|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Iškilius Dievo sūnus prisimenant...
Šiemet Lietuvoje vyks istorinis įvykis palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacija. Bažnyčia ragina žmones uoliai dalyvauti vykstančiuose renginiuose jo garbei paminėti, melstis į būsimąjį palaimintąjį, prašant jo užtarimo. Biržiečiai, kun. Ernesto Želvio pakviesti, susiruošė į piligriminę kelionę į Kaišiadorių vyskupiją. 42 įvairaus amžiaus žmonių grupė leidosi išvykon su malda ir giesme lūpose bei širdyse. Atvykus į Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo Katedrą, keliauninkus pasitiko Saleziečių vienuolijos sesuo Jurgita. Tą dieną Dievas biržiečiams pažėrė ypatingų malonių šv. Mišias kunigo Ernesto prašymu sutiko aukoti Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis. Dažniausiai piligrimai meldžiasi savarankiškai, kartu su savo kunigu, o Biržų grupei buvo palaima melstis drauge su vyskupu, skambant didingiems Katedros vargonams. Ne vienas Biržų krašto tikintysis su meile prisimena a.a. kardinolą Vincentą Sladkevičių, kuris kadaise stovėjo prie šio altoriaus, prieš tai daug metų dirbęs tremtyje Biržų parapijose Nemunėlio Radviliškyje bei Pabiržėje. Vysk. J. Matulaitis džiaugėsi maldininkais, kuriems nebaisus didelis atstumas, kuriems širdyje svarbus tikėjimas, kad atvyktų melstis prie Garbingojo Dievo tarno palaikų, prašyti būsimojo palaimintojo Teofiliaus užtarimo ir malonių. Pamoksle vyskupas kalbėjo apie gyvenimą, kuriame daug kryžkelių, bet kiekvienas iš mūsų privalome nepasiklysti, prašyti Dievo, kad apšviestų protą ir duotų mums šventuosius, kad šie nurodytų žmogui kryptį. Šie metai ypatingi ir garbingu Fatimos įvykių minėjimu. Jie kviečia mus visus grįžti prie Kristaus ir Marijos. Šie metai iškelia į altoriaus garbę vysk. T. Matulionį palaimintąjį, ypatingai išreiškusį nuolankų pritarimą Dievo valiai, nusižeminusį iki kančios ir mirties, pasiaukojusį, bet vykdžiusį Dievo valią. Tai pavyzdys mūsų laikų žmonėms, kuriems dažnai pritrūksta kantrybės ir pasiaukojimo dvasios. Įvykdyti Dievo valią paimti kryžių į savo rankas. To turime mokytis iš istorinių asmenybių. Dievas visuomet atsiunčia paguodos angelą, o maldoje su Viešpačiu randame paguodą kančioje. Mūsų laikams Dievas duoda naują pranašą palaimintąjį T. Matulionį tikėjimo, maldos, gyvenimo liudijimui. Po šv. Mišių sesuo Jurgita pristatė Kaišiadorių Katedros istoriją. Sužinome, kad pirmasis Kaišiadorių vyskupas buvo Juozapas Kukta, palaidotas šalia naujojo Dievo tarno Teofiliaus Matulionio. XX amžiaus pradžioje buvo sumanyta čia statyti parapijos bažnyčią, bet po netikėtų istorijos vingių, pristatant iš abiejų pusių koplyčias, šventovė baigta statyti kaip Katedra. Dievo Gailestingumo koplyčioje yra šventųjų sesers Faustinos Kovalskos bei palaimintojo Mykolo Sopočkos relikvijos. Čia saugomas šv. Jono Pauliaus II dėvėtas arnotas. Šioje vietoje dabar yra laikomas arkiv. T. Matulionio karstas, o vėliau jo sarkofagas bus perkeltas į kitą koplyčią, kuri bus įrengta jo garbei. Minint Arkiv. T. Matulionio metus, Biržuose rodytas dokumentinis filmas Palaimintasis kankinys. Žvilgsnis į arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą. Daugelis piligrimų jau buvo susipažinę su šio tikėjimo kankinio gyvenimo istorija, o nuotraukose pamatome taurų Dievo tarno veidą. Tad būnant ir meldžiantis prie jo karsto, širdyje gimsta karšta malda, mintys nukrypsta į gilią tikėjimo prasmę, vedančią į gyvenimo pilnatvę. Nesinorėjo skubėti, buvo gera žvalgytis po šventovę, stabtelėti prie joje esančių altorių, mąstyti, melstis, palikti savo intencijas, prašymus, padėkas Dievui. Arkiv. T. Matulionio knygoje užrašėme bendrą grupės padėką maldavimą. Mums buvo įteikti piligriminei kelionei atminti būsimojo palaimintojo metams skirti pažymėjimai. Sesers Jurgitos pakviesti į parapijos namų salę, pasistiprinome užkandžiais bei arbata ir vykome į Guronis kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškę. Čia ėjome Rožinio slėpinių kelią, melsdamiesi prie kiekvienos koplytėlės, pabaigoje rimtyje ir tylioje maldoje pabūdami Eucharistijai švęsti skirtoje koplyčioje. Šis kelias įkurtas kardinolo, ypač mylėjusio Dievo Motiną ir besimeldusio rožinį, atminimui įamžinti. Grįžtant į namus, ilgame kelyje laikas neprailgo giedojome giesmes, apmąstėme patirtus įspūdžius. Dėkojome Dievui ir žmonėms, leidusiems širdimis išgyventi šią prasmingą dieną. Piligrimų vardu Jūratė Džiugienė
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |