Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Eterio balsai iš anapus

Kaip Vasario 16-osios aktas prasmuko pro vokiečių cenzūros žnyples

1918 m. vasario 22 d. „Lietuvos aido“ numerio pirmojo puslapio, kuriame paskelbtas Vasario 16-osios Aktas, faksimilė

Sovietų okupacijos metais lietuvių visuomenės veikėjai savo prisiminimus apie nepriklausomą Lietuvą galėdavo pateikti tik gyvendami emigracijoje, išeivių telkiniuose, ir į savo krašto žmones prabildami per užsienio radijo stotis. Viena iš tokių radijo stočių buvo „Amerikos balsas“, per ją savo prisiminimus apie Lietuvos kūrimą, jos gyvenimą, tautos darbus perduodavo lietuvių politikai, žurnalistai, visuomenės veikėjai. Čia pristatomas J. Pajaujo pasakojimas apie Vasario 16-osios Akto publikavimą „Lietuvos aide“ yra autentiškas žodinis dokumentas, pasakytas 1968 metais Vašingtone minint 50-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines ir transliuotas per „Amerikos balsą“ Lietuvai 1968 m. vasario 16 d. J. Pajaujis įdomiai pasakojo, kaip jis ir „Lietuvos aido“ redaktorius Petras Klimas laikraštyje slapta spausdino Vasario 16-osios deklaracijos tekstą, kaip tekstas buvo nugabentas į Berlyną ir paskelbtas pasauliui. J. Pajaujis prisiminė, kad „labiausiai dūko Obosto pareigūnai Lietuvoje, išvadinę Tarybą „akiplėšiška gauja“, karinis viršininkas „buvo net užsimojęs visą Tarybą suimti“. Tačiau, pasirodo, nepriklausomybės siekę lietuviai savo užtarėjų ir net gerbėjų turėjo ir tarp vokiečių. Pateikiame J. Pajaujo kalbos, transliuotos 1968 m. vasario 16 d. per „Amerikos balsą“, tekstą.

„Gražu ir didinga buvo susirinkus visiems 20 Tarybos narių kukliose Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti patalpose, Vilniuje, Didžiojoje g. nr. 2, daktarui Basanavičiui perskaičius tekstą, vienu balsu priimti Lietuvos Nepriklausomybės Deklaraciją.

Tačiau vienas dalykas buvo priimti tą aktą savo tarpe, bet visai kitas reikalas paskelbti jį urbi et orbi, padaryti jį žinomą Lietuvoje ir pasaulyje. Buvo savaime aišku, kad tas dokumentas turi būti paskelbtas artimiausiame „Lietuvos aido“ numeryje. Juk tai –Tarybos leidžiamas laikraštis. Bet taip pat buvo aišku, kad esamomis okupacijos sąlygomis tai buvo revoliucinis aktas, padarytas prieš karinės valdžios valią, ir todėl karo cenzūra jo jokiu būdu laikraštyje nepraleis. Mes, redakcijos žmonės, su Petru Klimu priešaky šitai labai gerai žinojome. Jau turėjome patyrimo, kad cenzorius, radęs anksčiau kuriame nors straipsnyje posakį „nepriklausoma Lietuva“ (vertime, o viskas reikėjo versti į vokiečių kalbą) – „unabhängige Litauen“, braukdavo žodį „unabhängige“ ir viršuj įrašydavo raudonu „selbständige“ („savarankiška“).

Mums redakcijoje kilo dar ir kita problema. Leidimas leisti „Lietuvos aidą“ vokiečių buvo duotas su sąlyga, kad jame nebus ne tik palikta baltų vietų, bet kad numeris privalo reguliariai išeiti, jei cenzūros jame išbraukta ne daugiau kaip trečdalis teksto. Todėl mes vis laikydavome nemažą atsargą cenzūros leisto rinkinio, kad galėtume užkišti spragas, kur į vakarą cenzorius pieštuku padarydavo. Dabar betgi reikėjo daryti kaip tik priešingai. Reikėjo paruošti juo labiau necenzūringą numerį, kad būtų išbraukta daugiau kaip trečdalis teksto ir numeris galėtų nebaudžiamai neišeiti. Negalėdami išspausdinti Nepriklausomybės Deklaracijos, mes nenorėjome išleisti laikraščio normaliai, lyg nieko nebūtų atsitikę.

Vasario 16 d. tais metais buvo šeštadienis, tad laiko turėjome pakankamai. Tarėmės surinkti deklaracijos tekstą stambiomis raidėmis per visą pirmąjį puslapį. Į kitus puslapius sudėjome ištraukę iš redakcijos krepšio aiškiai necenzūringus straipsnius apie nežmoniškas rekvizicijas, apie miškų kirtimą ir t. t. Atkarpai aš netgi priedu parašiau (žinoma, slapyvardžiu) apybraižą iš lietuvių kovų su kryžiuočiais. Šitaip sustatytą numerį nunešiau pirmadienio vakare, apie 10 valandą, į „Deutsche Pressestelle“ cenzūrą.

Paprastai man tekdavo palaukti apie pusvalandį ar valandą. Bet šį kartą aš ten išsėdėjau apie tris valandas. Jau įduodamas mačiau, kad cenzoriui tai buvo lyg karšta bulvė, su kuria jis nežinojo, kas daryti. Per ploną sieną girdėjau skambinant telefonu į Obostą, o iš ten tikriausiai ir į Berlyną ir kartkartėmis šūktelėjimus „donnerwetter“. Pagaliau atnešė man išcenzūruotą numerį. Ponas Klimas man buvo sakęs, kad jis lauks redakcijoje, kol sugrįšiu iš cenzūros. Grįžtu, o jo jau anksčiau susižinota su spaustuvės savininku, geru patriotu lietuviu Martynu Kukta. Tik pamatęs išcenzūruotą numerį, Klimas tuojau paskambino Kuktai, o man pasakė „eiva į spaustuvę“.

Pakeliui paaiškėjo – išspausdinsime kelis šimtus egzempliorių sumažintos apimties numerio su Nepriklausomybės Deklaracija ir tuojau slapta išparceliuosime. Spaustuvėje radome tik savininką Kuktą ir jo padėjėją Antaną Dirsę. Visi darbininkai buvo paleisti namo pasakius, kad numeris neišeis. Keturiese aptvarkėme rinkinį ir mašinos pradėjo „kepti“. Išspausdinome, kiek pamenu, apie 500 egzempliorių. Tą pačią naktį jie buvo visi iš spaustuvės išvežioti po privačius Vilniaus lietuvių butus ir iš ten kiek paplito po kraštą.

Dar paslaptingesnis, tiesiog skamba kaip „mystery story“, buvo Nepriklausomybės Deklaracijos išsiuntimas į užsienį. Prisiminiau tiek, kad čia buvo kažkaip įpinta panelė Jadvyga Chodakauskaitė (vėliau – Tūbelienė), todėl dabar parašiau jai laišką prašydamas informuoti mane, ką apie tai prisimena.

Ji buvo maloni atsakyti ir savo laiške taip rašo: „Gerbiamasis, skubu pranešti, ką atsimenu tamstą interesuojančiu klausimu. Nors, deja, neturiu jokių užrašų, bet kaip tik apie persiuntimą Nepriklausomybės Deklaracijos į Vokietiją turiu labai ryškų atsiminimą, kadangi ir man teko jame dalyvauti. Vokiečiai tada leido Vilniuje laikraštį „Zeitung der Zehnten Armee“, kurio vienas redaktorių buvo didelis Lietuvos ir lietuvių prietelius elzasietis rašytojas Woehrle. Atėjęs į Vilnių su vokiečių kariuomene, jis nepaprastai susižavėjo Lietuvos istorija ir lietuvių pasiryžimu atstatyti savo krašto nepriklausomybę ir buvo pasiryžęs mums padėti, kiek tik įmanoma“. Savaime aišku, kad Tarybos žmonės tuojau apie jį pagalvojo, kada reikėjo deklaraciją persiųsti į Vokietiją. Buvo sutarta, kad deklaracijos tekstas bus jam slapta pristatytas ir jis jį persiųs kuriuo nors būdu į Vokietiją. Kadangi Tarybos žmonės vokiečiams buvo gerai žinomi ir galėjo būti sekami, tai buvo pasiūlyta man vieną vakarą susitikti su Woehrle Lietuvių mokslo draugijos patalpose ir įteikti jam kalbamą dokumentą. Vieną raktą į Mokslo draugijos patalpas gavo ponas Woehrle, kitą – aš. Jis turėjo nueiti į draugijos buveinę anksčiau ir laukti manęs neužžiebdamas šviesos ir užsirakinęs. Aš įėjęs su savo raktu, jam tamsoje įteikiau voką su deklaracijos tekstu ir išėjau. O jis turėjo išeiti kiek vėliau. Už kelių dienų jis mums pranešė savo uždavinį įvykdęs. Manau, kad, minint Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, būtų gerai prisiminti ir tą gerą ir nuoširdų mūsų krašto prieteliaus pono Woehrle vardą“.

Daktaro Šaulio liudijimu, deklaracijos tekstas buvo rytojaus vakarą persiųstas Berlynan Reichstago atstovui Ercbergeriui. Faktas, kad jau vasario 18 dieną „Vossische Zeitung“, „Tägliche Rundschau“ ir „Kreuz-zeitung“ paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Deklaraciją, o Katalikų centro pirmininkas Gröber perskaitė tą aktą pačiame Reichstago plenume. Bet Vokietijos vyriausybė pažiūrėjo į tai labai nepalankiai ir kitiems vokiečių laikraščiams tuojau buvo uždrausta tą aktą persispausdinti ar dėti dėl jo komentarus.

Labiausiai dūko Obosto pareigūnai Lietuvoje, išvadinę Tarybą akiplėšiška gauja. 10-osios armijos štabo viršininkas buvo net užsimojęs visą Tarybą suimti, tik jį sulaikė naujasis karinės valdžios šefas, kadangi toks veiksmas būtų visgi vokiečiams buvęs žalingas pasaulinės opinijos atžvilgiu. Teko tad okupacinei valdžiai Tarybą ir toliau šiaip taip pakęsti.

Siekdama sušvelninti savo santykius su vokiečiais, Taryba pasiuntė 1918 metų kovo mėnesį savo delegaciją (daktaras Šaulys, kunigas Staugaitis ir Jonas Vileišis) Berlynan su įgaliojimu pareikšti, kad Vasario 16 d. Aktas nenaikina gruodžio 11 d. nutarimo, kuris ir toliau esą galioja santykiams su Vokietija nustatyti.

Tuo metu Reichstagui buvo kaip tik pateikti ratifikuoti Lietuvos Brastos taikos sutartis. Ir prieš ratifikaciją Reichstagas spaudęs vyriausybę sunormuoti santykius su Lietuva. Reichstago daugumos spaudžiamas reichskancleris pagaliau išgavo ir įteikė Tarybos delegacijai kaizerio kovo 23 d. pasirašytą Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą, bet tik remiantis gruodžio 11 d. deklaracija.

Gana įdomus dar klausimas, kaip greitai ir kiek plačiai Vasario 16-osios Aktas pasidarė žinomas Vakaruose, o ypač Amerikoje ir tarp Amerikos lietuvių. Norėdamas šį klausimą išsiaiškinti, aš kreipiausi į kai kuriuos senosios kartos Amerikos lietuvių veikėjus. Pirmiausia – Lietuvos konsulą Los Andžele poną Julių Bielskį, kurs 1917 ir 1918 metais buvo Amerikos lietuvių tautinės tarybos pirmininkas ir Lietuvių informacijos biuro Vašingtone vedėjas.

Iš gautųjų atsakymų man paaiškėjo, kad tikrąją datą nustatyti sunku. Aišku tik tiek, kad karo metu informacija iš vokiečių okupuotos Lietuvos pasiekdavo Amerikos lietuvius labai lėtai ir buvo jų čia priimama su dideliais rezervais. Tai štai Amerikos lietuvių visuotinis seimas Niujorke 1918 m. kovo 13–14 d., kur svarbiausias klausimas buvo kaip tik Lietuvos laisvė, apie Vasario 16-osios Aktą nė neužsiminta ten. Matyt, jo nė nežinota“.

Toks buvo autentiškas J. Pajaujo liudijimas, radijo bangomis perduotas Lietuvai 1968 m. vasario 16 d. Svarbu pasakyti, kad buvo įdomi visuomenės ir politikos veikėjo biografija. Juozas Pajaujis-Javis (1894 m. kovo 14 d. Cyrailiuose, Punsko valsčius, Suvalkų apskritis – 1973 m. birželio 10 d. Niujorke, JAV) – Lietuvos visuomenės veikėjas, publicistas, ekonomistas, istorikas, žurnalistas, redaktorius. 1920–1923 metais Berlyno universitete studijavo teisės ir valstybės mokslus, 1926 metais daktaro laipsniu baigė Kylio universitetą. Spaudoje pradėjo dirbti 1917 metais. 1917–1918 metais Vilniuje leisto „Lietuvos aido“ redakcijos bendradarbis ir užsienio žinių skyriaus redaktorius. 1918–1919 metais M. Sleževičiaus vyriausybėje vadovavo Spaudos ir propagandos biurui. 1919 metais dirbo spaudos skyriuje prie Lietuvos delegacijos Paryžiuje Versalio taikos derybų metu. 1926 metais kaip Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos atstovas išrinktas į Trečiąjį Seimą. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo dalyvavo Komitete Lietuvos Respublikai ginti, rengė kontrperversmą. Buvo areštuotas, 1927 metų balandžio mėnesį karo lauko teisme nuteistas mirties bausme, 1929 metais amnestuotas. Nuo 1938 metų dalyvavo opozicijos sąjūdyje „Ašis“. Nuo 1941 m. birželio 23 d. – Lietuvos laikinosios vyriausybės Darbo ir socialinės apsaugos ministras. 1944 metais išvyko iš Lietuvos, 1946 metais apsigyveno JAV. 1919–1940 metais bendradarbiavo leidiniuose „Lietuva“, „Lietuvos žinios“, „Trimitas“, „Tautos ūkis“, „Vakarai“, „Bendras žygis“, „Mūsų artojas“, „Sėja“. 1921 metais įsteigė ir redagavo humoristinį leidinį „Kultuvė“. Gyvendamas JAV, 1952 metais buvo vienas iš „Varpo“ atkūrėjų ir redaktorių. J. Pajaujis mirė 1973 metais, praėjus 15 metų po čia pateikiamo pasakojimo.

© 2018 „XXI amžius“