Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Būti vedamiems į tiesos pilnatvę

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus vadovauja ekumeniniams mišparams Romos Šv. Pauliaus bazilikoje

Šventajam Tėvui įteikiamas Suomijos liuteronų ir katalikų ekumeninės komisijos parengtas dokumentas

Vienijanti krikšto malonė

Popiežius Pranciškus, neseniai lankydamasis su apaštaliniu vizitu katalikiškojo Lotynų Amerikos žemyno šalyse, ekumeninių susitikimų jose neturėjo, tačiau, sugrįžęs į Romą, vadovavo šiemetinės Maldos už krikščionių vienybę savaitės (sausio 18–25 d.) uždarymo pamaldoms. Tradiciškai ji buvo užbaigta apaštalo šv. Pauliaus atsivertimo iškilmės mišparais jam dedikuotoje Romos bazilikoje. Prieš ekumenines pamaldas Šventasis Tėvas kartu su kitais dviem pagrindiniais jų dalyviais – Stačiatikių Bažnyčios vadovo Konstantinopolio patriarcho atstovu Maltos metropolitu Genadijumi ir Anglikonų Bažnyčios vadovo Kenterberio arkivyskupo atstovu, iš Nigerijos kilusiu arkivyskupu Bernardu Ntahoturiu – pasimeldė prie šv. Pauliaus kapo. Kartu meldėsi ir Suomijos ekumeninė delegacija, sudaryta iš liuteronų ir katalikų hierarchų, kurie kaip ir kasmet buvo atvykę pagerbti tautos apaštalo ir kankinio vyskupo Henriko (liturginis minėjimas sausio 20 dieną) ir vėl buvo popiežiaus Pranciškaus priimti privačioje audiencijoje. Sausio 25 dieną Šv. Pauliaus bazilikoje vykusiuose ekumeniniuose mišparuose dalyvavo įvairių konfesijų tikintieji, įskaitant, kaip pranešama, Kauno kunigų seminarijos bendruomenės atstovus, kurie tuo metu lankėsi Romoje. Šventasis Tėvas, iškeldamas jo ekumeniniam mokymui svarbią Krikšto bendrystę siekiant krikščionių vienybės, homilijoje komentavo šiemetinės Maldos už krikščionių vienybę temą „Tavo dešinė, Viešpatie, yra nuostabi jėga“ (Iš 15, 6) pagal Išėjimo knygoje skelbiamą pranašo Mozės ir jo sesers Mirjamos giedotą „Pergalės giesmę“ (Iš 15, 1–21). Tai buvo padėka Dievui už Izraelio tautos išlaisvinimą iš Egipto faraonų nelaisvės stebuklingu žmonių pervedimu per persiskyrusią Raudonąją jūrą, kurioje izraelitus iš paskos viję priešai sugrįžusio vandens buvo paskandinti.

Popiežius priminė, kad minėta „Pergalės giesmė“ Mozei turėjo ir asmeninės padėkos aspektą, kadangi jis anksčiau, būdamas kūdikiu, vandenyje buvo išgelbėtas ir tai matė jo paauglė sesuo Mirjama, kuri prisidėjo prie gelbėjimo. Kaip pasakojama Išėjimo knygoje, Egipto faraonas, neapkęsdamas gausėjančių izraelitų, liepė visus gimusius jų vyriškos lyties kūdikius sumesti į Nilo upę (Iš 1, 22). Bet Mozės motina, gelbėdama sūnelį, įdėjo jį į pintinę ir paliko nendryne prie upės kranto, o atėjusi maudytis faraono duktė ją suradusi išėmė kūdikį ir įsūnijo. Toks gelbėjamasis vandens vaidmuo, ypač siejant su stebuklingu izraelitų tautos išlaisvinimu, stebuklingai pervedant per Raudonąją jūrą, kai kurių Bažnyčios tėvų buvo interpretuojamas kaip sakramentinės Krikšto malonės veikimas. Pritardamas tokiam aiškinimui Šventasis Tėvas homilijoje sakė, kad „mūsų nuodėmės Dievo yra nuskandinamos gyvajame Krikšto vandenyje, iš kurio mes esame ištraukiami, kaip nuskaistinti ir išgelbėti asmenys“. Žymusis teologas šv. Augustinas netgi Raudonosios jūros pavadinimą susieja su Krikšto vandeniu, nes „jis pašventintas nukryžiuoto Viešpaties krauju“. Kadangi visų konfesijų krikščionys „pereina per Krikšto vandenį“ priimdami sakramentinę malonę ir prigimtinės nuodėmės (amžinosios pražūties) panaikinimą, tai sąlygoja jų visų, kaip Dievo tautos, savivoką. „Išėję iš Krikšto vandens mes pasiekiame Dievo vaikų laisvę, išnyrame kaip tauta, kaip išgelbėtų brolių ir seserų bendruomenė, kaip šventųjų bendrapiliečiai ir Viešpaties namiškiai (Plg. Ef 2, 19)“, – aiškino popiežius Pranciškus.

Asmeninė ir bendruomeniška patirtis

Ekumeniniu atžvilgiu Krikštas – fundamentali patirtis, kuria mes visi, kaip krikščionys, dalijamės bendrai, dalijamės Dievo malone, mus išgelbėjančiu galingu Jo gailestingumu. Būtent ši mumyse pasiekta Dievo pergalė (nuodėmės įveikimas) skatina mus visus vieningai Jį šlovinti. Kasdieninėje gyvenimo patirtyje kiekvienas iš mūsų pajunta Dievo švelnumą, mylintį gelbėjimą iš nuodėmės, iš baimės ir nevilties. Tai – brangi patirtis, kurią asmeniškai laikome atmintyje, bet kaip ir Mozės atveju individuali patirtis susisieja su didžiąja visos Dievo tautos išsigelbėjimo istorija. Tai juntama ir Raudonojoje jūroje išgelbėtų izraelitų „Pergalės giesmėje“, kurios pradžia individualiai atspindi paties Mozės asmeninio išgelbėjimo patirtį: „Viešpats yra mano jėga ir mano stiprybė, Jis tapo mano gelbėtoju“ (Plg Iš 15, 2). Tačiau po to giesmėje skamba padėka už Dievo galybe išgelbėtą tautą, kuri buvo išvesta į laisvę, į „šventąją buveinę“ (Plg Iš 15, 13). Taigi, būdamas asmeniškai išgelbėtas, Mozė jau ant pereitos Raudonosios jūros kranto suvokia, kad nėra vienas, kad yra apsuptas tą pačią malonę patyrusių brolių ir seserų, kurie irgi vieningai šlovina Viešpatį.

Tęsdamas homiliją Šventasis Tėvas rėmėsi ir apaštalo šv. Pauliaus pavyzdžiu, kurio stebuklingas atsivertimas (savos rūšies Krikštas) buvo minimas tos dienos liturgijoje. Šv. Paulius (buvęs Saulius) patyrė galingą Dievo malonės veikimą, kurio dėka jis buvo pašauktas iš krikščionių persekiotojo tapti Kristaus apaštalu ir kankiniu. Apaštalų darbų knyga aiškiai nurodo (Apd 9, 19, 26–27), kad Dievo malonės veikimas Paulių paskatino tuoj pat siekti bendrystės su kitais Jėzaus mokiniais iš pradžių Damaske, o vėliau Jeruzalėje, nepaisant jų buvusio nepasitikėjimo. „Tokia yra ir mūsų visų tikinčiųjų patirtis, – tvirtino popiežius Pranciškus. – Kuo labiau augame dvasiniame gyvenime, tuo vis geriau suprantame, jog malonė mus suburia, kad ja turime dalintis su kitais“. Taip individualus atsivertimas išskleidžiamas į visą bendruomenę su džiugiu ir dėkingu šlovinimu: „Kai reiškiu padėką Dievui už tai, ką Jis nuveikė manyje, pajuntu, jog šlovinu ne vienas, kadangi išgelbėti kiti broliai ir seserys gieda tą pačią šlovinimo giesmę“. Pasak Šventojo Tėvo, tokią patirtį išgyvena ir daug kitų krikščioniškų konfesijų, kurios galiausiai suvokia bendrą išganomąjį veikimą Krikšto sakramento malonės galia. Taigi, visi esame išgelbėti ir tarsi kartu stovime laisvi ant Raudonosios jūros kranto. Dėl to šlovinimo giesmė, kurią gieda kiti broliai ir seserys krikščionys, priklauso ir mums, nes tai – ta pati padėka.

„Kai sakome, kad pripažįstame kitų tradicijų krikščionių krikštą, patvirtiname, kad ir jie priėmė Viešpaties atleidimą ir Jo malonę, kuri veikia juose“, – darė išvadą popiežius Pranciškus. Ekumeniniu atžvilgiu tai reiškia, kad mes priimame jų maldos būdą kaip tikrą padėką Dievui už tai, ką Jis yra nuveikęs juose, ir meldžiamės kartu, dar labiau suvienydami mūsų šlovinimo balsus. Ir, nors teologiniai bei kiti skirtumai išlieka, mes pripažįstame, jog priklausome tai pačiai atpirktųjų tautai, tai pačiai brolių ir seserų šeimai, kurią myli tas pats vienas Tėvas. Priminęs, kaip iš Egipto vergovės išvaduota išrinktoji Izraelio tauta net 40 metų (su nostalgija „sočiai“ nelaisvei) keliavo per dykumą, Šventasis Tėvas aiškino, kad tuose išbandymuose stiprino istorinė atmintis apie išganomąjį Dievo veikimą ir Jo nuolatinis buvimas šalia pasirengus padėti. Panašiai ir šiandien krikščionys savo žemiškojo gyvenimo kelionėje patiria daug įvairių išbandymų ir pavojų, juos supa įvairios „dvasinės dykumos“ (sekuliarizmo ekspancija) ar net persekiojimų kančios vien dėl Jėzaus vardo. Priminęs savo mokymą apie kraujo ekumenizmą popiežius Pranciškus sakė, kad gyvybės auka krikščionys, nors ir priklausydami skirtingoms konfesijoms, tampa to paties tikėjimo liudytojais ir kankiniais, kurie yra vienijami tos pačios Krikšto malonės saitų.

Negalima užmiršti skaudžių šio pasaulio socialinių problemų, kurios visiems krikščionims ir jų draugams iš kitų religinių tradicijų tampa rimtais iššūkiais, besikėsinančiais į žmogiškąjį orumą. Šventasis Tėvas paminėjo nemažėjantį skurdą ir karinių konfliktų, kurie sukelia priverstinę migraciją, pavojus, prekybą žmonėmis ir kitas vergovės formas, badą, užuojautos ir artimo meilės stoką (abejingumo globalizaciją), išsiplėtojusią nelygybę. Būdami pasirengę atsiliepti į šiuos papiktinimus, krikščionys yra pašaukti vieningai saugoti atminimą viso to, ką Dievas juose ir per juos atliko savosios malonės veikimu. „Gaivindami šią atminimą mes gebėsime palaikyti vieni kitus ir apsiginklavę vien tik Jėzumi ir švelnia Jo Evangelijos galia, galėsime drąsiai ir su viltimi stoti kiekvieno iššūkio akivaizdon“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Baigdamas ekumeninių mišparų homiliją jis dėkojo Dievui už paramą ekumeninėje srityje nuveiktiems darbams, kurie leidžia sudėti Viešpačiui visų krikščionių rūpesčius, pasitikint, kad Jis savo ištikima meile toliau gelbės, globos ir lydės savo Tautą šiame kelyje.

Reformacijos sukakties prasmingumas

Prieš pamaldas Romos Šv. Pauliaus bazilikoje, kaip minėta, Šventasis Tėvas audiencijoje priėmė ekumeninę delegaciją iš Suomijos, kurioje dauguma tikinčiųjų sudaro liuteronai. Todėl visiškai natūralu, kad savo kalboje jis dar kartą priminė 2017-aisiais kartu švęstą Reformacijos pradžios 500 metų sukaktį, pabrėždamas, jog tai dar labiau „pagilino ir sustiprino mūsų bendrystę Viešpatyje Jėzuje Kristuje, bendrystę tarp liuteronų ir katalikų bei jų ekumeninių partnerių visame pasaulyje“. Tada popiežius Pranciškus buvo nuvykęs į Švediją, susitiko su Pasaulinės liuteronų federacijos vadovais, akcentavo krikščionių vienybei padarytas žaizdas, atgailą ir jų užgydymo aktualumą.

Dabar, kreipdamasis į Suomijos ekumeninės delegacijos narius, katalikų ir liuteronų hierarchus, Šventasis Tėvas sakė, kad bendras Reformacijos sukakties aptarimas „ženklino naują išeities tašką siekiant pilnos ir regimos krikščionių vienybės“. Tai turi remtis trejopu veikimu „padėka, atgaila ir viltimi“, nes tai yra būtina, jeigu nuoširdžiai trokštame užgydyti skausmingą atmintį ir žinome, kad krikščionių susiskaldymas mažina Kristaus mokinių liudijimo ir skelbimo patikimumą. Štai kodėl nėra koks nors atsitiktinumas, kad šiuo metu ekumeninėse pastangose sutelkiamas dėmesys į vienodą Bažnyčios prigimties supratimą.

Popiežius Pranciškus pasidžiaugė, kad reformacijos sukaktis, minint 1517 metais jos pradininko Martyno Liuterio paskelbtą prieštaringą Katalikų Bažnyčią kritikuojančią religinę doktriną, už kurią jis buvo ekskomunikuotas, dabar bendrose maldose ir susitikimuose buvo paminėta ekumeniškai darniai. Dabar nebeliko praeities konfliktų ir kivirčų pėdsakų, suvokta, kad Reformacijos atsiradimas skatina iš naujo spręsti krikščionybės patikimumo klausimą ir dar aktyviau skelbti mūsų bendro Triasmenio Dievo išpažinimą. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad minėtos istorinės sukakties aptarimas įgalino prisiminti tą palaimingą laiką (pirmąjį tūkstantmetį), kai krikščionių vienybė dar nebuvo suardyta, katalikams ir liuteronams suvokiant, kad ekumeninėms pastangoms negali būti alternatyvos. Audiencijoje su padėka priimdamas kaip tik 2017 metais skelbtą Suomijos liuteronų ir katalikų dialogo komisijos parengtą dokumentą „Bendrystės augimas. Deklaracija dėl Bažnyčios, Eucharistijos ir tarnystės“, popiežius Pranciškus pripažino, kad jame, kaip rodo pats pavadinimas, nagrinėjami reikšmingiausi klausimai, į kuriuos reikia sutelkti dėmesį. Dabar, kai tarp Katalikų Bažnyčios ir Pasaulinės liuteronų federacijos 1999 metais pasiektas susitarimas dėl labiausiai ginčytinos nuteisinimo tikėjimu doktrinos, reikia iš naujo užsiimti aktualių ekleziologinių klausimų nagrinėjimu. Šiuo atžvilgiu Suomijos krikščionys parodė gerą iniciatyvą išsamiame beveik 200 puslapių ekumeniniame dokumente pabrėždami, jog reikalingas tolesnis nagrinėjimas, koks yra ryšys tarp regimos ir neregimos Bažnyčios, tarp visuotinės ir vietinės (dalinės) Bažnyčios, tarp Bažnyčios, kaip sakramento ir institucijos.

Ekumeninės suomių iniciatyvos

Ekumeninio dokumento „Bendrystės augimas“ autoriai, pavyzdžiui, pripažįsta, kad liuteronai ir katalikai iš esmės sutaria dėl dvasinių šventimų prigimties (sakramentinių šventimų būtinumas Bažnyčios gyvenime ir vyskupiškos konsekracijos sakramentinis pobūdis), tačiau nėra konsensuso, kas gali gauti tuos šventimus. Moterų kunigystės, o dabar ir vyskupystės šventimai Liuteronų Bažnyčioje tapo komplikuojančiu faktoriumi Katalikų Bažnyčiai, kadangi prieštarauja apaštalinės tarnystės tradicijai. Taigi, tam, kad būtų pasiektas abipusis dvasinių šventimų pripažinimas, reikia vesti teologines ir ekleziologines diskusijas dėl santykio tarp Šventojo Rašto, Tradicijos ir mokymo autoriteto, tarp apaštališkos tarnybos esmės ir formos, tarp šventimų ir misijos. Beje, tarp katalikų ir liuteronų stiprėja sutarimas, kad minėti skirtingumai negali būti Bažnyčių nesutarimų priežastis, kad visiškai įmanoma „vienybė sutaikytoje įvairovėje“. Ekumeniniame Suomių krikščionių dokumente patvirtinama, kad Bažnyčia plačiąja prasme yra sakramentas, kuriame transcendentinis (antgamtinis) dėmuo neatskiriamai susietas su Dievo sukurta tikrove. Neregimas dieviškas Bažnyčios dėmuo veikia per regimą istorinę ir kiekvieno žmogaus gyvenimo tikrovę, panašiai kaip dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis yra susieta vienatinio Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus Asmenyje. Principiniai regimi Bažnyčios elementai yra Šventasis Raštas, apaštalų mokymas, sakramentai ir dievišku būdu įsteigta tarnystė, kaip Dievo išganomosios malonės įrankiai.

Suomijos liuteronai ir katalikai kartu patvirtina, kad esminis klausimas siekiant krikščionių vienybės yra apaštalo šv. Petro įpėdinio Popiežiaus, kaip Visuotinės Bažnyčios apaštališkumo garanto, tarnystės įprasminimas. „Mes galime sutarti dėl Romos vyskupo primato pirmajame krikščionybės tūkstantmetyje ir kad regima liuteronų ir katalikų vienybė šiandien yra neįmanoma be bendro, kad ir diferencijuoto, šv. Petro įpėdinio tarnystės supratimo“, – teigiama minėtame dokumente. Jame patvirtinamas įsitikinimas, kad apaštalas Petras savo misiją priėmė tiesiogiai iš Jėzaus Kristaus, todėl jo įpėdinio pastoracinė tarnystė Bažnyčios vienybės išlaikymui yra būtina. Dabar reikia sutelkti ekumenines pastangas vienodam šios Dievo valios prasmės supratimui ir konkrečiai raiškai esamoje tikrovėje bei bažnytinėse struktūrose, žinant, jog primato jurisdikcijos klausimas yra sudėtingas ir jautrus. Šiam tikslui galėtų pasitarnauti Popiežiaus neklystamumo esminiuose tikėjimo ir moralės dalykuose doktrina, ypač aktuali dabar, sekuliarizmo grėsmių ir laisvės Evangelijos skelbimui suvaržymo akivaizdoje. Juk liuteronų tradicija irgi aiškiai kalba apie „status confesionis“, kaip svarbią pareigą atmesti visas nekrikščioniškas ideologijas, kurios priešingos Šventajam Raštui ir apaštaliniam katalikiškam tikėjimui. Pagaliau svarbu pabrėžti, jog Romos popiežius „visomis savo pareigybėmis yra susietas likti absoliučiai lojalus apaštališkajam tikėjimui ir Triasmenio Dievo apreiškimui Kristuje“, – teigiama suomių ekumenistų dokumente.

Kreipdamasis į Suomijos Bažnyčių vadovus, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad dabar, sekuliarizmo sąlygomis, bendroje visų krikščionių tarnystėje vis svarbesnis yra patikimas gyvojo Dievo liudijimas. „Didžiausias ekumeninis iššūkis, kurio akivaizdoje esame atsidūrę, yra patvirtinimas Dievo klausimo centriškumo ir ne bet kokio Dievo, o to Dievo, kuris savo veidą apreiškė mums žmoguje, Jėzuje Nazarietyje“, – sakė popiežius Pranciškus. Ir būtent dėl to, kad liuteronai ir katalikai dabar geba vieningai pripažinti šio Dievo klausimo centriškumą, tapo įmanoma surengti tokį prasmingą Reformacijos sukakties minėjimą. Tai nebuvo pragmatinis gestas prisiminti prieštaringumus didžiojoje Bažnyčios istorijoje, bet gilaus tikėjimo į nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų patvirtinimas, kurį dabar galima ir reikia patikrinti, ir tai yra svarbi bendra ekumeninė atsakomybė. Priminęs šiemetinės Maldos už krikščionių vienybę savaitės temą, bylojančią apie Dievo pagalbos galią, Šventasis Tėvas sakė, kad ji ir dabar reikalinga daugybei vargstančių žmonių visame pasaulyje. „Jiems suteikti pagalbą yra ir mūsų, kaip Dievo meilės raiškos įrankių, krikščioniška pareiga, kuria ekumeniškai dalijamės“. Taip aiškindamas popiežius Pranciškus kvietė nuolankiai prašyti Viešpaties, kad visi krikščionys būtų Jo išgydančios ir sutaikinančios meilės tarnai ir liudytojai, kad Šventoji Dvasia juos vestų į tiesos pilnatvę.

© 2018 „XXI amžius“