Akcija Seinai ir Punskas kviečia Kauną ir Vilnių
Laima Debesiūnienė
|
Svečiai iš Lietuvos Trakiškių
geležinkelio stotyje
|
|
Punsko buities muziejuje
|
|
Punsko parapijos vikaras
kun. Marius Talutis
Algirdo Voleišio nuotraukos
|
|
Ant Punsko kapinių tvoros
esantis užrašas liudija,
jog kapinės suskaitmenintos
|
|
Paminklinis akmuo pirmojo
lietuviško spektaklio 100-mečiui
|
|
Kai sutuoktiniai skirtingų tautybių,
tai ir užrašai ant paminklo
skirtingomis kalbomis
|
|
Senosios klebonijos muziejaus
vadovė Nastutė Sidarienė
|
|
Iš kairės: Aldona Vaicekauskienė,
ses. Asta Veskauskaitė ACJ
ir Gediminas Adlys
|
|
Viename pastate įsikūrė keletas
lietuviškų ir lenkiškų organizacijų
|
|
Iš kairės: Punsko valsčiaus viršaitis
Vytautas Liškauskas, Seinų Žiburio
gimnazijos direktorius Algirdas
Vaicekauskas, Punsko Kovo 11-osios
licėjaus direktorė Irena
Marcinkevičienė ir Gediminas Adlys
|
|
Čai palaidotas bažnyčios statytojas
kun. Kazimieras Jonkaitis
|
|
|
|
|
Kapinėse įvairūs paminklai
su užrašais lietuvių ir lenkų kalbomis
|
|
Reklama ant kapinių tvoros
|
|
Punsko parapijos vikaras
kun. Marius Talutis svečiams
pasakoja apie bažnyčią
|
|
Punsko bažnytinės vėliavos
|
|
Aušros leidyklos knygų paroda
|
|
Punsko bažnyčia
|
Nenuilstantis lietuvybės puoselėtojas Gediminas Adlys savo kolegas, draugus ir bičiulius balandžio 29 dieną subūrė kelionei į Lenkiją, į Punską. Traukinys iš Kauno į Trakiškes išvyko 9 valandą ryto. Kelionė neprailgo: grupės vadovas ne kartą individualiai bendravo su savo bendrakeleiviais.
Trakiškės senas kaimas: iki Trečiojo Žečpospolitos padalijimo priklausė Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei, pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos sutartį atiteko Lietuvai, o po 19201922 metų Lietuvos ir Lenkijos karo Lenkijai. 18961898 metais nutiestas geležinkelis. 1949 metais lietuvių šeimos gyvuliniuose vagonuose buvo tremiamos į Vakarų Lenkiją. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atnaujintas geležinkelio susisiekimas tarp abiejų šalių, o joms prisijungus prie Šengeno sutarties tapo daug patogesnis.
Ateityje ketinama geležinkelį modernizuoti ir paversti magistralės Rail Baltica dalimi. Trakiškėse įgyvendintas ir kitas svarbus Europos Sąjungos projektas elektros perdavimo jungtis LitPol Link, kuri sujungė Baltijos valstybių ir Vakarų Europos elektros perdavimo infrastruktūras.
Atvykę fotografavomės stotyje, paskui susitikome su mūsų jau laukusiais Seinų Žiburio gimnazijos direktoriumi Algirdu Vaicekausku ir Punsko Kovo 11-osios licėjaus direktore Irena Marcinkevičiene.
Geltonu mokykliniu autobusiuku pasiekėme Punską, miestelį, įsikūrusį ant Punios ežero krano. Sustoję prie vietovės žemėlapio, uždavėme nemažai klausimų, bet pats skaudžiausias buvo apie Berznyko (Beržininkų) kapines ir ten esančius paminklus. Lietuvių bendruomenė irgi netyli šiuo klausimu, jį iškelia visur, kur tik gali. Už kelių žingsnių nuo žemėlapio išvydome paminklinį akmenį, skirtą pirmojo lietuviško spektaklio šimtmečiui atminti. Brolių Vilkutaičių sukurta komedija Amerika pirtyje pirmą kartą suvaidinta 1906 metais.
Čia pat Punsko buities muziejus. Sezonas dar neprasidėjęs, viskas užrakinta, į pastatų vidų patekti negalėjome. Mus pasitiko meili raina katytė, bet ji turėjo savų tikslų... O gal ji gyvasis talismanas kaip Vengrijoje Arono Gaalo vadovaujamame poezijos festivalyje juodas katinas Mao?.. Sezono metu čia vyksta klojimo teatrų festivaliai, etnografinių ansamblių koncertai.
Ypatinga vieta Punsko kapinės. Koplyčia pastatyta prieš 120 metų, fundatorius kunigas Simonas Norkus-Narkevičius. Kapinės suskaitmenintos, taigi žinių apie palaidotus žmones galima rasti internete. Šį nelengvą darbą padėjo atlikti Seinų ir Punsko mokyklų mokiniai. Įdomu tai, kad daugelio punskiečių vardai ir pavardės būna sulenkinti, o kapinėse jau rašomi tikrieji lietuviški. Matėme Karčiauskų kapą. Ant to paties paminklo įrašai apie žmoną lenkiški, apie vyrą lietuviški. Mums vadovai sakė, kad ji buvo lenkė, jis lietuvis.
Punsko internetiniame puslapyje (http://ugpunsk.pl) pateikti duomenys apie savivaldybę. Pareigūnų pavardės nurodomos lietuviškai ir lenkiškai: viršaitis Vytautas Liškauskas (wójt Witold Liszkowski), pavaduotojas Jonas Vaičiulis (zastępca wójta Jan Wojczulis), vyriausioji buhalterė Danutė Šimčikienė (skarbnik Danuta Szymczyk).
Savivaldybėje mus pasitiko viršaitis Vytautas Liškauskas ir poetas, Aušros leidyklos direktorius ir vyriausiasis redaktorius Sigitas Birgelis.
Viršaitis sakė, kad, kol yra lietuviškų mokyklų, tol gyvuos patriotizmas, nes būtent čia jis ugdomas. Deja, ir Lenkijoje vyksta mokyklų tinklo optimizavimas, mažėja gimstamumas, ir kai kurias mokyklas tenka uždaryti. Jis prisipažino pavydįs Seinų Žiburio gimnazijos direktoriui A. Vaicekauskui, kad šis atidarė mokyklą, o jam teko uždaryti net tris kaimuose.
Aušros leidyklos direktorius S. Birgelis kalbėjo apie lietuviškos spaudos atsiradimą ir vystymąsi Lenkijoje, supažindino su Punsko Aušros leidyklos veikla. Spaudos tradicijos Suvalkų krašte sietinos su dominikonų atvykimu į Seinus iš Vilniaus (apie 1610 metus). Jie čia pastatė bažnyčią, vienuolyną, XVII a. viduryje įsteigė spaustuvę, o 1804 metais iš Seinų išvyko. Dalis jų bibliotekos knygų buvo išgrobstyta, daug sudegė 1818 metais kilus miesto gaisrui. 1833 metais išleista pirmoji Suvalkų krašto lietuvio knyga P. M. Marcinskio lenkiškai parašyta gramatika, tačiau dalis teksto lietuviškai. Antrasis lietuviškos knygos autorius Antanas Tatarė. 1836, 1848 ir 1853 metais išleistos trys skirtingos jo knygos. Po 1863 metų sukilimo kilusios represijos labai suvaržė knygų leidybą, bet XIX a. pabaigoje Suvalkuose veikė devynios spaustuvės, o iki Pirmojo pasaulinio karo jų buvo 15 (Marijampolėje 4). 1863 metų sukilimo pralaimėjimas ir po jo kilusios represijos prisidėjo prie lietuvybės skatinimo pogrindžio sąlygomis (knygnešių ir daraktorių veikla). Nemažai knygnešių ir daraktorių būta Suvalkų krašte. Juos globojo ir jų veiklai vadovavo kun. S. Norkus-Narkevičius. Jam talkino kunigų seminarijos klierikai. Jie sudarydavo slaptas grupeles, kurioms priklausė po penkis studentus (du V kurso, po vieną IV, III ir II kurso). Tai iš pradžių vadinta penkiukių sambūriu, vėliau Šaltiniu. Jos veikė slaptai, tarpusavyje veiklą derino tik jų vadovai. Pagrindiniai knygų gabentojai buvo Karolis Petruškevičius, siuvėjas iš Žagarių, ir Giluišių kaimo ūkininkas Vincas Markevičius. Knygas platino Povilas Kupstas (Punske), Antanas Milukas, Juozas Kaukas (Seinuose). Knygų laikytojų buvo daug, žymiausi Vincas Kaminskas, seserys Kraužlytės, Andrius Aluška. Seinų kunigų seminarija buvo nelegalių knygų platinimo centras. Klierikai jas platino įvairiais būdais. Seminarijoje buvo leidžiami slapti rankraštiniai leidiniai. Aktyviai veikė kun. J. Švedas ir kun. J. Montvila (žuvo Titanike). 1906 metų pavasarį Seinuose įsteigta spaustuvė Laukaitis, Dvaranauskas, Narijauskas ir bendrovė. Joje buvo ne tik spaustuvė, bet ir Šaltinio redakcija, knygrišykla, biblioteka. Iš pradžių joje dirbo lenkai, paskui amato pramokę lietuviai. 1906 m. kovo 18 d. išleistas pirmas Šaltinio numeris. Iš pradžių jis leistas 2000 egz. tiražu, prieš Pirmąjį pasaulinį karą 15000 egz. tiražu. Jo priedai Šaltinėlis (vaikams), Artojas (žemdirbiams), Vainikas (jaunimui), Vadovas (dvasininkams), Spindulys, Žiburys (Žiburio draugijos organas). Kūrėsi įvairios visuomeninės organizacijos. Pirmasis pasaulinis karas nutraukė Šaltinio spaustuvės veiklą. Bendrovės valdyba ir redakcija persikėlė į Vilnių ir iki 1916 metų pabaigos išleisti dar 33 Šaltinio numeriai. 1920 metais, kai šis kraštas atiteko Lenkijai, buvo uždaromos lietuvių organizacijos, įstaigos, bibliotekos, mokyklos, vaikų namai, atsikūrusi Seinų kunigų seminarija. Vėl grįžo knygnešių laikai. Už lietuviškų knygų turėjimą ir platinimą grėsė didelės baudos. 1960 metais Varšuvoje pasirodė pirmasis Aušros numeris. Lenkijos komunistinė valdžia sutiko duoti Lenkijos lietuviams spausdintą žodį, bet siekė stipriai jį kontroliuoti, paversti lenkinimo skleidimo įrankiu. 17 pirmųjų numerių redagavo lenkas Zygmundas Stoberskis. Laikraštis buvo spausdinamas ir leidžiamas Varšuvoje. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo leidžiamas nepriklausomas lietuvių kultūros žurnalas Varsnos. Lenkų valdžia po metų jį uždarė, o Aušrą padarė reguliariu ketvirtiniu žurnalu, o redakciją perkėlė į Punską, o po metų į Seinus. Leidinys buvo spausdinamas 8000 egz. tiražu. 1990 metais Aušrą ėmė leisti patys lietuviai, buvo įkurtas kompiuterių centras, įsteigta spaustuvė. 1993 metų viduryje Punske pradėjo veikti Aušros leidykla. 22 metus jai vadovauja S. Birgelis. Leidžiami lietuviški žurnalai Aušra, Aušrelė, Punsko lietuvis, Suvalkietis, Šaltinis, Dėmesio, istorinio paveldo metraštis Terra Jatwezenorum, knygos, vadovėliai, žinynai, kraštovaizdžio albumai. Leidykla dalyvauja knygų mugėse, organizuoja literatūrinius renginius, konkursus, bendradarbiauja su Lietuvos įstaigomis ir organizacijomis, Kauno technologijos universitetu (studentai atlieka praktiką nuo 2000 metų).
Nepaprastą įspūdį paliko lankymasis Punsko Kovo 11-osios licėjuje. Kadangi buvo žvarbokas oras, pirmiausia mokytojų kambaryje buvome pavaišinti karšta arbata, o paskui pokalbis vyko jau erdviame lietuvių kalbos kabinete. Pakeliui matėme ant koridoriaus sienos sukabintus 1918 metų vasario 16-osios nepriklausomybės akto signatarų portretus, o kabinete greta vienas kito kabojo Lietuvos ir Lenkijos herbai. Vyko įdomi diskusija. Į pateiktus klausimus atsakė Seinų Žiburio gimnazijos direktorius Algirdas Vaicekauskas ir Punsko Kovo 11-osios licėjaus direktorė Irena Marcinkevičienė. Sužinojome, kad Lenkijoje teikiamas trijų pakopų vidurinis išsilavinimas: 16 klasės progimnazija, 79 klasės gimnazija, 1012 klasės licėjus. Vertinimo sistema šešiabalė. Egzaminų sistema labai panaši kaip Lietuvoje. Baigusiems licėjų atsiveria kelias į aukštąją mokyklą. Įdomu tai, kad čia dirba 14 mokytojų, iš jų tik keturi pilnu krūviu. Kitų krūvis nepilnas, bet labai nevienodas. Beje, 13 yra buvę licėjaus auklėtiniai. Atvykėlis iš Lietuvos tikybos mokytojas, parapijos vikaras kun. Marius Talutis. Mokykloje veikia daug saviveiklos kolektyvų, sėkmingai su varžovais rungiasi mergaičių ir berniukų krepšinio komandos. Mus sužavėjo stendas, skirtas Tautinio kostiumo metams. Jame pateikti įvairių Lietuvos regionų tautinių kostiumų piešiniai su aprašais. Šalia stendo, fojė, puikuojasi senų fotografijų jos visos suskaitmenintos paroda. Seniausias eksponatas paženklintas 1870 metų data. Ši paroda puiki priemonė vietos lietuviams pažinti savo giminės praeitį, supažindinti su ja kitus. Licėjaus direktorė mums parodė savo prosenelių nuotraukas. Regis, galėjome iki vakaro bendrauti, bet mūsų diskusijas nutraukė minėtų projektų vadovė Aldona Vaicekauskienė. Tai, pasirodo, tik maža jos iniciatyvų dalis. Antrajame aukšte veikia mokytojos A. Vaicekauskienės Punsko apylinkėse surinktų senovinių tautinių kostiumų paroda. Apie juos pasakojimų galima klausytis valandų valandas... Mus nepaprastai sužavėjo tautodailės ir amatų dirbtuvės Šimtavirvis. Čia sužinojome, kad A. Vaicekauskienė ne tik puikių idėjų pilna mokytoja ir organizatorė, bet ir etnografė, folkloro ir dramos kolektyvų vadovė, papročių ir tradicijų tyrinėtoja, įvairių draugijų narė, ne vienos knygos autorė. Tautodailės ir amatų dirbtuvės Šimtavirvis veiklą pradėjo 2014 metais. Čia labai daug dėmesio skiriama rankšluosčių, lovatiesių, takų, rinktinių juostų audimui, sodams, velykinių margučių marginimui, siuvinėjimui, karpiniams, vyksta mokymai nedidelėms grupėms. Įdomu tai, kad nedideliame licėjaus bendrabučio kambarėlyje stovi net penkerios audimo staklės, dar vienerios laiptų aikštelėje. Beje, audžia ne tik mergaitės, bet ir berniukai... Čia daug ko galima išmokti ir tikrai pažinti lietuvių liaudies meną. Visus nustebino Seinų Žiburio gimnazijos direktoriaus A. Vaicekausko žodžiai: Audžiau ir aš... Taigi, tradicijos gyvuoja ištisus dešimtmečius...
Prie gražuolės Punsko bažnyčios mus pasitiko parapijos vikaras kun. Marius Talutis. Iš jo sužinojome, kad parapija įkurta 1597 metais, kad pirmosios bažnyčios buvo medinės, o joms sudegus (tai įvyko 1772 ir 1868 metais) pastatyta mūrinė. Ji pradėta statyti 1878-aisiais ir baigta 1881 metais. Darbams vadovavo kun. Kazimieras Jonkaitis (mirė būdamas 45 metų), o vėliau kun. Simonas Norkus-Narkevičius.
Neogotikinė bažnyčia ant Punsko ežero kranto, pastatyta iš plytų ir lauko akmenų mūro, yra iš išorės dalinai tinkuota, trijų navų. Į viršų iškilę du bokštai po 35 metrus, kairiajame įkelti trys varpai. Vidaus sienos tinkuotos, baltai dažytos, puoštos lietuviškų tautinių juostų ornamentais. Yra penki altoriai. Bažnyčioje gausu šventųjų paveikslų, skulptūrų, vitražų. Šventoriuje stovi keletas lietuviškų koplytstulpių, vienas jų skirtas partizanams, kovojusiems prieš komunistinio režimo įsigalėjimą Punsko krašte, kitas iš krašto išvarytoms lietuvių šeimoms.
Netoli nuo bažnyčios įsikūręs Senosios klebonijos muziejus. Mus maloniai sutiko ir apie eksponatus papasakojo mokytoja Nastutė Sidarienė. Tai šimtametis medinis pastatas. Ekspozicija veikia nuo 1995 metų. Čia yra nedidelis altorius, prie kurio buvo galima laikyti mišias, o sakramentams ruošiami vaikai mokėsi tikėjimo tiesų. Dabar čia saugoma gausi bažnytinių rūbų ir reikmenų kolekcija, daug senovinių namų apyvokos daiktų, audinių, juostų, yra baldų, molinių ir keramikinių indų, drožinių, kalvystės dirbinių, Žolinės vainikų, sodų, įspūdinga margučių kolekcija. Nepaprastą įspūdį paliko Izabelės Filevičienės skutinėti margučiai. Deja, menininkei jau 88-eri, ir ji jau skundžiasi, kad pavargo akys ir rankos... Atskiras kampelis skirtas Navinykų (Navininkai, Naujininkai) mokyklos, kuri jau uždaryta, mokinių darbeliams. Tai galbūt viskas, kas ją primena. Beje, mokytoja dabar vadovauja muziejui. Čia saugomos parapijos steigimo akto ir miesto teisių suteikimo aktų kopijos. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza 1597 metais bažnyčiai skyrė aštuonių valakų sklypą, o dokumente buvo nurodyta, kad parapijos kunigu gali būti lietuvis arba lietuviškai kalbantis dvasininkas. 1647 metais karalius Vladislovas IV Vaza patvirtino Punsko miesto teises, suteikdamas jam Magdeburgo teises ir herbą su šv. Petro atvaizdu.
Punsko etnografinis muziejus buvo paskutinis mūsų aplankytas objektas. Jį 1997 metais įkūrė Juozas Viktoras Vaina (1916 10 162011 04 01), o eksponatus pradėjo rinkti nuo 1968 metų. Rinkinyje beveik 2000 eksponatų, dauguma iš XX amžiaus pradžios. Muziejuje yra daug materialinės kultūros eksponatų, buities reikmenų, didelė monetų kolekcija, raštijos paminklų bei lietuvių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno memorialinė salė. Šiuo metu muziejus veikia naujuose Punsko lietuvių kultūros namuose.
Turiningai praleidę dieną, daug sužinoję apie Punską, padėkoję mus lydėjusiems lietuviškų mokyklų direktoriams ir su jais atsisveikinę, vėl sulipome į geltoną mokyklinį autobusiuką ir išvykome į Trakiškes. Stotyje net trimis kalbomis buvome įspėti, kad traukinys vėluos beveik valandą, o nepailstantis mūsų vadovas G. Adlys jau dėliojo kitų renginių Bažnyčių nakties ir Žinių ir mokslo dienos planus, o pakeliui į namus vėl individualiai bendravo su kiekvienu kelionės dalyviu.
P. S. G. Adlys papasakojo, kad ,,Bažnyčių naktis Latvijoje jau vyksta ketvirtą kartą. Jos metu birželio 2 dieną 190 bažnyčių nuo 18 valandos vakaro iki vidurnakčio atviros lankytojams. Renginio metu vyksta pamaldos, paskaitos, susitikimai, bendruomenės kolektyvų pasirodymai, koncertai, ekskursijos. Šiais metais šio renginio dalyvis buvo ir Kauno technologijos universiteto mišrus choras ,,Absolventas. Jis koncertavo birželio 2 dieną 20 valandą žymiausioje Rygos katalikų bažnyčioje Šv. Jokūbo katedroje. Choras neseniai koncertavo ir Seinų katedroje (apie tai rašyta XXI amžiaus nr. 12), todėl į Rygą kartu vyko ir Seinų lietuviškos mokyklos mokytojai. Rugsėjo 15 dieną KTU miestelyje (prie K. Baršausko gatvės) vyks tarptautinė mokslo mugė. Joje dalyvaus ir Punsko ir Seinų moksleiviai ir mokytojai, poetas Sigitas Birgelis, bus pristatyti Šimtavirvio tautodailės dirbiniai. Tai puiki galimybė pasimatyti, susitikti ir pasikalbėti.
© 2017 XXI amžius
|