|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vytautas Landsbergis: jeigu žmonės pajėgūs džiaugtis gyvenimu, tai mano darbas padarytas
Prieš 100 metų Lietuva paskelbė apie nepriklausomybės atkūrimą ir tokia valstybė išbuvo 22 metus. O dar po 50 metų Lietuva antrą kartą pranešė pasauliui atsikurianti kaip nepriklausoma valstybė. Ir tokia ji yra jau 28 metus. Antroji Respublika jau pergyveno Pirmąją. Pirmosios Respublikos patriarchu laikomas daktaras Jonas Basanavičius. Svarbiausiu Antrosios Respublikos architektu tapo profesorius Vytautas Landsbergis. Kovo 11-oji, tapusi neatsiejama profesoriaus gyvenimo ir valstybės kūrybos dalimi, buvo Vasario 16-osios Lietuvos kelio tęsinys, todėl daug kas pasigedo jo Vasario 16-osios renginiuose. Deja, liga privertė šventę stebėti iš šalies. Pokalbis su Vytautu Landsbergiu vyko Santaros klinikose, kur jis šiuo metu gydomas. Žinia apie jūsų ligą buvo ne tik nemaloni, bet ir kelianti nerimą, tai pirmiausia norėčiau paklausti, kaip jūsų sveikata? Ir ką jums sako gydytojai, ar greitai jus išleis namo? Išleis, o kur dėsis. Jaučiuosi žymiai geriau negu prieš kelias dienas. Aš niekada nenusimenu, bent jau vaizduoju taip. Žiūrėti iš šalies į Vasario 16-osios renginius, aš įsivaizduoju, jums buvo ne pats maloniausias dalykas, tačiau iš šalies visada geriau matosi. Aš manau, kad mes galime pasakyti, jog Lietuva išmoko išgyventi, bet ar ji žino, kaip gyventi? Lietuva turėjo vilčių, kai buvo anas atgimimas, kai buvo didysis Lietuvos Sąjūdis, atrodė, kad visi žmonės broliai, kad mes atmetame šlamštą ir neteisybę, gyvensime kitaip, gyvensime teisingai. Pasirodė, kad egzaminai gana sunkūs buvo. Bet dabar tartum antras to paties egzamino veiksmas, nes priaugo naujų žmonių, užaugo nauja Lietuva. O visada norėjosi tikėti, kad ateis toks laikas, kai jaunimas ims į savo rankas visus reikalus, atmes senus prietarus, blogybes, bjaurastis, godulius, neapykantas visa tai turi eiti šalin. Arba mes žūsime. Bet aš tikiu, kad mes nežūsime. Mes parodėme, kad galime būti kitokie. Dar kartą parodėme. Ir dabar jau, broliukai, nepaleiskime iš rankų. Bet Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis, mūsų sėkmės istorija, yra perkirstas okupacijos rykštės. Mes jau esame pamokyti, ar šiandien pajėgūs esame su tuo susitvarkyti, kad tai nepasikartotų? Beprotybė gali atsitikti bet kurią dieną. Bet ar mes savyje esame pasirengę išmėginimams? Stovėti už savo tiesą, už savo žemę, nesitraukti? Tada mes laimėsime. O jeigu mes esame svyruokliai, tai tada ateitis nelinksma. Tačiau šios dienos parodė, kad jau yra kita Lietuva. Užaugo. Ir dar mažiukai ateina. O kaip dėl mūsų lyderių? Ar jie visada žiūri ta kryptimi, kuria žiūri, kaip jūs sakote, mūsų jaunimas ir tie mažiukai, kurie dar tik ateina? Tegu tie lyderiai pasižiūri į žmones. Ir pasižiūri į vaikus, ir pagalvoja, ar mes tempiame iki to, kas ateina? Ar mes jau atgyvenę? Man sako ne pirmą kartą, kad daugybė žmonių laimingų, džiaugsmingų, šventiškų arba gerokai vyresnio amžiaus, arba visai jaunų. O kur tas viduriukas? Jis dar turės atsakyti į klausimą. Tikiuosi, kad jis panorės būti lygus savo tautai. O kas jus šiandien labiau jaudina, kas yra didesnis Lietuvos rūpestis vidaus kirminai ar kažkokie agresyvūs išorės kvėpavimai? Tos išorės visada yra, bet svarbu, ko mes patys verti. Ar esame vieni kitų rėmėjai ar vieni kitų engėjai? Štai kur klausimas kaip V. Šekspyro būti ar nebūti? Jeigu mes vieni kitų engėjai, tai mūsų nebus. O gyventi savo šalyje jos labui yra didžiausias dalykas. Aš vis prisimenu anų senųjų atgimimų idėjas ir dainas. Kai užtraukdavo Maironio laikų jaunoji Lietuva: Jau slavai sukilo nuo juodmarių krašto taip, kaip dabar Ukraina: Pavasaris eina Karpatų kalnais, petys gi į petį, ei, vyrai, kas galit, sustoję į darbą už mylimą šalį, prikelsime Lietuvą mūsų. Tai buvo tas tikėjimas! Ir dabar matau, kad jo atsiranda! Prikelsime Lietuvą mūsų! Profesoriau, aš klausausi jūsų ir galvoju, jūs vis tiek turbūt turite ir sau kažkokių minčių, kažkokių galbūt priekaištų, gal pagyrimų? Ar jūs pasikalbate su savimi apie Lietuvą, kaip ji šiandien gyvena, ką jūs dar galėtumėte jai patarti? Ką patarti, ar kam nors reikia tų patarimų? Žmogus gyveni, galvoji, mąstai, pasakai. Gal kas nors girdi? Aš mėginu kviesti žmones į geresnius dalykus, negu jie klampoja kas dieną. O iš to geresnio tikėjimo kils ir mažiau klampojimo. Lietuva turi norėti gyventi. O norėti gyventi džiaugtis gyvenimu, branginti jį, branginti savo gražią žemę. Ir turi ją laisvą, nepriklausomą. Gali tvarkytis, tau jokie imperatoriai neįsakinėja iš tolimo didelio miesto su raudonais bokštais. Antrosios Respublikos gimtadienis po mėnesio, ir jūs ten turite dalyvauti. Na, čia kaip seksis. Aš, žinoma, mielai dalyvaučiau ir dabar būčiau dalyvavęs. Bet gal ir ne taip blogai, kad aš pabuvau šiek tiek nuošalyje. Pasidžiaugiau, kaip žmonės patys džiaugiasi, nebūtinai apie mane laksto ir prašo visokių interviu. Na, taip sau pagalvoju, jeigu žmonės pajėgūs džiaugtis gyvenimu, eiti pirmyn, kurti gyvenimą, tai mano darbas padarytas. Tai dėkoju jums. Kalbėjosi Nemira Pumprickaitė
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |