį tik plėtoja, bausdama sąžininguosius. Popiežius Pranciškus pripažino, jog šiandien yra daug gerų verslininkų, kurie myli savo verslą, brangina darbuotojus ir įmones, bet labai kenčia dėl verslo spekuliantams palankios biurokratinės valdžios politikos. Jis kvietė sąžiningus ir kūrybingus verslininkus nenuleisti rankų, viltingai pasitikėti Dievo pagalba, kovoti už savo teises, įprasminti savąjį pašaukimą ir savąją misiją ir už tai galiausiai bus atlyginta.

Asmens orumo sąlygos

Kitas klausimas, kurį Šventajam Tėvui uždavė profsąjungų aktyvistė Mikaela, buvo susijęs su dabar vykstančia vadinamąja ketvirtąja industrine revoliucija, kuri kelia iššūkius gamybai, produkcijos realizavimui ir darbo procesui. Minėtos technologinės permainos, sunkiosios industrijos perkėlimas į Trečiojo pasaulio šalis didina nedarbą tradiciniuose pramonės regionuose, o kartu ir kitas jų socialines problemas (pavyzdžiui, vyriškų gamybinių profesijų nykimas didina įtampas šeimose, alkoholizmą ir savižudybių skaičių). Štai ir ILVA plieno gamykla, kurioje vyko susitikimas su popiežiumi Pranciškumi, šiandien išgyvena didelius sunkumus dėl išaugusios tarptautinės konkurencijos. Kad išgelbėtų nuo bankroto vis labiau įsiskolinančią 4 000 darbo vietų turinčią įmonę, Italijos vyriausybė perėmė jos kontrolę, faktiškai nacionalizavo. Dabar ieškomas jos pirkėjas ir investitorius, tariamasi su didžiojo metalurgijos koncerno „Arecelormittal“ savininku Indijos milijardieriumi Lakšmiu Mitalu (Lakshmi Mittal). Pripažinęs, kad naujomis technologinės pažangos bei išaugusios besivystančių šalių konkurencijos sąlygomis atsiranda naujos socialinės problemos su piktnaudžiavimų pavojais (dėl migrantų gausos mokamas mažesnis atlyginimas, padažnėja socialinis šantažas ir nepagrįsti atleidinėjimai), Šventasis Tėvas sakė, kad yra reikalingas visuomenės dialogas dėl darbo ir visuotinio užimtumo reikšmės. Jame turi aktyviai dalyvauti ir Bažnyčia ne tik dėl unikalios socialinės doktrinos turėjimo, bet kad ir ji pati veikia darbo vietose, kaip kad veikia parapijose ir šventovėse. Juk darbo ir verslo pasaulis yra Dievo žmonių pasaulis, aiškino popiežius Pranciškus ir priminė evangelines tokio supratimo ištakas, pavyzdžiui, kad Jėzus Kristus veikė tarp darbo žmonių ir iš jų (žvejų) pasirinko pirmuosius mokinius. Darbas yra daugiau nei pajamų šaltinis išgyvenimui, dirbdamas žmogus sutvirtina savo žmogiškąjį orumą, darbas turi aiškų ugdomąjį bruožą.

Darbo procesu yra grindžiama visuomenės sutartis, todėl jo sutrikimas dėl išaugusios bedarbystės, dirbančiųjų išnaudojimo, korupcijos, klaninių privilegijų formuojant personalą, kelia iššūkius demokratinei santvarkai. Ne veltui pirmasis Italijos konstitucijos straipsnis skelbia, kad valstybė yra darbu grindžiama demokratinė respublika. Taigi ne tik veltėdžiavimas, bet ir dirbančiųjų išnaudojimas bei nepakankamo oriam pragyvenimui atlyginimo mokėjimas prieštarauja konstitucijai. Todėl su visa atsakomybe reikia įvertinti dabar vykstančių technologinių ir geoekonominių permainų įtaką gamybiniams ir verslo santykiams bei užimtumui, nepasiduodant skurdą, visuomeninę atskirtį pranašaujantiems ideologiniams išvedžiojimams, kad perspektyvoje tik daugės socialinių išlaikytinių. Šventasis Tėvas pripažino, kad vykstant industrinei revoliucijai, rytoj darbas galbūt bus kitoks nei šiandien, bet tai bus darbas, o ne atsistatydinimas, išankstinis išėjimas į pensiją ar „socialinio čekio“ gavimas. Teisingumas reikalauja, kad pasiekęs tam tikrą garbingą amžių žmogus pasitraukia iš darbo proceso, bet būtų priešinga asmens orumui jo priverstinis išstūmimas į priešlaikinę pensiją ar gyvenimas iš socialinių pašalpų. Galbūt „socialinio čekio“ pakanka maistui bei šeimos išlaikymui, bet ne oriam gyvenimui, kuriam yra būtinas darbas. „Be darbo gali tik egzistuoti, o, kad gyventum, turi dirbti. Tai – pasirinkimas tarp išlikimo ir oraus gyvenimo“, – sakė popiežius Pranciškus, ypač nurodydamas jaunus žmones, kurių bedarbystė yra įsiskolinimas tautos ateičiai. Tik dirbantis jaunimas įgyja pilnavertę brandą, pasitikėjimą savo jėgomis, geba atsispirti amoralios ir netgi nusikaltėliškos įvairių blogio jėgų „greitos sėkmės“ pagundos pavojams.

Meritokratijos keliami pavojai

Darbininkijos atstovas Serdžas, lankantis gamyklos kapeliono vedamus užsiėmimus, paprašė Šventąjį Tėvą aptarti atmosferos gerinimo darbo kolektyve problemą. Juk ten kartais įsivyrauja nesveika rinkai būdinga konkurencija su karjerizmo, kovos už didesnį atlyginimą ir privilegijas siekiais. Atsakydamas popiežius Pranciškus patvirtino, kad tokios varžybos įmonėje „lipant per kitų galvas“ yra ne tik antropologinė ir krikščioniška klaida, bet galiausiai atneša ir ekonominius nuostolius, nes nekreipiamas dėmesys į tą faktą, kad sėkmę versle garantuoja abipusiškas bendradarbiavimas, tarpusavio pagalba. Jeigu įmonėje tiesiogiai ar netiesiogiai kuriamos paskatos supriešinančiam lenktyniavimui „darbuojantis alkūnėmis“, tai, nors kuriam laikui gamybos rodikliai lyg ir pagerėja, bet prarandamas pasitikėjimas, kuris yra kiekvienos organizacijos siela, ir nesant bendrystės saitų, suardoma visa jos struktūra. „Reikia aiškiai pabrėžti, kad konkurencijos tarp dirbančiųjų kultūra verslo sąlygomis yra klaida ir šį požiūrį reikia keisti, jei norime gero įmonei, darbuotojams ir visai ekonomikai“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis sukritikavo ir dabar populiarią meritokratijos sistemą, kurioje asmens ir jo darbo vertinimui pirmenybė teikiama vadinamiesiems „nuopelnams“ (lot. k. meritus), tai yra talentams, gebėjimams, kompetencijai. „Nuopelnas“ yra graži sąvoka, tačiau gali būti gana subjektyviai apibrėžta ir kai ji instrumentalizuojama, naudojama apibendrintai ir ideologiškai, įteisina nelygybę ir faktišką neteisybę. Naujojo kapitalizmo sąlygomis, įsivyravus silpnojo atmetimo kultūrai, žmogaus gebėjimai ir talentai interpretuojami ne kaip Dievo dovanos, kuriomis reikia dalintis su kitais, bet kaip pasiekimų ir nesėkmių pateisinimo sistema, nukreipiant dėmesį į skirtingas prigimtines ir socialines sąlygas tų „nuopelnų“ panaudojimui.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, kita neigiama meritokratijos, kaip ideologinės vertinimo sistemos, pasekmė yra skurdo kultūros formavimas, kadangi vargšas laikomas niekam tikusiu, kuris neva pats kaltas (yra kvailas, apsileidęs) dėl savo sunkios padėties. Pagal šią negailestingą logiką turtingieji ir klestintys yra atleisti nuo paramos dėl savo padėties neva kaltiems vargšams, o valstybė ir visuomenė neprivalo rūpintis skurdo mažinimu. Tačiau tokia ideologija yra priešinga Evangelijai ir realaus gyvenimo logikai, kuri skatina gailestingumo, pagalbos ir atsivertimo vertybes, brolišką vargstančiųjų priėmimą ir solidarumą su jais. Taip aiškindamas Šventasis Tėvas priminė evangelinį Jėzaus palyginimą apie sūnų palaidūną, kurį, viską praradusį, tėvas svetingai priima sugrįžusį, ir nepaiso vyresniojo sūnaus priekaištų, jog brolis pats kaltas dėl nesėkmės ir turi likti atstumtas. Pratęsdamas savo mintis ir atsiliepdamas į bedarbės Vitorijos pastabą, kad nors Bažnyčia reiškia artumą sunkioje padėtyje atsidūrusiems žmonėms, bet valstybės institucijų pagalba dažnai yra pasyvi, popiežius Pranciškus sakė, jog tai yra blogai, kadangi darbo praradimas dažnai reiškia ir žmogiškojo orumo netektį. Pažymėjęs, kad žmonės orumą gali prarasti ne tik netekę darbo, bet ir užsiimantys su krikščioniška morale prasilenkiančia veikla, Šventasis Tėvas pripažino, jog ne kiekvienas  darbas yra geras. Kaip nedoro darbo pavyzdžius jis nurodė nelegalią prekybą ginklais, narkotikais, alkoholiu, pornografiją, vadinamąsias seksualias paslaugas, azartinius lošimus. Kiekvienas darbas, kada nerodoma pagarba dirbančiųjų teisėms, nesaugoma kūrinija yra moraliai ginčytinas. Be to, mūsų visuomenėje stiprėja paradoksas, kai daugėja žmonių, kurie negali rasti trokštamo darbo, ir tų, kurie sunkiai dirba, bet neturi norimo poilsio, kadangi yra verslo „nupirkti“. Darbas be laisvalaikio, be švenčių tampa savos rūšies vergyste, didele nelaime ir kančia, nes, nors ir gerai apmokamas, bet prieštarauja gyvenimo ritmui ir prigimčiai.

Popiežius Pranciškus aiškino, kad neigiamą įtaką požiūriui į darbinę veiklą daro šiuolaikinės visuomenės stabu tapęs vartotojiškumas su savo netikro malonumo pažadais. Didieji prekybos centrai, kartais veikiantys visą parą, tapo tarsi naujomis „šventovėmis“, siūlančiomis savos rūšies išganymą, netgi amžinybę, kitaip sakant, „grynąjį pasitenkinimą“. Į vartojimą sutelktoje hedonistinėje visuomenėje irgi menkinama prasmingo darbo, pasiaukojančio triūso vertė, nes pirmenybė teikiama ne džiaugsmingam kūrybos ir amato nuovargiui, bet nerūpestingam vartotojiškam malonumui. Tačiau kiekvienos visuomenės sutarties centre yra darbas, o ne vartojimo priemonės. „Jeigu mes iškeisime darbą į vartojimą, tada iškeisime ir jį lydinčias vertybes: orumą, pagarbą, sąžinę, laisvę“, – perspėjo Šventasis Tėvas. Kad taip neatsitiktų, jis ragino iš naujo atrasti brangų ryšį su darbu, atkurti kultūrą, kuri vertina sudvasinantį triūso nuovargį ir maldą už darbą. „Darbas yra maldos draugas“, – sakė Šventasis Tėvas, priminęs kasdienę Eucharistijos maldą, kurioje minimos žemės ir žmogaus darbo vaisiaus atnašos. Jis pastebėjo, kad žemdirbių laukai, jūra, gamyklos visada būdavo altoriai, iš kurių kyla noriai Dievo priimamos nuostabios ir tyros maldos tų, kurie moka ir trokšta darbus palydėti malda. Dievas visada priėmė ir šiandien priima maldas tų, kurie galbūt nežino, kaip reikia melstis, bet meldžiasi savo rankomis, darbo triūsu, prakaitu ir nuovargiu. Kadangi susitikimas vyko Sekminių šventės laukimo oktavoje, įdomų dialogą su darbo ir verslo pasaulio atstovais popiežius Pranciškus užbaigė senovine darbui skirta malda „Ateik Šventoji Dvasia“. Jis meldė Dievo palaimos visiems darbo žmonėms ir verslininkams, ypač tiems, kurie viską daro, kad būtų kuriamos darbo vietos, ir bedarbiams, kad jie nepasiduotų ir kad susidariusi padėtis būtų tik laikina.

© 2017 „XXI amžius“